Tarybų Sąjungos patirtis mums dar pravers

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-11-08 23:30:00, skaitė 512, komentavo 25

Nesenai žiūrėjau LRT kažkokią pokalbių laidą. Joje LRT čiulbuonėliai saldžiai suokė apie „laisvę“, „nepriklausomybę“, „gerą ir sotų gyvenimą“ ir varė kitokius blėnius. O man į širdį įsliūkino liūdesys, todėl nusprendžiau parašyti šį straipsnį, kuris išėjo šiek tiek ilgokas….

Mes dažnai sakome gana banalias frazes, ypač neteikdami joms reikšmės. Viena iš šių frazių yra: „Pasaulis sparčiai keičiasi“, ir tik nedaugelis pagalvoja, kaip tiksliai tai pasakyta.

Per pastaruosius dvejus metus pasaulis pasikeitė taip greitai ir radikaliai, kad tikriausiai niekas to nesitikėjo. Vaikystėje neįsivaizdavau, kad beveik visą savo sąmoningą gyvenimą man teks gyventi griežčiausių tarybinės propagandos pavyzdžių pasaulyje, ir net juos, ko gero, pranoko mus supanti realybė.

Kaip mokslinės fantastikos gerbėjas, net neįsivaizdavau, kad mokslinės fantastikos numatytos distopijos atsiskleis tiesiog prieš mūsų akis – nuo visiškos žmonių kontrolės iki pasaulinės klimato kaitos, nuo darbo praradimo dėl automatizavimo iki naujų dalykų atsiradimo.

Ir, žinoma, buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad netolimoje praeityje mūsų vieningos šalies teritorijoje prasidėjusi karinė operacija užgrius mūsų kartos gyvenimą.

Aš gimiau ir augau TSRS – man lapkričio 7-oji buvo tokia pat natūrali kaip Tėvynė, tėvai, gimtasis miestas, vasara, žiema, mūsų gamta.

Žinoma, vaikystėje nebūčiau galėjęs aiškiai suformuluoti pagrindinių marksizmo ar TSRS Konstitucijos nuostatų, bet buvo nuostabus, su niekuo nepalyginamas mūsų teisumo ir asmeninio įsitraukimo į kažką didingo jausmas.

Buvo visiškai aiškus jausmas, kad mūsų šalis yra geriausia, svarbiausia – ne dėl pranašumo, o dėl to, kad ji visam pasauliui atnešė šviesą, išsilaisvinimą ir pažangą. Sako, kažką panašaus amerikiečiai įskiepija jaunystėje, tik, mano nuomone, su priešingu ženklu. Prisimenu tai, kas dabar būtų vadinama „stiliaus jausmu“ – mūsų šalis buvo didžiulė, stipri, ryški, nes raudona spalva savaime gali atgaivinti bet ką, bet kartu labai humaniška ir paprasta gerąja to žodžio prasme.

Žinoma, mums patiko Naujieji metai, gegužės 1-oji, labai gerbėme Pergalės dieną, bet lapkričio 7-oji buvo labai ypatinga šventė. Ši diena niekada nepasižymėjo šiltu oru, tačiau, mano nuomone, joje tvyrojo pati šventiškiausia atmosfera. Stebėjome paradą ir didžiavomės savo šalimi. Demonstracijos buvo tokios gausios, kad visada nustebau, kiek žmonių gyvena mūsų miestuose.

„Prie vartų plevėsuoja vėliavos, liepsnojančios liepsnomis. Matote, muzika skamba ten, kur važiavo troleibusai! O atostogos tikrai tęsėsi šeimose.

Deja, jaunajai kartai net sunku įsivaizduoti, kokia tai buvo tikra tautinė vienybė. Mūsų namuose buvo daug žmonių. Apskritai reikia pasakyti, kad tada šventės būdavo švenčiamos visai kitaip, o žmonės dažnai rinkdavosi, būdavo įprasta lankytis vieni pas kitus ir, atleiskite už dabartines realijas, tai buvo visai nebrangu. Labai svarbu, kad mums nekilo klausimų, buvome teisūs ar ne. Žinoma, mes teisūs! Viską darome teisingai! Mūsų šalis yra geriausia! Mes atnešame pasauliui pažangą ir teisingumą.

Dabar, po 30 kapitalizmo metų (o dar daugiau, jei skaičiuotume 5 perestroikos metus), man akivaizdu, kad taip ir buvo. Mano šeimoje nebuvo partijos ir vadovaujančių darbininkų, bet buvo darbininkų ir darbininkų inteligentijos, ir galbūt mes, paprasti žmonės, nežinojome visų teorijos subtilybių, bet jautėme, kad ši šalis yra mūsų, šventė yra mūsų, ir mes patys esame dalis kažko didelio, svarbaus, puikaus, bendro reikalo, keičiančio istoriją, dalis. Taip pat prisimenu, kad prireikė penkerių metų nenutrūkstamos perestroikos propagandos, kad šis jausmas liaudyje bent iš dalies nuslopintų, išnaikintų, atimtų iš žmonių gyvybingumą, kad būtų galima pereiti į kitą etapą po 1991-ųjų – apkarpyti valstybę ir paskirstyti jos turtus.

Jei gorbis iš karto, 1985 m., būtų pasakęs žmonėms savo tikruosius tikslus, manau, jis nebūtų ilgai išsilaikęs valdžioje. Ir prisimenu, kad mūsų šalyje buvo labai ramu – net ne pagal žemą nusikalstamumo lygį, nors jis buvo neįtikėtinai žemas, palyginti su dabartiniais laikais. Ne, tai buvo stiprybės ir pasitikėjimo ramybė. Niekas negalvojo, kaip tapti „kietu“, nebuvo nesibaigiančių serialų apie „specialiąsias pajėgas“, nebuvo ir specialiųjų pajėgų, tačiau labai artimi dar nebuvo seni, paprasti ir kuklūs veteranai, kurie laimėjo baisiausią istorijoje karą.

Prisimenu šią puikią naują bendruomenę – tarybinius žmones. Mes tikrai buvome vieniša tarybinė tauta. „Nei graikas, nei žydas“, kaip sakoma vienoje knygoje. Visada jaučiausi kaip rusas, mano klasėje buvo ukrainiečių, totorių, žydų, buvo vaikinas iš Gruzijos. Bet, tiesą pasakius, tada mes to net nežinojome, nes tautybės klausimai mūsų visiškai nejaudino, o juo labiau – niekam nebūtų atėję į galvą skirstytis pagal tautybes ir religijas. Ir visiškai neprisimenu, kad kas nors būtų buvęs nuskriaustas nacionaliniu pagrindu. Tai buvo vienybė be jokio smurto, tikrai jautėmės kaip viena tauta. Taip, iš tikrųjų buvome.

Tokią bendruomenę žmonijos istorijoje buvo bandoma sukurti ne kartą, net ant JAV herbo parašyta „E pluribus unum“ („Vienas iš daugelio“), tačiau tik Tarybų Sąjungoje ši visuomenė buvo sukurta. Mūsų oponentai tai vadina „eksperimentas“. Ir taria šį žodį su tam tikru pažeminimu, bet taip, buvo eksperimentas, kuris davė realią alternatyvą, naują ir perspektyvų kelią žmonijai, valstybę, kuri užtikrintai reagavo į grėsmingiausius iššūkius.

Iš visų Žemėje gyvenančių būtybių žmogus yra vienintelis, kuris žino, kad jis yra mirtingas. Komunistinė doktrina kartais vadinama nauja religija, tarsi tai būtų skaudus žodis. Taip, jame yra keletas religinių elementų, bet kas čia blogo? Visos pasaulio religijos žada žmogui amžinąjį gyvenimą po mirties, ypač jei per savo žemiškąjį gyvenimą jis dirbo sąžiningai ir be priekaištų. Mūsų šalis ne tik pažadėjo, bet ir padovanojo žmogui amžinąjį gyvenimą – dalyvaujant bendrame reikale, kuriant ateitį, laimingą ir šviesią, kurioje amžiams išliks dalelė kiekvieno darbo.

„Džiaugiuosi – tai mano darbas, įeinantis į mano Respublikos darbą“ – kai kurie šiuolaikiniai žmonės gali net nesuprasti, kodėl nesamdinys Majakovskis yra toks laimingas. Sunaikinus mūsų šalį, mūsų sistemą, ne tik mes praradome alternatyvas. Mes tapome tiesiog našlaičiais. Bet visas pasaulis liko našlaičiais, dabar pasinerdamas į kažkokius technotroninius viduramžius. Prisimenu citatą iš Wachowskio filmo: „Pasibaigus Šaltajam karui, prasidėjo nesibaigiantis „karas su terorizmu“. Tai reiškia, kad karas nusileido iki masinio lygio, visi kovoja prieš visus, neaišku kas su kuo, kaip pasiekti pergalę ir kas tai yra – pergalė tokiame kare.

Ar aš pasiilgau TSRS? Ar norėčiau jį grąžinti? Žodžių neužtenka atsakyti į šiuos klausimus. Leiskite tik pasakyti, kad nedvejodamas ir iškart atiduočiau savo gyvybę už savo vaikus ir ateities kartas, kad gyventų taip, kaip gyvenome mes, tokioje šalyje. Mūsų praradimai beribiai, liūdesys – neišmatuojamas. Ir kiekvienais metais jų tampa vis daugiau. Kokią šalį praradome! Kokia neįkainojama dovana mums buvo įteikta! O koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jei net 1991 metais vadovybė parodytų tvirtumą . Viso pasaulio istorija būtų buvusi visiškai kitokia, kiek aukų būtų buvę galima išvengti! Kodėl taip atsitiko mums, mūsų šaliai?! Esu tikras, kad istorija pateiks atsakymus į šiuos klausimus. Ko gailiuosi? Taip, tiesiogine prasme visko. Kai išeina artimas žmogus, negalima sakyti, kad mylėjai jo akis, rankas ar charakterį. Taip, tau visa tai patiko, bet jo nebėra. Nėra srities, kurioje galėčiau pasakyti, kad tai, kas nutiko mūsų šaliai, buvo pagrįsta. O techninė pažanga, kuri nestovėjo vietoje pastaruosius 30 metų, esu įsitikinusi, kad judėtų dar greičiau, jei konkurencija tarp dviejų supervalstybių tęstųsi. Kažką įsigijome iš technologijų, bet kas žino, ką praradome? Ar Mėnulyje jau nebūtų bent dviejų bazių – mūsų ir amerikiečių, ar net vienos jungties, jei varžybos tęstųsi? Ir, žinoma, dvi atsakingos ir savimi pasitikinčios šalys galėtų išspręsti beveik visas pasaulio problemas. Apskritai, kur pažvelgsi, visi pralaimėjo. Ir ypač tie, kurie buvo tikri, kad laimėjo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, juoda tapo balta, gėris – blogiu, o blogis – gėriu.

Ko vertas vienas „ponas“ kreipimasis, skirtas „draugams“ pakeisti. Juk „ponas“ yra kita „baudžiavos“ pusė. Kadangi esate kažkieno šeimininkas, vadinasi, kažkas yra vergas. Ir tikrai ne draugas.

O tie, kurie 1917 metų spalį padarė revoliuciją, nenorėjo būti šeimininkais, bet ir neleido niekam pasidaryti vergais. Viename ankstyvųjų, dar ryškiai raudonų Strugatskių darbų „Stažuotojuose“ apie tai puikiai pasakyta: „Tu jau kažką pasiekei, nenori būti vergas. Dabar belieka nustoti norėti būti meistru.

Bet aš negalėčiau savęs laikyti tarybiniu žmogumi, jei nebūčiau optimistas. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo visiškai natūralus atsakas į šimtmečius trukusį teisingumo reikalavimą. Visi žmonės norėjo jaustis žmonėmis. Visi, ne tik turtingieji. Net ir Vakarų pasaulyje mūsų revoliucija sukėlė visiškai tektoninius poslinkius vadinamojo „paprasto“ žmogaus atžvilgiu – šio pasaulio galingieji dabar priversti jį gerbti, nes buvo aiškiai parodyta, kad jie nėra tokie stiprūs ir kas žino kas gali atsitikti, jei, kaip sakė Majakovskis, į vakarėlį susirinks mažieji.

Paskutinis, naujausias pavyzdys – Brazilija, kur rinkimuose savo likimą pakeitė 215 mln.

Teisingumo reikalavimas pasaulyje niekur nedingo. Ir tai ne tik sąžiningumas. Jei XX amžiaus pradžioje apie tai dar buvo kalbama spekuliatyviai, tai dabar, XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje, visiškai akivaizdu, kad kapitalizmas yra aklavietė. Visos jo kuriamos problemos yra surištos į vis glaudesnį mazgą ir beveik nė viena iš jų neišsprendžiama.

Posakis „technotroninis fašizmas“ nebėra kažkoks abstraktus. Pasaulis keičiasi sparčiai ir visai ne ta kryptimi, apie kurią svajojo didieji pasaulio humanistai ir šviesuoliai. Bet esu visiškai tikras, kad netrukus Tarybų Sąjungos patirtis bus paklausi – tiesiog gyvenimas privers. Bus tiriama, o rezultatai bus panaudoti atvirai – juk didžioji mūsų patirties dalis, toks pats planavimas, pavyzdžiui, jau aktyviai naudojamas, nors dažnai nepripažįstama, kad tai mūsų šalies patirtis.

Manau, kad ateitis priklauso socializmui. Tai nebėra tik šūkis, tai 30 metų kapitalizmo gyvenimo patirtis, tai tikra alternatyva.

Esu tikras, kad mūsų vaikai ir anūkai pasiims į ateitį visus geriausius mūsų pasiekimus, nekartos praeities klaidų ir išspręs dabarties problemas.