Č. Iškauskas. Ką darysime su plintančia rusų kalba?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/23/c-... 2023-02-24 19:14:00, skaitė 449, komentavo 5

Č. Iškauskas. Ką darysime su plintančia rusų kalba?

Rašysiu tiesiai šviesiai: šioms pastaboms mane paskatino tik ką paskelbto Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, muziejininko ir visatos žinovo Jono Vaiškūno bei garsios kalbos specialistės, buvusios Lietuvių kalbos instituto vadovės, o nuo 2019 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiosios metodininkės ‑ tyrėjos Jolantos Zabarskaitės mintys kalbos puoselėjimo klausimais.

J. Vaiškūnas prisimena auksinį savo senelio patarimą „Kalbėk apie kalbą“. Jo kalba per apdovanojimų ceremoniją Prezidentūroje aiški ir konkreti: neuždarykime lietuvių kalbos į narvelį, neterškime jos visokiomis išimtimis ir išlygomis, nenaikinkime ją saugančių valstybės institucijų, netvindykime kalbos svetimais rašmenimis. Kvietimas skausmingas, bet nuoširdus.

J. Zabarskaitės straipsnis DELFYJE išsamesnis. Bet ji rašo apie rusų kalbą, kuri dabar junta ne tik pelnytą diskriminaciją, bet ir – sunku to nepastebėti – atgimimą.

Autorė pastebi, kad kartu su pabėgėliais iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos Lietuvos miestuose ir miesteliuose vėl paplūdo rusų kalba. Iš tikrųjų, Vilniuje šnekant ukrainietiškai beveik neišgirsi, o rusiškai – kiekviename žingsnyje, ypač ja noriai šneka grupės atvykėlių, po miestą besivaikščiojančios šeimos.

Sunku atskirti, kokios jos tautybės, bet tai nesvarbu. J. Zabarskaitė jaučia nerimą ir retoriškai klausia: ar stipri rusų kalbos invazija nedaro įtakos visuomenės nuostatoms ir nuotaikoms? O žinant, kad kalba visada yra fronto linija, ar tai netampa ir grėsme nacionaliniam saugumui? Kaip ji veikia mus?

Protingam žmogui nekyla abejonių, kad „Lietuvoje tautinių mažumų kalbos turi būti gerbiamos ir vertinamos vienodai.“ Tačiau sovietinis palikimas, kai penkių lietuvių ir vieno ruso kompanijoje visi šneka rusiškai, šiandien tarsi atgyja.

Autorė diagnozuoja, kad į mus skverbiasi „ruzzkij mir ūkas ir, kaip parodė karas Ukrainoje, per trisdešimt metų jis toli gražu neišsivadėjo.“ Inkliuzai „davai“, „koroče“, net keiksmažodžiai (sakoma, kad į rusų kalbą jie atėjo iš mongolų laikų) primena ne tik posovietinę erdvę, bet tampa mėšlo gabalu medaus statinėje.

Ką daryti? Kalbos mokslų daktarė sako, kad ateiviams būtina sudaryti sąlygas išmokti bent lietuvių kalbos pradmenų. Ji sako, kad ekonominiai svertai yra jų darbdavių rankose. O socialinį ir kultūrinį spaudimą turime daryti mes – aš, tu, visi. Gi rusų kalbos pasirinkimas mokyklose turi išlikti, tačiau reikia perkratyti mokymo turinį, kad jame neliktų didžiarusiškos ideologinės smarvės.

Grįžtant prie pabėgėlių mokymo lietuvių kalbos, autorę galima papildyti nebent vienu niuansu. Jeigu sovietiniai atėjūnai manė čia pokariu pasilikę amžiams, tai ukrainiečių ir kiti pabėgėliai tiki, kad jie Lietuvoje laikinai, todėl jiems neverta mokytis lietuviškai, esą vėliau ši kalba jiems taps nereikalinga.

Ko gero, tokia nuostata lemia jų nenorą pramokti lietuviškai. Kita vertus, tai blogina jų socialinę padėtį. Antai, esu apgyvendinęs ukrainiečių šeimą, bet moteris su aukštuoju išsilavinimu jau prarado neprestižinį darbą parduotuvėje, o naujo pagal išsilavinimą nesuranda, nes nemoka lietuviškai, neturi ir anglų kalbos žinių. Ji sako: aš vis tiek šiemet grįšiu į Rivną…

Vadinasi, galime skatinti lietuvių kalbos mokymąsi, didžiuotis senąja kalba, jos grožiu, savo pačių patriotiškumu, bet tikrovė mus verčia mąstyti kompleksiškai: kaip padėti karo pabėgėliui ar geram specialistui išmokti nors mūsų kalbos pradmenų, kad jie jam padėtų išgyventi, tarnauti naujam kraštui ir pačiam sau.

Tad šiuo atveju mes ne tik skųskimės gatvėse dažniau girdima rusų kalba, bet ir galvokime, kaip sumažinti šį pavojingą okupacinį palikimą. Ar pakanka vien apeliuoti į Seimą ar Vyriausybę, kurios, kaip sakė J. Vaiškūnas, labiau užsiėmę valstybine daugiakalbyste, o ne tautinio raštingumo puoselėjimu?