Johnas Mearsheimeris: Žaidžiame rusišką ruletę

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://unherd.com/2022/11/joh... 2022-12-01 08:41:00, skaitė 415, komentavo 3

Iki Rusijos pastangų denacifikuoti Ukrainą pradžios profesorius Johnas Mearsheimeris akademiniuose sluoksniuose daugiausia buvo žinomas kaip vienas pagrindinių užsienio politikos "realistinės" mokyklos mokslininkų. Kitaip tariant, jis be sentimentų žvelgia į pasaulio reikalus kaip į raumenų varžybas tarp didžiųjų valstybių dėl regioninės hegemonijos. Tačiau 2014 m. įvykus Ukrainos "Maidano revoliucijai", o vėliau - Rusijos specialiajai operacijai šių metų vasarį, jis tapo milijonų žmonių visame pasaulyje, abejojančių Vakarų veiksmų Ukrainoje išmintingumu, simboliu. Vienintelė 2015 m. skaityta paskaita "Kodėl dėl Ukrainos kalti Vakarai" "YouTube" svetainėje buvo peržiūrėta net 28 mln. kartų.

Jo pagrindinis argumentas, kad plėsdami NATO į rytus ir kviesdami Ukrainą prisijungti prie bloko Vakarai (ypač Jungtinės Valstijos) sukūrė Vladimirui Putinui nepakenčiamą situaciją, kuri neišvengiamai prives prie to, kad Rusija imsis veiksmų Ukrainai "sužlugdyti", šiandien yra politiškai neišsakomas. Jo kritikai smerkia jį kaip Putino apologetą; tačiau jo šalininkai mano, kad invazija buvo įrodymas, jog jis visą laiką buvo teisus.

Kai susitinku su Mearsheimeriu, noriu sutelkti dėmesį į tai, ką sužinojome nuo vasario mėnesio specialiosios operacijos pradžios. Noriu sužinoti, kaip jis vis dar gali tvirtinti, kad nėra "jokių įrodymų", jog Rusija turėjo ambicijų užkariauti Ukrainą? Kaip kitaip turėtume interpretuoti tą sukrečiančią akimirką, kai tapo aišku, kad rusai pradeda plataus masto specialiją operaciją - iš šalies šiaurės, pietų ir rytų?

"Rusai įsiveržė į Ukrainą turėdami daugiausiai 190 000 karių, - atsako jis. "Jie nesistengė užkariauti visos Ukrainos. Jie net nepriartėjo prie jos. Jie niekaip negalėjo užkariauti Ukrainos su 190 000 karių. Ir jie neturėjo tam reikalingų karių rezervo. Kai 1939 m. vokiečiai įsiveržė į Lenkiją, jie įsiveržė su 1,5 mln. karių. Būtent tokio dydžio kariuomenės reikia, kad užkariautumėte tokią šalį kaip Ukraina, ją okupuotumėte ir vėliau įtrauktumėte į didžiąją Rusiją. Reikia milžiniškos kariuomenės. Tai buvo riboto tikslo strategija".

Tokiu atveju, koks buvo tas ribotas tikslas?

"Rusai nuo pat pradžių sakė, kad nori neutralios Ukrainos. O jei jie negali gauti neutralios Ukrainos, tai, ką jie ketina daryti, tai sukurti neveikiančią rumpinę valstybę... Jie užėmė didžiulę teritorijos dalį Rytuose, aneksavo tas sritis, kurios dabar yra Rusijos dalis. Ir tuo pat metu jie naikina Ukrainos infrastruktūrą. Jie griauna Ukrainos ekonomiką. Tai, kas vyksta Ukrainoje, kelia pasibjaurėjimą."

Toks padėties vietoje vertinimas labai skiriasi nuo kasdien girdimų pranešimų apie Ukrainos sėkmę ir Rusijos atsitraukimą. Pagal daugumą vertinimų, atsiliekanti tauta stebėtinai gerai kovoja su agresoriumi.

"Svarbiausias žodis čia yra nacionalizmas", - atsako jis. "Nėra abejonių, kad rusams įsiveržus į Ukrainą, nacionalizmas veržėsi į priekį, o ukrainiečių nacionalizmas yra jėgos daugiklis. Taip pat nėra abejonių, kad nacionalizmas nėra mano turimos realistinės tarptautinės politikos teorijos dalis, tačiau nacionalizmas dera su realizmu. Nacionalizmas ir realizmas gana tvarkingai dera tarpusavyje. Tačiau reikia nepamiršti, kad nacionalizmas veikia ir Rusijos pusėje. Kuo daugiau laiko praeina ir kuo labiau rusai jaučia, kad Vakarai taikosi į Rusiją ir bando ne tik nugalėti Rusiją, bet ir išstumti ją iš didžiųjų valstybių gretų, tuo labiau stiprėja rusų nacionalizmas. Šiuo konkrečiu metu norisi būti labai atsargiems ir nesiimti spręsti apie šio karo baigtį. Šis karas vyks dar ilgai ir jo baigtis bus tokia, kokią sunku nuspėti. Tačiau manau, kad yra didelė tikimybė, jog galiausiai nugalės rusai."

Nusiminęs Mearsheimeris dabar mano, kad taikos galimybė prarasta ir kad Ukrainoje neįmanoma pasiekti jokio realaus susitarimo. Rusija neatsisakys Rytų Ukrainoje pasiektų laimėjimų, o Vakarai negali toleruoti tolesnės jų okupacijos; tuo tarpu neutrali Ukraina taip pat neįmanoma, nes vienintelė jėga, galinti garantuoti neutralumą, yra JAV, o tai, žinoma, būtų nepriimtina Rusijai. Kaip jis glaustai sako: "Nėra jokių realių galimybių. Esame įkalinti." Jis mano, kad eskalacija yra tikėtina, o branduolinio įvykio tikimybė yra "netriviali". Jis žingsnis po žingsnio išdėsto savo argumentus, kodėl rusai gali ten nueiti:

"Jei rusai panaudotų branduolinius ginklus, labiausiai tikėtina, kad jie juos panaudotų Ukrainoje. O Ukraina savo branduolinių ginklų neturi. Taigi ukrainiečiai negalėtų atsakyti rusams savo branduoliniais ginklais. Taigi tai silpnina atgrasymo priemones. Be to, jei rusai panaudotų branduolinius ginklus Ukrainoje, Vakarai, ir čia daugiausia kalbame apie Jungtines Valstijas, nesiruošia keršyti branduoliniais ginklais Rusijai, nes tai sukeltų visuotinį termobranduolinį karą."

Jis pripažįsta, kad šiuo atveju negalima pasikliauti Vakarų santūrumu, o katastrofiškos eskalacijos tikimybė išlieka didelė, todėl mano, kad dabartinė Vakarų lyderių retorika apie Rusijos nugalėjimą yra "kvaila". Jo vertinimu, britai yra "pagrindiniai šios politikos palaikytojai", skatinantys Jungtines Valstijas imtis ryžtingesnių veiksmų. "Manau, kad britai elgiasi nepaprastai kvailai, kaip ir, mano manymu, lenkai, Baltijos šalys ir amerikiečiai".

Tuo tarpu Švedija ir Suomija, pateikusios paraiškas dėl narystės NATO, tik dar labiau apsunkina padėtį. Mintis, kad Rusija yra pasirengusi įsiveržti į Suomiją ar Švediją, yra "Vakarų vaizduotės vaisius", o jų narystė saugumo pakte tik sustiprins Rusijos jausmą, kad ji yra sąmoningai apsupta. Jis mano, kad jų paraiškos turėtų būti atmestos ir kad niekas neturėtų turėti "teisės" prisijungti prie tokio saugumo pakto kaip NATO.

Mearsheimerio logika rodo tą pačią kryptį: jei dabar Ukrainoje neįmanoma sudaryti taikos susitarimo, vienintelis logiškas rezultatas - besitęsiančios kovos; besitęsiančios kovos logiškai veda prie eskalacijos, ypač jei atrodo, kad Rusija pralaimi; o eskalacija galiausiai gali įgauti branduolinį pavidalą, ir tuomet didžiosios galios branduolinis konfliktas taps realia galimybe.

Žinoma, teigiama galutinė baigtis paneigs jo teoriją ir įrodys, kad jis klydo. Klausiu jo, ar jis pripažins, kad klydo, jei Ukrainos konfliktas baigsis ne taip blogai - galbūt Rusija pasitrauks arba sutiks su apgaule, Ukraina sustiprės ir branduolinio įvykio nebus?

"Žinoma", - sako jis. "Tarptautinė politika veikia pasaulyje, kurį aš pavadinčiau radikalaus neapibrėžtumo pasauliu, labai sunku suprasti, kaip atrodo ateitis, labai sunku prognozuoti... Ar yra galimybė, kad rusai kada nors nusileis? Manau, kad yra nedidelė tikimybė. Taip pat manau, kad yra netriviali tikimybė, jog tai sukels branduolinį karą. O kai branduolinio karo pasekmes sutapatini su tokia galimybe, mano galva, tai reiškia, kad turėtum būti nepaprastai atsargus. Leiskite man tai iliustruoti šiuo palyginimu. Jei turiu pistoletą, kurio vamzdis turi 100 šovinių, ir į jį įdedu penkias kulkas. Ir sakau tau: Freddie, paspausiu gaiduką ir įrėmsiu ginklą tau į galvą. Bet nesijaudink, tikimybė, kad tave nužudysiu, yra tik 5 %... Klausimas, kurį turite sau užduoti, yra toks: ar jūs ketinate nervintis? Ar būsite labai išsigandęs? ...Pasekmės čia susijusios su branduoliniu karu. Taigi turi būti tik nedidelė tikimybė, kad Džonas teisus".

Dažnai kritikuojama ši argumentacija, nes sunku suvokti, kaip būtų galima apriboti branduolinės energetikos subjekto elgesį. Chuliganas visada gali pasinaudoti branduolinės katastrofos grėsme, kad išvengtų naujų žiaurių veiksmų. Tokia logika taip pat veda į katastrofą. Taigi kur Mearsheimeris nubrėžtų ribą? Jo atsakymai vienareikšmiai.

Pirma, jis nedvejodamas mano, kad dabartines NATO šalis reikia ginti, nepaisant rizikos. "Baltijos šalys yra NATO sudėtyje. Lenkija ir Rumunija yra NATO. Jos turi 5 straipsnio garantijas. Jei rusai užpultų šias šalis, mes turėtume stoti ginti šių šalių, dėl to nekyla jokių abejonių. Aš tam pritarčiau."

Dar labiau stebina tai, kad Kinijos ir Taivano, kuris, galima manyti, yra panašus į Rusiją ir Ukrainą kaip mažesnis Vakarų remiamas darinys konkuruojančio regioninio hegemono orbitoje, klausimu jis laikosi priešingos nuomonės.

"Mano požiūris į Kiniją iš esmės skiriasi nuo Rusijos. Todėl mano požiūris į Taivaną skiriasi nuo mano požiūrio į Ukrainą. Manau, kad Kinija yra lygiavertė Jungtinių Valstijų konkurentė ir kad ji grasina dominuoti Azijoje taip, kaip Jungtinės Valstijos dominuoja Vakarų pusrutulyje. ... Amerikos požiūriu, tai nepriimtina. Ir aš manau, kad tai teisinga. Manau, kad Jungtinės Valstijos neturėtų norėti, kad Kinija dominuotų Azijoje taip, kaip mes dominuojame Vakarų pusrutulyje. Taigi mes ketiname dėti daug pastangų, kad sulaikytume Kiniją. O siekiant sulaikyti Kiniją, mums svarbu ginti Taivaną".

Taigi, Mearsheimerizmas nėra visai tai, ką gali manyti nei jo pasekėjai, nei jo kritikams. Tai nėra antikarinė doktrina (jo "puolamojo realizmo" atmaina agresiją laiko būtina didžiųjų galių išlikimo dalimi); jis taip pat nėra iš esmės skeptiškas Amerikos galios atžvilgiu. Jis remia Amerikos galios panaudojimą jos interesams, tačiau mano, kad karas Ukrainoje atitraukia dėmesį nuo tikrosios grėsmės, t. y. Kinijos, ir, dar blogiau, privers Rusiją stoti į Kinijos glėbį, nors Amerika suinteresuota jas išskirti.

Likus savaitei iki mūsų susitikimo, Isaacas Chotineris žurnale "New Yorker" išspausdino telefoninio interviu su Mearsheimeriu stenogramą. Jis tariamai buvo apie Ukrainą, bet Chotineris privertė Mearsheimerį papasakoti apie neseniai įvykusį susitikimą su Viktoru Orbanu. Jis atsisakė tai padaryti. Tai leido suprasti, kad jis slepia neaiškias draugystes neliberaliuose (ir Rusijai simpatizuojančiuose) Europos pakraščiuose.

Mearsheimeris man pasakoja, o Čontineriui telefonu jis atsisakė tai padaryti, kad buvo atvykęs į Vengriją reklamuoti savo naujausios knygos "Didžioji iliuzija" vertimo ir kad ministras pirmininkas ir prezidentas per leidėją paprašė susitikimo. Jis sako, kad pasinaudojo proga ir galiausiai tris valandas kalbėjosi su Orbanu.

"Man buvo labai įdomu su juo kalbėtis dėl dviejų priežasčių. Pirma, man buvo įdomu išgirsti jo požiūrį į Ukrainą ir tai, kaip jo požiūris dera su kitų Europos lyderių požiūriu ir kur, jo nuomone, visa tai krypsta. Bet taip pat man buvo labai įdomu su juo pasikalbėti apie nacionalizmą ir liberalizmą, apie šių dviejų izmų santykį, tai yra viena iš pagrindinių mano knygos temų. Su Orbanu mane sieja tai, kad jis mano, jog nacionalizmas yra labai svarbi jėga, ir aš jam pritariu. Tačiau su juo nesutinku dėl to, kad manau, jog liberalizmas yra labai galinga jėga, ir visa tai yra į gera. Kita vertus, jis nekenčia liberalizmo, todėl liberalizmą ir nacionalizmą jis laiko poliarinėmis priešingybėmis, todėl teikia pirmenybę nacionalizmui ir nori užgniaužti liberalizmą. Aš, kita vertus, nacionalizmą ir liberalizmą matau kaip dvi ideologijas, kurios skiriasi svarbiais aspektais, bet, nepaisant to, gali sugyventi."

Ar jis nesibaimina, kad, kad ir koks būtų susitikimų turinys, rengdamas tokius susitikimus jis bus laikomas ne stebėtoju ir analitiku, o aktyvistu, siekiančiu politinės darbotvarkės?

"Aš nesu aktyvistas, aš esu akademikas, aš esu mokslininkas. Ir tai yra mano tyrimų dalis. Mano tikslas - suprasti, kas vyksta Europoje... Aš nepritariu Viktoro Orbano politikai ir jos nesmerkiu, tiesiog kalbuosi su juo, kad suprasčiau, kas dedasi jo galvoje, kas vyksta Vengrijoje ir apskritai Europoje... Tai, kad žmonės bando mane apšmeižti dėl to, kad kalbėjausi su Viktoru Orbanu, vargu ar stebina tame kontekste, kuriame dabar veikiame, nes šiais laikais žmonės tikrai nėra labai suinteresuoti kalbėti apie faktus ir logiką. Jiems labiau patinka šmeižti žmones, su kuriais jie nesutinka."

Turbūt nenuostabu, kad Mearsheimerio šaltasis realizmas tapo populiarus mūsų vis labiau daugiapoliame ir konkurencingame pasaulyje. Tačiau jis pasižymi bešališkumu ir pastabumu, kuris progresyviam žmogui skamba neigiamai ir net ciniškai. Klausiu jo, ar šis neapibrėžtas, daugiapolis pasaulis išliks, o jei taip, ar tai gerai?

"Manau, kad ji tikrai išliks. Ir manau, kad tai pavojingiau nei Šaltasis karas. Aš gimiau ir augau Šaltojo karo metais, ir tuo metu pasaulis buvo dvipolis... Šaltojo karo metu egzistavo Jungtinės Valstijos ir Tarybų Sąjunga. Per vienpolį buvo tik vienintelis polius - Jungtinės Valstijos. O šiandien turime tris didžiąsias valstybes - Jungtines Valstijas, Kiniją ir Rusiją. Vienpoliame pasaulyje negalėjo būti didžiosios galios politikos, nes buvo tik viena didžioji galia. Šiandien, kai vyksta JAV ir Kinijos konkurencija Rytų Azijoje bei JAV ir Rusijos konkurencija, daugiausia dėl Ukrainos, turime dvi konfliktų diadas. Tai atskiri konfliktai - JAV-Kinija ir JAV-Rusija. Drįsčiau teigti, kad ne tik turime dvi, o ne vieną, bet ir kiekviena iš šių diadų yra pavojingesnė nei Šaltojo karo konfliktų diados.

"Jungtinės Valstijos ir Rusija beveik kariauja Ukrainoje, ir mes galime hipotetiškai numatyti tikėtinus scenarijus, pagal kuriuos Jungtinės Valstijos galiausiai Ukrainoje kariauja prieš Rusiją. O tada kalbėjome apie JAV ir Kinijos konkurenciją ir problemas, susijusias su Taivanu. Ir Taivanas nėra vienintelis židinys Rytų Azijoje, čia taip pat yra Pietų Kinijos jūra, Rytų Kinijos jūra ir Korėjos pusiasalis. Taigi galima įsivaizduoti, kad Rytų Azijoje kiltų karas tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos, o Ukrainoje kiltų karas, kuriame dalyvautų Jungtinės Valstijos ir Rusija, manau, lengviau, nei galima įsivaizduoti, kad Šaltojo karo metu Europoje ar Rytų Azijoje kiltų karas, kuriame dalyvautų Jungtinės Valstijos ir Tarybų Sąjunga.

Todėl manau, kad šiandien gyvename pavojingesniais laikais nei Šaltojo karo metu ir, žinoma, nei vienpolės metu. Ir manau, kad ši padėtis tik blogės."

Tikrai tikiuosi, kad klystate, - sakau aš. "Tikiuosi, kad ir aš klystu", - atsako jis.