Naujieji Metai TSRS. Labai tokių pasiilgau

Autorius: LRT Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-12-27 22:48:00, skaitė 586, komentavo 36

Aptikau gana ilgą straipsnį RT angliškoke versijoje apie tarybines tradicijas švęsti Naujuosius ir kodėl Rusijoje, praktiškai vienintelėje pasaulyje krikščioniškoje šalyje, Naujieji metai yra daug didesnė šventė nei Kalėdos. ..

Na, pirma, tai nesąmonė. Pavyzdžiui, Škotijoje hogmanay (Naujieji metai) švenčiama triukšmingai, traškant ir gausiai geriant, ne blogiau nei Rusijoje.

Antra, linksmo Naujųjų metų šventimo tradicija Rusijoje yra susijusi su tuo, kad mes vis dar esame daugiatautė ir daugiakonfesinė šalis, o Naujieji metai yra vienijanti šventė visiems – krikščionims, musulmonams, budistams ir kitų tautų atstovams. kitų tikėjimų, jei tokių yra, taip pat visi pagonys, druidai ir kita linksma visuomenė, kuri nesidomi organizuota religija ir kuo tiki – vieni medžių galia, kiti saulės galia, kiti mokslu ir pažanga, ir taip toliau... Straipsnis apskritai neblogas, bet aiškiai parašytas žmogaus, kuris užaugo perestroikos ir poperestroikos laikais ir neturėjo supratimo, kaip mes TSRS švęsdavome Naujuosius metus. Kai Gorbačiovo ir jo sušiktos perestroikos dėka iš parduotuvių dingo daug prekių...

Bet mes prisimename ką kita, aš aiškiai prisimenu savo ankstyvoje vaikystėje gausius Naujųjų metų stalus, kurie buvo nusėti nuo rusiškų salotų dubenėlių, vinaigreto, lėkštės želė su šaldytais riebalais ant paviršiaus, pjaustytų dešrų ir sūrio, sūdytų ir raugintos daržovės, koldūnai, pikantiški mamos kotletai (kotletų niekas taip nekepa kaip mama - klauskit kas nori, o kiekvienas turi savo), gruzdintos bulvytės ir kiti sveiki, genetiškai nemodifikuoti ir įdaryti chemikalais, produktai.

O tarybinis Frunzės konjako fabriko šampanas buvo ne ką prastesnis už tą nešvarų gėrimą, už kurį mes čia, litukrijoje, mokame didelius pinigus.

Skonį jau puikiai prisimenu, nors man, kaip nepilnamečiui šeimos atstovui, pildavo mažą lašelį...

Taigi jūs atspėjote – mūsų tarybinė vaikystė buvo pati geriausia pasaulyje, o mūsų tarybiniai Naujieji metai su vėlesnėmis šventėmis taip pat buvo patys nuostabiausi pasaulyje.

Atsibundi sausio pirmosios rytą, tau nereikia eiti į mokyklą ir dar dešimt ištisų dienų nereikės eiti į mokyklą. Gatvėje šviežias sniegas, baltumas spindi saulėje ir akis apakina, dangus mėlynas, mėlynas.

Ryte per mokyklos šventes rodomi „Keturi tankistai“, „Kapitonas Tankešas“, „Elektronika“, arba „Svečias iš ateities“, o animaciniai filmai yra mano mėgstamiausi „Dvylika mėnesių“. Žiūri televizorių, o paskui eini į lauką, žaidi sniege, kol netenki pulso arba kol mama nepašaukia.

Puošnios kelnės po gatvės pavirtusios į kuolą – apledėjusios nuo važiavimo ant užpakalio nuo kalno, nosis ir skruostai raudoni, rankos visos nuo šalčio pamėlusios.

O namie tėtis, anksti grįžęs iš darbo iš ligoninės, senoje ketaus keptuvėje kepa bulves su svogūnais ir šonine, bulvės pridega, bet vis tiek nieko nėra skanesnio už tas bulves.

Ir tada vakaras su knyga. Mine Reedą su kvarteronka arba Fenimore'ą Cooperį su pėdsekiu, ar Jacką Londoną su savo Baltąja tyla, arba Čechovo istorijas, o tada eini miegoti ir supranti, kad rytoj bus nuostabi diena, kad viskas bus nuostabu, kad visi esame saugūs, savo namuose, su mama ir tėčiu, ir kad gyvename geriausioje pasaulio šalyje, kuri mus saugos, duos viską, ką galima duoti (išskyrus beprotišką vartotojiškumą) – puikų išsilavinimą, tinkamą auklėjimą, sveikatą, galimybes tobulėti ir bet ko pasiekti.

Ir tam neišleisdamas beprotiškų pinigų, bet nemokamai, tik savo darbo ir norų sąskaita ...

Dabar viso to jau nebėra. Dabar čia, šioje Dievo užmirštoje šalyje, klęsti vartotojiškumas, bukumas or maximos, su savo kalėdų kalėdomis...čia, šioje litukrijoje nėra ir nebus jokios perspektyvos. Tik „išrinktos“ chunto nariams čia perspektyvos. Tik jiems.