M. Kundrotas. Blogio šaknys gerų žmonių šalyje

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/18/m-... 2023-02-19 01:58:00, skaitė 460, komentavo 3

M. Kundrotas. Blogio šaknys gerų žmonių šalyje

Lietuvoje gyvena daug gerų žmonių. Su jais galima susėsti prie gero lietuviško alaus bokalo, vyno taurės, arbatos ar kavos puodelio ir draugiškai pasišnekėti apie gyvenimą, vertybes ir darbus.

Neįpareigojantys pokalbiai dažnai būna turiningiausi. Nevaržomi žmonės kalba apie tai, kas jiems iš tikrųjų svarbu. Ar tai būtų giliausios filosofinės temos, ar smulkūs buitiniai rūpestėliai.

Bet užtenka žmonėms prisiimti įsipareigojimus, įsijungti į kokią nors stovyklą, užsivilkti uniformą, ir jie vienas kitam tampa pikčiausiais priešais.

Dar vakar traukę sutartines asmenys vienas kitą drabsto juodžiausiais purvais.

Džiaugiasi vienas kito pralaimėjimu ir liūdi dėl kito sėkmės. Iš kažkur atsiranda pyktis, pavydas, pagieža. Kas gi nutinka žmonėms, kurie iš principo – geri?

Paprasčiausias atsakymas būtų: partiškumas. Partijos atitikmuo gali būti religinė denominacija, verslo grupė, subkultūra.

Atrodytų, jog lengviausia būtų suvienodinti visą tautą, gal net visą žmoniją, primetant jai vieną politinę ideologiją, vieną religiją, vieną kultūrinę pasaulėžiūrą, ir susipriešinimas baigtųsi.

Šio totalitarinio sprendimo recidyvai vis kartojasi jaunose demokratijose, kai žmones išvargina nuolatinės rietenos, ir norisi paprasčiausios žmogiškos ramybės. Kai viskas aišku ir paprasta.

Tiek partinė, tiek religinė, tiek kultūrinė įvairovė yra laisvės išraiška ir sąlyga. Bet sulig įvairove atsiranda ir konkurencija. Konkuruojama dėl valdžios, dėl vizijos, dėl įtakos visuomenei.

Tai gal problemos šaknis – konkurencija? Tai irgi būtų pernelyg paprastas atsakymas.

Konkurencija yra vienas iš pažangos variklių. Siekis pralenkti savo artimą geresniais sprendimais savaime yra veikiau gėris, negu blogis. Problema kyla, kai konkurencija nustelbia kooperaciją, kuri yra antroji pažangos sąlyga.

Bendradarbiavimas, idėjų ir produktų apykaita, kai vienai bendrai rinkai pateikiami skirtingi sprendimai ir visi atvirai apsvarstomi, atsirenkant geriausius, yra sveikų varžybų išraiška.

O svarbiausia – besivaržant atminti, kad kitas varžybų dalyvis yra žmogus su sava verte ir savomis dorybėmis, gebėti atpažinti gėrį jo tiksluose ir skirti tikslus nuo priemonių, kurios gali būti geresnės arba prastesnės.

Tiesiog susėsti ir pasikalbėti: žiūrėk, mes gi siekiame to paties, aptarkime, kaip to pasiekti geriausiai.

Šiandien tokių varžybų ypač trūksta. Jei skelbiamos idėjos, tai kitos idėjos smerkiamos. O jei skelbiamos tos pačios idėjos, bandoma visais būdais įtikinti auditoriją, kad kitas tas idėjas skelbia iš ydingų paskatų, ir kad tik sava stovykla yra nuosekli šių idėjų atstovė.

Daugeliu atvejų pačias idėjas nustelbia lyderio kultas ar komandos ambicijos, savus idealizuojant, o kitus – demonizuojant. Varžovai vaizduojami arba niekšais, arba kvailiais, o dažnu atveju – ir šiokiais, ir anokiais.

Žinoma, yra ir blogų, ir kvailų žmonių, bet labai mažai, kas siekia blogio kaip tokio. Dažniausiai siekiama gėrio sau svetima sąskaita. Tai ir yra viso blogio šaknis.

O įsitraukimas į varžybas šį blogį sustiprina. Jei tik nėra imuniteto. Jei garsūs riksmai užgožia vidinę tylą.

Tada geriausias sprendimas – kuriam laikui atsitraukti nuo mūšių šurmulio, pabūti ramiai savyje, apmąstant – o gal kitoje pusėje yra bent mažutė tiesos dalelė? O po to ramiai susėsti su oponentu ir tiesiog išklausyti.

Tai – būdas atpažinti kitame žmogų. Ne vien kitos partijos, religijos, įmonės ar subkultūros atstovą. Kartais prasminga kalbėtis su žmogumi taip, tarsi tai būtų paskutinis pokalbis gyvenime.

Ar tikrai norėtume likti kitų žmonių atmintyje putotomis lūpomis, iššieptais dantimis ir keiksmais burnose?

Prasminga ir kitą žmogų vertinti taip, tarsi jis tučtuojau iškeliautų. Ar tikrai užgauliotume artimą, jei žinotume, kad po kelių valandų jį prarasime?

Ar tikrai galimybė savo paties akyse pasirodyti gudresniu, stipresniu, dominuojančiu yra svarbesnė, negu proga pasidžiaugti bendryste?

Tai ypač svarbus klausimas tiems, kurie vieni kitiems apeigose linki ramybės ar darnos.

Nelinkėkime jų tiktai apeigose. Tegul tai būna mūsų kasdienybė. Tada priešų aplinkui liks daug mažiau.

Savo skirtybėse rasime vienybę. Lengviau ir greičiau pasieksime bendrų tikslų.