Rusija geokultūriniame konflikte su kolektyviniais Vakarais

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-03-29 21:13:00, skaitė 573, komentavo 14

Daugelį dešimtmečių kolektyviniai Vakarai labai efektyviai propagavo savo įvaizdžius, kultūrą ir vertybes, naudodami tai, ką žinomas neoliberalų ideologas Josephas Nye kadaise vadino „minkštąja galia“, kurios užduotis – primesti tikslinei valstybei vertybes ir politinį Vakarų modelį, nenaudojant tiesioginės karinės jėgos. Artikuliuoti Vakarų, kaip demokratijos, laisvės ir galimybių modelio, įvaizdžiai („amerikietiška svajonė“ ir kt.) greitai išplito po to, kai TSRS žlugo veikiant koordinuotam išorės ir vidaus spaudimui.

Šie vaizdai yra tokie stiprus, kad net susidūrimas su tikrove (tikra Vakarų tikrove), kuri labai skiriasi nuo kuriamo vaizdo, apskritai tai mažai veikia kolektyvinių Vakarų suvokimą žmonių, patekusių į jo įtaką. Žinoma, mažai tikėtina, kad Vakarų sėkmę lėmė tik efektyvi propaganda, sudėtingos technologijos ir ypač geokultūrinė kova – ekonominius laimėjimus vis dėlto daugiausia lėmė kitų šalių apiplėšimai kolonializmo epochoje. Buvusios socialistinės stovyklos šalių deindustrializacija ir žaliavų išnaudojimas, kartu su technologine sėkme taip pat prisidėjo prie vakarietiškų vertybių ir kultūros sklaidos.

Šiuo metu ši įtaka daroma visur ir nuolat: iš internetinės žiniasklaidos, kuri reklamuoja būtent tuos naratyvus, kurie dabar yra Vakaruose. Net per kompiuterinius žaidimus. Ir toliau išlieka galingiausias kolektyvinių Vakarų spaudimas, verčiantis ieškoti adekvačių atsakomųjų priemonių, o tai reiškia savo vertybių, simbolių ir atitinkamą reikšmę turinčių įvaizdžių įtraukimą į pasaulinę darbotvarkę, kurios Vakarai nepajėgia panaudoti, bet kurios nepaprastai svarbios milžiniškam ten gyvenančių žmonių skaičiui.

Tuo pačiu metu atsakomosios priemonės neturėtų būti situacinės, atitikti tik esamą situaciją. Priešingai, atsakomosios priemonės turi veikti vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje. Atrodo, kad atsakomųjų priemonių taikymas priklauso nuo šių kriterijų:

Pirmasis kriterijus yra iniciatyvumas, kuris reiškia simbolių ir įvaizdžių, nukreiptų prieš kolektyvinius Vakarus, įtraukimą į pasaulinę darbotvarkę, siekiant juos sutriuškinti / radikaliai susilpninti informacinėje-psichologinėje, įskaitant geokultūrinę ir mentalinę sferas.

Antrasis kriterijus – alternatyvos suteikimas. Paaiškinu. Jei kas nors savo atsakomąsias priemones grindžia vien kritikavimu, ką skatina kolektyviniai Vakarai, nesiūlydami alternatyvų, tai geriausiu atveju tokios pastangos bus neveiksmingos. Taikydama tokį požiūrį, Rusija, nesant alternatyvių, prasmės pripildytų tikslų, sąmoningai pralaimi, palyginti su priešu, kuris sugeba suformuluoti ne tik savo geokultūrinius įvaizdžius, bet ir jų vientisą sistemą, net jei turi labai silpną santykis su tikrove.

Pavyzdžiui, demokratija, laisvė ir žmogaus teisės yra visos tos vertybės, kurių Vakaruose dažnai ne tik nesilaikoma, bet, priešingai, jos yra tiesiogiai pažeidžiamos. Be to, daugeliu atžvilgiu, užsienio politika Vakarų šalių istorijoje, remiasi genocidu, kolonializmu ir kitų tautų apiplėšimu, o tai taip pat labai menkai dera su Vakaruose kuriamu įvaizdžiu apie save.

Vis dėlto sukurta propagandos sistema, manipuliacinės technologijos, šimtmečius naudotos geokultūrinėje konfrontacijoje (konflikte), sugebėjo iš Vakarų sukurti savotiško idealo įvaizdį. Vadinasi, sukurtų vaizdų klaidingumas ar bent jau rimtas neatitikimas tikrovei nėra kliūtis juos efektyviai panaudoti geokultūriniuose konfliktuose ir protiniame kare, ypač nesant priimtinos alternatyvos. Vakuumas užpildomas priešo įvaizdžiais ir vertybėmis – kad ir kokia stipri būtų juos diskredituojanti propaganda ir kontrpropaganda. Tik verta alternatyva kartu su efektyvia propaganda ir geokultūrine kova gali išstumti primestamas vertybes, įvaizdžius ir simbolius.

Trečiasis kriterijus – siūlomos alternatyvos globalumas, pagrįstas kitomis vertybėmis, simboliais ir juose įtvirtintomis reikšmėmis. Kadangi geokultūrinė konfrontacija vykdoma ne nacionaliniu, o pasauliniu lygiu, tai alternatyva turėtų veikti atitinkamai. Nepriimtina, kad geokultūrinė kova būtų lokalizuota, nes parachializmas negali tapti alternatyva globaliam mastui, su kuriuo veikia kolektyviniai Vakarai. Vietinis požiūris atkerta Rusiją nuo potencialių rėmėjų, kurių buvimas yra nepaprastai svarbus veiksnys geokultūrinėje kovoje.

Vakarų visuomenės pažeidžiamumas

Pastaraisiais metais suaktyvėjo vadinamųjų netradicinių vertybių propaganda, įskaitant tezių apie biologinės lyties ir savęs identifikavimą, radikalų feminizmą su ryškiu ekstremistiniu-misandrišku šališkumu, aplinkosaugos darbotvarkės (neomaltuzizmas, nulinio augimo samprata ir kt.), priešingas (anti-baltasis) rasizmas vadinamosios „kritinės rasinės teorijos“ ir „atšaukimo kultūros“ pavidalu, kaip taip pat suaktyvėjo judėjimas „Black Lives Matter“ (BLM – „Black Lives Matter“), kuris ypač išryškėjo JAV po incidento su George'u. Floydas. Tiesą sakant, aš kalbu apie kultūrinius karus arba pabudimo 10 (pabudimo) fenomeną kolektyviniuose Vakaruose apskritai ir konkrečiai atskirose Vakarų šalyse (pavyzdžiui, JAV).

Taigi stebėtina, kad Vakarų mokslo žurnaluose sodomijos propagandos ir įvairių jos apraiškų bei jos kritikos praktiškai nėra. Tiesą sakant, buvo įvesta tyli cenzūra, kai kiekvienas, kuris kritiškai kalba apie netradicinės orientacijos asmenis, patiria kliūčių, marginalizavimą ir patyčias. Šios darbotvarkės propagavimas institucionalizuojamas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje bendrojo lavinimo mokyklose mokoma, kad „žmonės negimsta mergaitėmis ir berniukais. Lytis yra kiekvieno vaiko laisvo pasirinkimo reikalas. Kitas didėjančių ginčų pavyzdys yra tai, kad vaikai Vakaruose, ypač JAV, yra mokomi „kritinės rasės teorijos“, kai mokytojai ir dėstytojai verčia baltaodžius studentus atsiprašyti už savo „baltumą“, skaityti itin politizuotas knygas ir rašyti esė. Reaguodami į tai tėvai išreiškia didelį nepasitenkinimą, dėl kurio oficialios organizacijos savo veiksmus faktiškai prilygina „vidiniam terorizmui“.

Priimami įstatymai, leidžiantys vadinamąsias „tos pačios lyties asmenų santuokas“, tai yra pirmiausia vykdomas kultūrinis smurtas, per kurį jau sukuriamos prielaidos struktūriniam ir tiesioginiam smurtui. Nemaža Vakarų elito dalis, pasitelkdama supaprastintą masinės indoktrinacijos sistemą ir patikrintas technologijas, tikslingai naikina tradicines vertybes, pakeisdama jas pseudovertybėmis, sukeldama Vakarų šalių visuomenėse iš esmės neišsprendžiamus prieštaravimus sociokultūrinėje, taigi ir politinėje sferoje. Pseudovertybės griauna religijos (pirmiausia krikščionybės) pagrindus, iškraipydami ir iškraipydami Biblijos veikėjus. Anot Kembridžo Trejybės koledžo dekano Joshua Heath, „Jėzus gali būti transseksualus“. Amerikiečių pastorius Seanas Kingas 2020 metais pareiškė, kad „reikia nuimti ir baltojo kaukaziečio, tariamai Jėzaus, statulas. […] Baltasis Jėzus yra melas, baltųjų šovinistų vaizduotės vaisius. […] Krikščioniškas baltumas visada buvo pavojingas, visada buvo žiaurus. Baltojo kaukaziečio Jėzaus atvaizdai yra priespaudos įrankis baltųjų viršenybės labui ir turi būti sunaikinti. Tuo pačiu laikotarpiu Jungtinėse Valstijose buvo sudeginta daug Biblijų.

Kaip sakė Maskvos patriarchato reikalų tvarkytojo pavaduotojas Zelenogrado vyskupas Savva (Tutunovas), judėjimas „Black Lives Matter“ JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kai kurios kitos šalys vis labiau tampa antikrikščionišku ir anticivilizaciniu. Nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad vien minėtais faktais autorius padarė tokias toli siekiančias išvadas; tik šio straipsnio apimties ribotumas, man neleidžia bent trumpai apžvelgti milžiniško skaičiaus minėtų apraiškų pavyzdžių. Vakaruose netradicinių „vertybių“ propaganda yra totali ir itin agresyvi, su visais informacinio ir psichologinio terorizmo požymiais, transliuojama ne tik į vidų, bet ir pasauliniu mastu. Ši darbotvarkė griauna krikščioniškosios etikos, moralės pagrindus ir galiausiai griauna paveldą. Tačiau destruktyvi įtaka eina ir biologine linija, per žmonių virsmą kažkuo kitu (lyčių keitimas, dirbtinis naujų „lyčių“ kūrimas ir pan.).

Įprasta kalba nutrūksta reklamuojant naujus terminus, kurie neturi neigiamų konotacijų (vietoj sodomijos ir psichinių nukrypimų vartojamos santrumpos ir pan.), o tai pašalina nenatūralių apraiškų atmetimo barjerą, o tai prisideda prie geresnio šių reiškinių „įsisavinimo“ visuomenėje ir galiausiai jų priėmimo, populiarinimo ir normalizavimo (kas iš tikrųjų yra nenormalu, pateikiama kaip norma ir atvirkščiai). Ši technologija paremta deformuotos kalbos kūrimu, kurios pagalba dienotvarkė įvedama į socialinį-politinį diskursą ir ten institucionalizuojama. Beje, Vilniaus mieste aobė reklaminių plakatų, reklmuojančių kalbos darkymą. Sodomijos propaganda, su visomis jos apraiškomis, pedofilija, radikalusis feminizmas ir ekologinė darbotvarkė (sumažinimas gyventojų) daugiausia siekiama sunaikinti šeimos institutą, o jei prie to pridėsime BLM darbotvarkę, tai kalbame apie konservatyvios baltųjų gyventojų dalies (kaukaziečių), ypač šeimos instituto sunaikinimą.

Ši mano analizė atskleidžia pagrindinius Vakarų visuomenės pažeidžiamumus, kurie artimiausiu metu gali sukelti aštriausius socialinius (taip pat ir ginkluotus) konfliktus. Vadinasi, tokia galimybė leidžia Rusijai radikaliai suaktyvinti geokultūrinę kovą, nukreipiant ją prieš Vakarus – iš vienos pusės, o iš kitos – panaudojant ją savo interesams, susijusiems su geopolitika, demografija, ekonomika ir pan.

RUSIJA-PIRMYN!