M. Kundrotas. Istorinė atmintis: tarp menkavertiškumo ir puikybės

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/04/17/m-... 2023-04-18 21:50:00, skaitė 526, komentavo 3

M. Kundrotas. Istorinė atmintis: tarp menkavertiškumo ir puikybės

Kas naršo po socialinius tinklus, žino apie afrikiečių istorinės tapatybės judėjimą. Jaunos afrikiečių nacijos, sukurtos iš viršaus, europiečių kolonijų pagrindu, ieško savo šaknų senosiose imperijose.

Tikri istoriniai pasakojimai apie Kušo, Malio, Songajaus imperijas kaitaliojasi su pasakomis, kad viena seniausių ir daugiausiai pasiekusių civilizacijų – Egiptas –  buvo kurtas juodaodžių.

Europiečių kilmės amerikiečiai, stokojantys aiškios etninės tapatybės, apeliuoja į rasę, sekdami pasakas, kad ir Egiptas, ir biblinis Izraelis, ir apskritai visa, kas remiasi tūkstantmete istorija, sukurta europiečių.

Rusijos pseudoistorikai visas pasaulio civilizacijas nuo etruskų iki Egipto kildina iš rusų, nes juk „ura“ reiškia „šalia Ra“, o baltarusių litvinistai bando monopolizuoti bent jau Lietuvos istoriją.

Kai kurios pasakos turi pagrindo. Egipto nuosmukio laikais jį tikrai buvo užvaldę kušitai ir etiopai, baltosios rasės ribos antikos laikais tikrai buvo daug platesnės, nei šiandien, o Lietuva tikrai buvo bendras lietuvių ir rusėnų kūrinys, kuriame baltarusiams tenka ypatinga vieta: dauguma jų buvo palaipsniui slavėję baltai, o Lietuvos rašto kalba išties buvo artima šiandieniniams gudų dialektams.

Problema kyla tada, kai peržengiamos ribos. Tiek padorumo, tiek ir sveiko proto. Šiandien afrikiečių, Amerikos baltųjų supremacistų, Rusijos ir Baltarusijos šovinistų pavyzdžiu kai kurie lietuviai bando visą Europą kildinti iš baltų, o kiti net nueina iki Urartų valstybės ir Velykų salos: čia irgi įžvelgiami baltai.

Tokioms pasakoms priskirtini ir tekstai apie Lietuvos karalius, tarsi kunigaikščių titulas būtų mažiau garbingas, lyg būtų maža suvokti, kad kunigaikštis Lietuvoje faktiškai atitiko karalių ar net imperatorių.

Didybės manija beveik visada yra kita menkavertiškumo komplekso pusė. Neišsitekdami etninėje Lietuvoje kai kurie lietuviai nori įsivaizduoti buvę pasaulio viešpačiai – nuo Velykų salos iki inkų tvirtovės Vilkabambos.

Ne mažesnė žala sveikai istorinei atminčiai kyla iš svetimųjų primetamų istorinių stereotipų. Daugelis lietuvių iki šiol tiek Josifą Staliną, tiek Vladimirą Putiną laiko mažesniu blogiu už Adolfą Hitlerį.

Nes tai diktuoja sovietinė istorinė atmintis, saistanti daugybę lietuvių su rusais, atnaujinta iš Vakarų sklindančių istorinių pasakojimų: ką čia slėpti – vakariečiai buvo J. Stalino sąjungininkai prieš A. Hitlerį.

Vis kyla nauji geros širdies, bet Pūkuotuko protelio pacifistai, teigiantys, jog šiandien ukrainiečiai turėtų su V. Putinu dėl ko nors tartis. Bet kai paklausi jų, kaip žydai galėjo tartis su A. Hitleriu, tokie pacifistai pasimeta: ką tu lygini?

Tarsi ukrainiečių kraujas būtų kitos spalvos, nei žydų kraujas. Pagal tokią logiką prievartaujama moteris turėtų tartis su prievartautoju. Tarimasis šiuo atveju reikštų nuolaidas. Nusileidus vienoje vietoje tektų nusileisti ir kitoje, paskatinant naujas agresijos bangas.

Visa tai rodo, jog daugelis lietuvių tebelaiko save Rusijos periferija. Šie lietuviai platina svetimus istorinius pasakojimus.

Tokiems priskirtinos ir šnekos, kad Žečpospolita buvo išimtinai lenkų valstybė. Užmirštant šlovingas bendras pergales.

Deja, tiek Vakarų, tiek Rusijos istoriografijoje išimtinai lenkiškos Žečpospolitos mitas – vienodai įsitvirtinęs. Mums dar reikia atsikovoti Žečpospolitos istoriją.

Žvelgiant į pačią Lenkiją, XX a. I-os pusės konfliktai su Lietuva kilo iš Lenkijai kilusios dilemos, kai vienu metu buvo siekiama atkurti Žečpospolitą ir sukurti tautinę Lenkiją.

Jei būtų pasiūlyta glaudi lygių ir laisvų tautų koalicija, retas lietuvių šviesuolis būtų tam prieštaravęs.

Prieštarauta Lietuvos įjungimui į Lenkiją provincijos statusu, ir tai – visiškai suprantama. Atitinkamai tam priešinosi ukrainiečių ir baltarusių patriotai.

Šiandieninė Lenkija lyg ir suprato savo klaidas, bet laukia nauji rinkimai.

Draugams lenkams reikia aiškiai pasakyti: sutinkame būti lygiaverčiais partneriais, bet ne eiline jų vaivadija.

Kresų politika – jautrus klausimas. Turime suprasti, kad moderni lenkų tauta gimė istorinėje Lietuvoje – nuo Adomo Mickevičiaus iki Juzefo Pilsudskio, iki Česlovo Milošo. Kaip moderni vokiečių tauta gimė Prūsijoje.

Bet tiek lenkams, tiek vokiečiams derėtų prisiminti, kokia tauta šiose žemėse gimė pirmiau. Nesusitarus dėl to gresia Rusijos pretenzijų į Ukrainą recidyvai.

Broliams baltarusiams reikia pasakyti: istorinė Lietuva – nei vien jūsų, nei vien mūsų, ji – bendra. Mums nėra, ko dalintis. Vilnius tiek pat baltarusiškas, kiek Gardinas – lietuviškas.

Kurkime sąjungą, leiskime vieni kitiems savo valdomose žemėse naudotis visa plačia kultūrine autonomija, kaip Antano Smetonos laikais. Ir formalios sienos tarp mūsų liks lengvai išsprendžiama problema.

Tam tikrų konfliktų kyla ir tarp lietuvių bei litvakų istorinių pasakojimų. Litvakai mato tik Šiaurės Jeruzalę ir holokaustą. Nenorėdami matyti, jog taip, kaip tarp lietuvių būta žydšaudžių, taip tarp žydų būta sovietinių kolaborantų ir budelių, žiauriai kankinusių ir žudžiusių lietuvius.

Turime aiškiai sutarti, ką laikysime didvyriais, o ką – nusikaltėliais. Lietuvių didvyrių panteone nėra Antano Impulevičiaus. Atitinkamai Icchakas Aradas ar Nachmanas Dušanskis turėtų kelti gėdą doriems žydams.

Ko gero, žydams derėtų gerbti lietuvių, o lietuviams – žydų rezistenciją, kad ir po kokia vėliava. Bet iki tam tikros ribos. Nekaltų žmonių žudymas turi būti pasmerktas abipusiai. Tai galioja ir santykiams su lenkais. Buvo Dubingiai, bet buvo ir Glitiškės.

Nereikia nei žemintis, nei aukštintis. Užtenka įvardyti ir pripažinti, kas mūsų istorijoje buvo garbinga, o kas – gėdinga. Išlaikant sava ir gerbiant kita. Išsaugant kontekstą ir perspektyvą.

Lietuviai Lietuvoje yra pirminė tauta, visos kitos čia įsikūrė jų svetingumo dėka. Šiandien jų atstovai – mūsų bendrapiliečiai. Ne svetimtaučiai, o kitataučiai, kaip gražiai rašė A. Smetona. Su kaimynais turime gyventi draugiškai, tiek, kiek patys kaimynai mums draugiški.

Su tokiais, kurie tokie nėra – nori taikos, ruoškis karui.

Nebūkime kitų tautų ar valstybių dalimi. Pasakokime savo istoriją sau ir saviškiams. Be pagražinimų, be graudžiai juokingos pompastikos. Turime, kuo didžiuotis ir be pramanų.

Savo laiku subūrėme baltų tautas, integravome daugybę kitų tautų – nuo totorių ir karaimų iki škotų, rodėme visai Europai religinio ir kultūrinio sambūvio pavyzdį, apgynėme Vakarus nuo ordų ir Rytus nuo ordinų.

Šiandien esame vidutinė valstybė Europoje ir maža valstybė pasaulyje. Negalime diktuoti nei karinių, nei ekonominių sąlygų. Bet galime būti ori tauta sau patiems, o pasauliui – moraliniu pavyzdžiu, kaip rašė Marija Gimbutienė ir Algirdas Statkevičius.

Mes žinome, ką reiškia tautos kova už laisvę. Tad galime suprasti ir ukrainiečius, ir izraelitus, ir katalonus, ir kurdus, ir uigūrus, ir dakotus.

Galime tapti tarpininkais, arbitrais pasauliniame kontekste. Gal būtent čia glūdi moderni mūsų tautos misija?

Autorius yra politologas