Lenkų nuotykiai Okrainoje: ar tikrai sekanti bus Lenkija?

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-11-10 10:42:00, skaitė 313, komentavo 4

Lenkų nuotykiai Okrainoje: ar tikrai sekanti bus Lenkija?

Lenkai vis tik įžengė į Okrainą. Ir tarp kitko dar į pačią peklą – prie Chersono ir Lugansko srityje. Ir iš karto jie čia pasižymėjo pačiu kraugeriškiausiu būdu. Iškart tapo aišku, kad pas juos nebus jokio "konstruktyvaus" kontakto su savo „ginklo broliais“.

 

Susišaudymas Kremennaja

Pirmiausia prasidėjo  apsiskaldymai apkasuose. Tada, po dar vieno nesėkmingo puolimo prie Kremennos situacija įkaito. Lenkai, patyrę nuostolių, atsisakė pradėti puolimą, „galantiškai“ šią teisę užleisdami chocholams. Pravosekai (teroristinė grupuotė "Pravyj sektor") užtvarinių būrių etatinių teisėmis (o tai viena pagrindinių jų funkcijų fronte, šaudyti į nenorinčius atakuoti ir bėgančius atgal), iš įpratimo nusprendė „pakačialinti savo teises“ ir „pateikti pšekams predjavą“. Tačiau tai, kas suveikdavo su VSUšnikais (ukro-vermachtas) ir terbatovcais (teroristiniai "gynybiniai" batalionai) su pšekais “neprakatalino”. Nacikai apsiskaičiavo. Situacija tarp labai užsivedusių oponentų gana greitai įkaito, ir jie nuo žodžių perėjo prie darbų. Tai yra – prie pasišaudymo. Lenkai pasirodė labiau pasiruošę dialogui pasišaudant, ir keli pravosekai gavo po  bilietą į vieną pusę. Po ko jie rovė kviesti pastiprinimo, o jau ant šarvuočių atvarė į atraminį punktą. Tačiau lenkai taip pat ne su pirštu daryti. Ir jų savaeigiai pabūklai buvo pasiruošę tęsti dialogą kitokiu kalibru. 

Iš esmės to ir reikėjo tikėtis. Sąjungininkų iš Lenkijos susierzinimas nuo bendravimo su „chlopais“ (kaip jie paniekinamai vadina chacholus) didėjo su lyg kiekviena diena. Ir anksčiau ar vėliau tas susierzinimas buvo pasmerktas išsilieti už formalių santykių ribų. Konflikto priežastis buvo nesėkmingas puolimas ir nacistų pasitikėjimas savimi. 

Konfliktuojančias puses šiaip ne taip išskyrė. Tačiau abipusė įtampa niekur nedingo. O po to iš Lenkijos pavarė "reguliarų" (reguliarios kariuomenės kareiviai) prie Chersono. Ir padėtis kariuomenėje pasikeitė iš esmės ir kokybiškai.

Lenkiškas "gudrumas" ir lenkiškas apsiskaičiavimas

 Apskritai Lenkijos vyriausybė tempė iki paskutinio su reguliariosios kariuomenės įvedimu. Pšekai, kaip visada, nusprendė visus pergudrauti, tačiau patys pateko į savo pinkles. 

Kažkada, dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, jie planavo kartu su vokiečiais parade pražygiuoti Raudonaja aikšte. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad Vokietija užpuolė Lenkiją. Savo potencialią sąjungininkę. Ir milijoninė lenkų armija buvo sutriuškinta per du mėnesius. O tada vieni lenkai kariavo prieš vokiečius, kiti – prieš Raudonąją armiją. Tokia štai liūdna nepavykusios išdavystės istorija. 

Dabar panašiai tas pats vyksta Okrainoje. Lenkai, žinoma, planavo įžengti į Vakarų Okrainą tik tada, kai sąjungininkų pajėgos (Rusijos ir Donbaso respublikų) būtų pradėjusios artėti prie Kijevo. Štai tada jie be jokio šūvio, atseit, būtų užėmę visą Vakarų Okrainą ir atsistoję priešpriešos linijoje prieš Rusijos dalinius. 

Ir viskas būtų buvę „vsičko dobre". O kaip atmazkę sąjungininkų akyse lenkai, žinoma, buvo pasiruošę Žešovo oro uoste visą parą priiminėti vakaroidinę karinę techniką ir gabenti ją į „nezaliežną“. Jie netgi buvo pasiruošę atiduoti savo seną tarybinę techniką. Na, o kaip aktyvaus savo įsijungimo pademonstravimą, jie vis dėlto nusprendė pasiųsti į Okrainą kelis šimtus „sėkmės džentelmenų“ (samdomų žudikų, samdinių). Tipo čia viskas. Tiek turi užtekti.

Kaip paaiškėjo ne viskas. Ir neužteko. Ir lenkų „reguliarams“ vis dėlto reikės kariauti. Ir dar  pačiose karščiausiose vietose – Chersono kryptimi. Tam proceso operatoriams – anglosaksonams-britonams abiejose vandenyno pusėse – yra keletą priežasčių.

Pirmoji -  jų dirbtinai sukurto karinio konflikto žemyne ugnyje ​​turėtų būti utilizuota kuo daugiau slavų, kuriems naglosaksai puoselėja gyvulišką neapykantą. O lenkai, kad ir kaip besuktum, - taip pat yra slavai. Tik katalikai. Ir tai dar ne visi. O tai dar labiau padidina jų kaltę vakaroidų akyse.

Antra. Karo veiksmai eurokontinente turi tęstis. O tam į juos reikia įtraukti kiek daugiau liaudies iš abiejų pusių. Štai Okrainoje netrukus pradės mobilizuoti moteris, senolius ir studentus. O jūs, ponai lenkai, kuo geresni? Pirmyn, nagi, į ugnies liniją!

Trečias. Kuo daugiau lenkų žus Rusijos ir Okrainos fronte, tuo didesnė rusofobija ir gyvuliška neapykanta Rusijai ir rusams pačioje Lenkijoje. Ką ir reikėjo įrodyti. „Skaldyk ir valdyk“ – senas kaip pasaulis anglosoniškas principas.

Ketvirta. Lenkijoje, kaip ir visos europietiškose šalyse, yra labai rimtų problemų su demografija. Vidutinė statistinė lenkė, kaip ir milijonai europietiškų bobų, XX amžiaus pradžioje nustojo būti moterimi ir tapo "irgi žmogumi“. Ir šeimoje „kačialina teises“ nė kiek ne prasčiau nei vokietkos, makaronščikės ar varliaėdės. Lenkiškoji „irgi žmogus“ taip pat nori daryti karjerą. Taip pat nori uždirbti pinigus. Taip pat raunasi įsitraukti į politiką. Tai, jei norite, yra jos sėkmės istorija. O vaikai – ar tai sėkmė? Jie tik trukdo tam – „tikrai“ sėkmei. Atitinkamai ir gyventojų skaičius šalyje mažėja. Tačiau ne taip greitai, kaip norisi anglosaksonams. Vadinasi reikia lenkams tame padėti. Pirmiausia utilizuoti kuo daugiau lenkų vyrų. O paskui pripumpuoti šalį migrantais iš Magrebo šalių (šiaurės Afrikos šalys į vakarus nuo Egipto). Jie paguos vienišas lenkų moteris.

Penkta. Lenkijos kariuomenės dalyvavimas šiame konflikte - tai tik preliudija. Neturėjo boba vargo - vaiką užsitaisė. Po lenkų į Okrainą galima siųsti “reguliarus” čekus, rumunus, lietuvius, chorvatus. Ir aplamai - kuriuos tik nori. Eurokontinente kariuomenių kol kas dar daug. Ir daugelis iš jų - tai NATO bloko armijos. Konflikto pakurstimui galima paaukoti net „vemiančius pindosus“ (ta prasme – „kleketuojančius erelius“ iš 82-osios oro desantininkų divizijos, neseniai dislokuotos Rumunijoje). Tokį kruviną verpetą galima žemyne ​​užsukti – miela-malonu būtų galima žiūrėti. Žinoma, iš už anapus vandenyno.

Šešta. Anglosaksai nori pririšti lenkus prie "išlaisvintos" teritorijos krauju. Na atseit, kas praliejo kraują šioje teritorijoje, tas ir turi į ją teisę. Jau tūkstančiai lenkų-samdinių ir kažkoks tai skaičius lenkų „reguliarų“ padėjo savo galvas Okrainoje. Vadinasi, dabar tai yra Lenkijos teritorija. Nejaugi veltui jie ten stipo?

Na ir pagaliau septinta. Žinoma, kažkoks tai skaičius lenkų vyrų grįš iš Okrainos fronto. Gyvi, sužeisti, suluošinti, sužvėrėję  savo valdžios atžvilgiu. Idealus degusis mišinys kariniam perversmui ir valdžios pakeitimui Lenkijoje surengti. Taip, kad  Lenkijos vyriausybė sėdės kaip ant adatų. Ir visą laiką žvilgčios į savo šeimininkus iš už vandenyno. Ir išsitempti turės poza "ramiai" nuo kiekvieno šeimininko krustelėjimo.

Taip kad „vsičko dobre“ “neprakatalino’.

Baudėjai iš užtvarinių būrių

Tačiau, gavę stebuklingą pendelį į pasturgalį nuo savo anglosaksoniško šeimininko ir patekę į liepsnojančią Okrainą, lenkiški panai pradėjo elgtis griežtai lenkiškai. Jie tik  į naglosaksus bijo lišną kartą pažvelgti. Viename iš pokalbių su kolegomis Lenkijos užsienio reikalų ministras karčiai pajuokavo: „Mes, lenkai, kaip paskutiniai frajeriai, užsiimame seksualiniu amerikonų aptarnavimu“ (nors pirminiame šaltinyje buvo pavartota kietesnė frazė). Tačiau su chocholiškais "chlopais" – visai kita kalba. Šituos galima ir vietoje šaudyti, jei tik tie balsą pakels.

Maža to. Okrainos ginkluotosiose pajėgose lenkų štabo karininkai šiuo metu kiek tik išgali išstumia Okrainos karininkus nuo vadovavimo kariuomenei. O lenkų „reguliarams“ ypač patiko veikti karo policijos vaidmenyje ir būti užtvariniais būriais chacholų kareiviams.

Naujausias lenkiškas „sezono hitas“ - istorija su užvirintu tanku.

Viename kariniame dalinyje prie Chersono kažkokie chocholai tankistai prasižengė. Lenkiški baudėjai sugrūdo juos į tanką, užvirino visus to tanko liukus ir išvarė jį link fronto linijos. Užvirino „chlopus“, kaip konservų skardinėje. Kariaukite, mirtininkai. Į tą tanką pradėjo kalti rusų artilerija. Tankistams mirti nesinorėjo. Jie užvertė patrankos vamzdį ir pradėjo sukti tanko bokštą, tokiu būdu duodami SOS signalą. Rusų kareiviai pajuto, kad čia kažkas ne taip ir prisiartino prie tanko. Iš tanko bokšto pradėjo šauktis pagalbos. Nupjovus siūles autogenu, kareiviai išlaisvino pasmerktuosius.

„Istorijos su užvirintais liukais šarvuotoje technikoje, belaisvių pasakojimai apie apie tai, kad lenkai štabuose lenkai vadovauja chocholams, ir jie taip pat naudoja užtvarinius būrius - tai nėra propagandinės siaubo istorijos“, – rašo „Vostok“ būrio vadas Aleksandras Chodakovskis savo „Telegram“ kanale. – Galbūt, daugiau tame priežastis labiau didesnio priešo efektyvumo, nei didesnės jo motyvacijos? Užtvarinis būrys - tai, žinoma, taip  pat yra būdas motyvuoti...Apie ką tai mums pasako? Pirmiausia, tai, kad ne viskas tvarkoje su priešininko noru kariauti, jei jau lenkų panai yra priversti savo ukro-baudžiauninkus varyti į mūšį bizūnais. Antra, net ir išmėginus visus stimuliavimo būdus, rykštės metodas priešininkams pasirodė veiksmingiausias”.

Štai tokios lenkiškos aistros dabar verda Okrainos žemėje atvykus čia atvykus lenkų „reguliarams“. 

Ir dar tai tik pradžia.