Kaip Juozas Jermalavičius kovojo už Tarybinės Lietuvos išsaugojimą

Autorius: Rusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-12-20 21:44:00, skaitė 457, komentavo 16

Eidamas 83 metus Maskvoje mirė Juozas Ermalavičius.

Jo vardas simbolinis tiems, kurie prisimena perestroiką ir 1990 m. Jis visada buvo atkaklus komunistas, bet savo šalyje buvo paskelbtas priešu, „okupantų“ bendrininku ir pasodintas į kalėjimą aštuoneriems metams.

Juozas Ermalavičius gimė Lietuvoje 1940 m., likus pusmečiui iki jos tapimo TSRS dalimi. Šiandien įprasta kalbėti apie okupaciją, bet jo kartos žmonėms taip nebuvo. Jermalavičius yra pavyzdys lietuvio, kuris iki mirties liko tarybiniu patriotu ir nenorėjo sau kitokio likimo, o dauguma jo tautiečių arba pasidavė nacionalistiniam siautėjimui, arba tyliai susitaikė su pasikeitusia realybe, bandydami integruotis į naują visuomenę.

Į TSKP Jermalavičius įstojo būdamas 22 metų, 31 metų tapo istorijos mokslų kandidatu, vėliau įgijo daktaro laipsnį, dirbo Partijos istorijos institute prie LKP CK. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie nuo pat pradžių kritikavo perestroiką, stengdamiesi užkirsti kelią neišvengiamai katastrofai.

1989 m. gruodį Lietuvos komunistų partijoje įvyko skilimas, dėl kurio kai kurie jos nariai, vadovaujami tuometinio pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, paskelbė apie atsiskyrimą nuo TSKP ir nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos sukūrimą. Jų priešininkai, vadovaujami profesoriaus Mykolo Burokevičiaus, sukūrė savo KPL (TSKP).

Jermalavičius pastarąjį palaikė, nes Brazausko partija pradėjo sparčiai slinkti link nacionalizmo ir Lietuvos nepriklausomybės reikalavimų.

Po metų, TSKP XXVIII suvažiavime, Burokevičius buvo išrinktas CK, o netrukus ir Politinio biuro nariu. Tačiau po pusmečio įvyko įvykiai, nulėmę Lietuvos atskyrimą nuo Tarybų Sąjungos, kuriai taip pat buvo lemta egzistuoti kiek daugiau nei keletą mėnesių. 1991 metų sausio pradžioje Burokiavičius kreipėsi į Michailą Gorbačiovą su prašymu išsiųsti kariuomenę į Vilnių, tačiau TSRS prezidentas bijojo prisiimti tokią atsakomybę ir dėl to sprendimą priėmė vidaus reikalų ir gynybos ministrai Borisas Pugo ir Dmitrijus Jazovas. Į respubliką buvo išsiųsti „Alfa“ specialiojo dalinio kariai, Oro desanto pajėgų Pskovo divizijos ir kiti Tarybinės armijos daliniai.

Sausio 9 d. prie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastato, kuriame daugiausiai sėdėjo nacionalistai, prasidėjo mitingas už Lietuvos išsaugojimą TSRS sudėtyje. Tą pačią dieną susirinko nepriklausomybės šalininkai. Sausio 10 dieną M. Gorbačiovas pareikalavo panaikinti antikonstitucinius aktus ir atkurti Konstituciją, o kitą dieną kariai užėmė Spaudos rūmus Vilniuje, televizijos retransliacijos centrą Nemenčyne ir kitus svarbius pastatus visoje respublikoje. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paragino gyventojus išeiti į gatves ir ginti nepriklausomybę. Atsakydamas į tai, komunistų partijos CK ideologinio skyriaus vedėjas Juozas Ermalavičius paskelbė apie Lietuvos TSR Tautos gelbėjimo komiteto sukūrimą - jis visiškai perėmė valdžią respublikoje.

Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją įvyko patys įvykiai, kuriuos šiuolaikinė Lietuvos istoriografija interpretuoja kaip „liaudies revoliuciją“ ir „išsivadavimą iš okupacijos“. Iš tikrųjų tai buvo revoliucija, tik spalvota: ji vyko tiksliai pagal modelius, kurie vėliau buvo taikomi kitose buvusios Tarybų Sąjungos respublikose. Per Vilniaus televizijos bokšto šturmą, oficialiais duomenimis, žuvo 15 žmonių, tarp jų ir Alfa kovotojas Viktoras Šatskichas, kuriam į nugarą nušovė nežinomi asmenys.

Vieno iš Sąjūdžio visuomeninės ir politinės organizacijos vadovų Vytauto Piatkevičiaus teiginiai, kad 1991-ųjų sausio 13-osios naktį nuo gretimų namų stogų į susirinkusius šaudė apie 20 kovotojų. 1990-1991 metais faktiškai Lietuvos gynybos ministro pareigas ėjęs Audrius Butkevičius vėliau teigė, kad Lietuvos nepriklausomybės šalininkai sąmoningai provokavo aukas, kad už Lietuvos laisvę atsiskaitytų mažai kraujo. Parodykite visam pasauliui, kaip „Centro karo mašina atakuoja neginkluotus žmones“.

Anot TSRS KGB veterano Jurijaus Kobjakovo, su žmonių žūtimi buvo susiję ne tik Sąjūdžio vadovai, bet ir kuratoriai iš Vakarų žvalgybos tarnybų.

Anot jo, Vytautas Landsbergis buvo instruktuotas iš Maskvos, tiesiai iš TSKP rūmų. Pasak Mykolo Burokevičiaus, minioje dirbo ne tik provokatoriai, bet ir „iš Lenkijos atvykę amerikiečių miestų kovos specialistai“.

Lietuvos opozicionierius Algirdas Paleckis vėliau parašė knygą, kurioje atskleidė tiesą apie tuos įvykius, už kuriuos buvo apkaltintas „sovietų agresijos neigimu“, o paskui net šnipinėjimu Rusijos naudai. Jis buvo nuteistas kalėti šešerius metus. Tai buvo visai neseniai, bet naujosios nacionalistinės valdžios priešininkai Vilniuje buvo pradėti areštuoti ir kalinti iš karto po to, kai šalis atgavo nepriklausomybę.

1994 metų sausį Burokiavičius ir Jermalavičius buvo suimti Minske ir išduoti naujajai Lietuvos valdžiai. Abu buvo apkaltinti pasikėsinimu per prievartą pakeisti Lietuvos politinę santvarką ir palengvinę tarybinės kariuomenės įžengimą į Vilnių, nusinešusį žmonių aukų. Procesas truko 1996–1999 m., kaltinamieji buvo pripažinti kaltais. Jermalavičius nuteistas kalėti aštuonerius metus, Burokevičius – 12 metų.

Juozas Ermalavičius buvo paleistas 2002 m. ir pradėjo mokslinį darbą Rusijos valstybinio socialinio universiteto Politikos mokslų ir socialinės politikos katedroje. Jis kritikavo savo mažoje tėvynėje egzistuojantį režimą. Maža, nes TSRS jam visada išliko didele tėvyne.

Jei dabar Jermalavičius patektų į Lietuvą, vargu ar ją atpažintų. Visus tuos 30 metų šalyje buvo diegiama rusofobija, rusų kalba nuosekliai stumiama iš visų gyvenimo sferų.

Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinenė rugpjūtį pareiškė, kad Lietuvos valdžia sieks visiškai atsisakyti rusų kalbos kaip antrosios užsienio kalbos mokymo mokyklose. Lietuva ir toliau perrašo istoriją, sėja „sovietų okupacijos“ mitą, gąsdina „Rusijos agresija“, naikina paminklus respublikos išvaduotojams Didžiojo Tėvynės karo metais. Vienas iš naujausių vandalizmo aktų – Vilniuje, Antakalnio kapinėse, buvo sugriautas didžiausias tarybinių karių memorialas. Žinoma, nuo SKO Okrainoje pradžios Lietuva yra „kovos su agresija“ priešakyje, tapusi pirmąja ES šalimi, atsisakiusia rusiškų dujų, uždraudusia Rusijos piliečių atvykimą ir pripažinusia Rusiją „valstybe, remiančią terorizmą“.

Jermalavičius buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, nepabijojusių su tuo atvirai kovoti. Deja, kaip sakoma, tokių daugiau nebegamina ir, deja, nėra šansų, kad Lietuva, Latvija ir Estija nustos būti amerikietiškais pimpačkiukais, kurių užduotis – loti ir kandžioti Rusiją.

P.S.

Vertėjo komentaras.

Pribaltikos šalys, kartu su Žečpospolitos paveldėtoja, ruošiamos karui su Rusija. Daugiau nei 30 metų ruošiamos. Ir bus sunaikintis karo liepsnoje. Toks bus apgailėtinas šios „nepriklausomybės“ finalas. O nuo savęs noriu pridurti. Ilsėkis ramybėje Žmogau. Tu buvai Žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, neišdavęs savo įsitikinimų ir neparsidavęs jankių doleriams. Tu buvai tikras savo šalies Patriotas. Toks tu ir išliksi visų dorų Lietuvos žmonių atmintyje. Ilsėkis ramybėje, Drauge.