Algimantas Rusteika: Kokią pasipriešinimo kariniam puolimui strategiją siūlo Lietuvos valdžia?

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://www.facebook.com/algim... 2023-04-19 14:10:00, skaitė 739, komentavo 23

Jie vis klausia ir klausia to, ką patys gerai žino. Apklausos — kiek procentų gintų šalį — visiškai nereiškia, kad tiek, kiek atsakė taip — eitų ir gintų. Tai daugiau simpatijos savo valstybei ar net tik valdžiai rodiklis, savotiškas pasitikėjimo reitingas. Tačiau tikrasis aš atsiskleidžia ne įsivaizdavime apie tikrovę, o tikrovėje.

Realus, neįsikalbėtas ir nesuvaidintas žmogaus apsisprendimas paaiškėja mirties akivaizdoje, o ne atsakant į klausimėlius, gulint šiltame krėsle su alaus bokalu, čiulbant paukšteliams, kai kalbama kaip gražiau ir teisingiau. Neišgalvotame gyvenime herojais dažnai tampa abejojantieji, o ryžtingus pasiryžimus prieš kameras demonstravę — pabėga.

Taip, tokios apklausos, nustatančios pasiryžimą būti pasiryžusiu yra įdomios, nustatinėti pseudopilietiškumo procentus visai smagu. Tik gal reikia baigti drąsintis tais pasiryžimų procentais ir užduoti svarbesnį klausimą — kaip tą ryžtą realiai įgyvendinti?

Lietuva ne Donbasas — šalyje ant dviejų galybių ribos Apokalipsė prasidėtų staiga, kaip A.Tarkovskio Aukojime. Užgestų TV ir kompiuterių ekranai, nutiltų telefonai, mobilieji, dingtų elektra, vanduo ir internetas. Taptų keistai tylu ir tik tolumoj išgirstum pralekiančių kovinių lėktuvų gausmą. Visa tai, kas iki tos minutės buvo normalus gyvenimas, negrįžtamai dingtų.

Ir ką tada reikėtų daryti man, pasiryžusiam ginti? Imti kuoką, vėzdą, beisbolo lazdą, kirvuką ar dujų balionėlį? Kur eiti, ką veikti, kas vadovaus, kokie uždaviniai? Į savo seniūniją ar prie Maksimos, kur teks laukti kruopas perkančiųjų eilėje iki kito ryto, kuri po dienos kitos jau bus plėšiama degeneratų gaujų?

O gal, kaip Chersone, eiti su vėliavom protestuoti prieš okupantų tankus? O po to, kaip rašė Saulius Pečeliūnas, kada protestą filmuojančios kameros bus išjungtos, visi protestuojantys bus surinkti, išvežti ir iki vieno sušaudyti? Nuo to bus Lietuvai geriau? Ir kam tada aš toks, su beisbolo lazda ar vėliava karo lauke, plikomis rankomis būsiu reikalingas?

Ką man patars ir kaip padės valstybė, vis klausianti mano pasiryžimo ją ginti? Ogi niekaip nepadės ir nepatars. Atmintinėje kaip elgtis karo metu daug ir smulkiai papasakojama apie tai, kaip iš karo veiksmų zonos pabėgti, kaip apsirūpinti vandeniu, makaronais, degtukais ir degtine, ko nedaryti, kad nežūtum per keliolika minučių.

Tačiau kaip ginti šalį, jeigu nesi ginkluotųjų pajėgų narys, apie ką mūsų vis klausia ir klausia anketose — praktiškai jokių konkrečių patarimų. Ir per metus su viršum karo Ukrainoje jokios konkrečios pasipriešinimo įgyvendinimo strategijos, apie kurią tiek triūbinta, paprasčiausiai nėra. Kaščiūnai ir A-nušaus-kas nepasirūpino - jie tik vokiečių brigadomis rūpinasi.

O štai kiekvienam šveicarų vyrui nuo 20 iki 50 metų jokių ministerijos atmintinių ir strategijų nereikia. Nueina prie spintos, pasirenka pagal metų laiką karinę aprangą iš komplektų, jam išduotų valstybės, pasiima valstybės nupirktus kovinius ginklus ir šaudmenis ir vyksta ten, kur jau tiek kartų per pratybas būta. Ir žino, ką konkrečiai jam, asmeniškai reikės daryti, kokio konkretaus vado įsakymus vykdyti.

Šveicarijoje įgyvendinta visuotinės gynybos sistema. Ši šalis, pripažįstanti savo resursų ribotumą ir apsupta didelių valstybių, turi ypatingą gynybos doktriną. Ir visi kandidatai į Šveicarijos užpuolikus žino - okupuota šalies teritorija bus visiškai nefunkcionali, o gyventojai nepaklusnūs ir visada pasirengę sukilti prieš okupantą.

Šveicarijoje žmonės supranta, kad jeigu nori išlikti, reikia stiprios kariuomenės, o ne protų dulkinimo, vokiečių brigadų ar auksinių šaukštų. 2013 m. referendume (matot, ten esminius valstybės klausimus sprendžia ne PIŠ-ės, o tauta referendumu) 73 proc. piliečių balsavo prieš šauktinių kariuomenės panaikinimą. Kiekvienas kantonas (žemė) privalo deleguoti į federalinę armiją referendumu sutartą procentą (nuo 1 iki 3 proc.) gyventojų.

Reguliarios Šveicarijos ginkluotosios pajėgos su nedideliu skaičiumi profesionalų ir aktyvusis rezervas įvairiu laiku sudarė nuo 100 tūkst. iki 400 tūkst. karių. Įgyvendinant konstitucinę nuostatą dėl visuotinės privalomosios karo tarnybos ir kiekvieno šveicaro pareigą ginti tėvynę, visuotinės mobilizacijos metu galėtų būti nedelsiant sutelkta apie 1,5 mln. karių armija.

Karinės invazijos atveju pagal patvirtintą gynybos planą ginkluotosios pajėgos veikia, gindamos Alpes kertančius susisiekimo kelius arba juos sunaikindamos ir tęsdamos partizaninį karą. Šveicarijos tvirtovė – teritorinė gynyba suplanuota šalia dviejų gynybinių linijų: pasienio ir armijos. Pirmoji gynybinė linija nustatyta pagal valstybės sieną, o įtvirtinta armijos gynybinė linija nustatyta aukštutinėse Alpėse.

Įtvirtinimai pradėti statyti 1880 m. ir turėjo apginti kalnuotą centrinę Šveicarijos dalį, suteikdami prieglobstį ir kovines pozicijas atsitraukiančiai Šveicarijos armijai. Šveicarai sudarė įtvirtinimų sistemą rytų-vakarų linijoje, einančioje per Alpes, jų centre buvo trys pagrindiniai tvirtovės kompleksai, skirti ginti Alpių perėjimus tarp Vokietijos ir Italijos ir esantys toli už pramoninių ir apgyvendintų Šveicarijos regionų ribų.

Šveicarų tvirtovė buvo suplanuota kaip beveik neįveikiamas įtvirtinimų kompleksas, kuris, kontroliuojant pagrindines kalnų perėjas ir geležinkelio tunelius, sujungiančius šiaurinę ir pietinę dalis, užkirstų kelią agresoriui judėti per Alpes. Ši strategija buvo skirta atgrasyti nuo invazijos, kurios metu agresorius siektų, bet negalėtų pasinaudot.

Ir nei vienas iš jų nedrįso. WW2 metu abi kariaujančios pusės pabandė įžūliai paskraidyti virš šveicarų šalies teritorijos, ir abiejų pusių karinius lėktuvus šveicarai nutupdydavo ar numušinėdavo. A.Hitleris planavo užimti Šveicariją, bet neišdrįso. Kaina buvo per didelė, nes šveicarų tauta ir valstybė buvo pasiruošę ir rimtai galvojo apie savo šalies nepriklausomybę.

O ką per tris dešimtmečius padarėme mes? Ar gal neaišku, kas potencialiai gali užpulti? Pagrindinėmis galimo užpuolimo kryptimis jokių gynybinių fortifikacinių įrengimų nėra. Rimtos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos - nėra. Privažiavimo kelių, geležinkelio Suvalkų koridoriuje, pasipriešinimo strategijos, rimto, masinio rezervo parengimo - nėra. O kai JAV generolas tą tiesiai šviesiai pasako, a-nušaus-kas atsikerta, jog tas nežino nuostabios Lietuvos situacijos.

Tai kas yra? Yra rimtai, gerai parengta, nedidelė kariuomenė, galima drąsiai sakyt - savižudžių už Tėvynę gretos, kurios pirmosiomis didelio karo savaitėmis patirs didžiulius nuostolius ir nebus kuo jų pakeisti, nes parengtas ir nuolat apmokomas mobilizacinis rezervas nykstamai mažas. Turime neparengtą karui, valdančiųjų nesąmonėmis supriešintą ir susiskaldžiusią visuomenę, valdžios paliktą likimo valiai.

Tik klausimas, ar tai padaryta specialiai, ar taip gavosi savaime, kovojant tarpusavyje dėl valdžios, dėl gardaus valgio šaukšto, dėl trupinio aukso. Aš atsakymo tikrai ir iki galo, nežinau, patys spręskit. Bet klausimas, kurį uždaviau, teisingas ir pagrįstas.