Marius Parčiauskas. Kaip mobilizacija paveiks karo eigą?

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-09-26 04:26:00, skaitė 132, komentavo 9

Marius Parčiauskas. Kaip mobilizacija paveiks karo eigą?

Pagaliau įvyko neišvengiama: rugsėjo 21 dieną Putinas paskelbė dekretą dėl dalinės mobilizacijos Rusijos Federacijoje įvedimo. Kaip oficialiai teigia S. Šoigu, planuojama pašaukti 300 tūkst. atsargos karių. Akivaizdu, kad Rusijos vadovybė mobilizaciją visą laiką laikė pačia paskutine priemone, nes būtų jau seniai ją skelbusi. Dabar, nors ir nenoriai, tenka tai daryti jau pralaimint karą.

Žvelgiant iš karinės pusės, tai būtų buvę logiška daryti iš karto po to, kai žlugo greito karo Ukrainoje scenarijus – tuomet būtų buvę laiko tinkamai mobilizuotus rezervistus paruošti. Dabar gi pati mobilizacija užtruks iki mėnesio, dar užtruks bent minimaliai paruošti karius (atnaujinti įgūdžius) ir juos perdislokuoti iš įvairių šalies vietų. Tad realų šios mobilizacijos efektą kare galime pamatyti po poros mėnesių.

Taip pat skelbiama, kad mobilizuojami rezervo kariai ir pirmiausia tie, kurie turi patirties, tačiau tai nereiškia, kad jie turės kovinės patirties (arba bus turėję jos tik seniai), o tiesiog tai, kad praeityje yra tarnavę Rusijos ginkluotosiose pajėgose. Taip pat tai reiškia, kad jau išnaudotos aktyviojo rezervo galimybės ir Rusija tiesiog nebeturi, iš kur daugiau traukti karių ilgesniam karui.

Kodėl vis tik paskelbta mobilizacija? Taip desperatiškai ir vėlai mobilizacija vis tik skelbiama, nes Rusijai nebeliko kitos išeities – jiems patiems netikėtai (tai akivaizdu) atsirado reali grėsmė, kad Ukraina gali atsiimti bent nemažą dalį ir 2014 m. okupuotų teritorijų. Aišku, ne per savaitę, bet karas pakrypo būtent šia linkme. Iš mobilizacijos ir to, kad jos efektą pamatysime anksčiausiai už poros mėnesių, matyti, kad Rusija planuoja dar ilgą karą, pirmiausia stabdant Ukrainos kontrpuolimą ir ginant 2014 m. užimtas teritorijas, ypač Krymą. Rusijai tiesiog beviltiškai reikia permesti papildomų karių (nepaisant jų pasiruošimo ir aprūpinimo technika), kad turėtų grynai kiekybinį pranašumą prieš Ukrainą ir sugebėtų bent tokiu būdu išsaugoti teritorijas, užimtas 2014-aisiais.

Pasukti karo eigą taip, kad Rusija vėl atnaujintų puolimą, šansų nėra jokių, nes ta mobilizuota „patrankų mėsa“ be patirties nebus pajėgi to daryti. Ukraina yra įgijusi technologinį pranašumą, o Rusijos modernios technikos atsargos yra labai menkos. Ukrainos kariai turi patirties arba yra gerai apmokyti Vakaruose, nes čia mobilizacija skelbta nuo pat pradžių. Be to, vienas dalykas yra atnaujinti individualius kario įgūdžius (jeigu kariai ilgiau tarnavę, tai neužtruks labai ilgai), o visai kitas – paruošti juos kariauti ir sąveikauti didesniuose vienetuose. Juk mobilizuojami bus ir karininkai bei puskarininkiai, jie turės vadovauti savo vienetams ir sąveikauti tarpusavyje. Iki šiol kare Rusija neteko itin daug žemesnės grandies vadų, bet šią spragą naujais mobilizuotais rezervistais užpildys tik formaliai – nėra ką kalbėti apie tokio personalo kokybę, o ir seniau kare dalyvaujantys kariai tokių vadų klausys nenoriai.

Dar vienas skirtumas: Ukrainoje mobilizuotų karių apmokymai vykdomi ilgą laiką ir su gerų Vakarų instruktorių pagalba, dauguma įgiję kovinės patirties ir gali būti lygiavertiškai rotuojami su anksčiau profesinėje tarnyboje tarnavusiais kariai. Rusija, taip vėlai skelbdama mobilizaciją, šį šansą prarado. Kita vertus, karui užtrukus (o tikėtina, kad taip ir bus) šie mobilizuoti kariai ilgainiui įgaus įgūdžių ir patirties. Kaip jau minėjau, ši mobilizacija nutaikyta ne į greitą efektą, o į ateitį ir ilgą karą.

Tuo pačiu skelbiama apie planus šiuo metu okupuotose teritorijose įvykdyti referendumą dėl jų prijungimo prie Rusijos Federacijos. Taip pat Putinas paskelbė, kad Rusijos teritorija bus ginama visomis turimomis priemonėmis. Akivaizdu, jog norima okupuotas teritorijas aneksuoti ir formaliai paversti Rusijos Federacijos dalimi, o jau po to aiškinti, kad Rusijos teritorija, ką apibrėžia ir jų karinė doktrina, bus ginama visomis priemonėmis ir nepaisant nieko – įskaitant, aišku, ir branduolinį ginklą. Net ir pati mobilizacija argumentuojama siekiu „apsaugoti mūsų tėvynę ir vientisumą“, aiškiai turint omenyje jau okupuotas teritorijas, laikant jas Rusijos dalimi.

Žinoma, ukrainiečių tokia retorika nepaveiks. Ji skirta NATO ir visų Ukrainą remiančių šalių vadovams ir visuomenėms, stengiantis įteigti nuomonė, jog tolesnė karo eskalacija iš Ukrainos pusės gali turėti neprognozuojamų pasekmių, o Rusija yra pasiruošusi viskam. Putinas net patikino, kad „neblefuoja“. Taip tikimasi ilgainiui mažinti paramą Ukrainai arba per Vakarų sprendimų priėmėjus paveikti Ukrainos sprendimų priėmėjus netęsti puolimo į 2014 m. Rusijos okupuotas teritorijas. Aišku, referendumų jokios reikšmingos šalys nepripažins, apie tai paskelbė net ir Turkija. Donbasas ir Krymo pusiasalis nebus laikomi Rusijos dalimi, todėl Rusijos veiksmai nebus laikomi gynybiniu karu.

Vis tik tikėtina, kad kai kurios Vakarų šalys susvyruos, o gal greičiau gaus argumentų spausti Ukrainą netęsti puolimo į Donbasą ir Krymą, iškeliant šią sąlygą tolesniam ginklų tiekimui. Tai tos šalys, kurios ir šiaip Ukrainą rėmė nenoriai ir tik todėl, kad kitaip elgtis nebegalėjo. Tai reikštų Ukrainos pergalę šitame 2022 metų vasario pabaigoje prasidėjusiame karo etape, bet ne visame nuo 2014 metų besitęsiančiame kare. Rusijai tai reikštų visišką fiasko be absoliučiai jokių pasiekimų šitame karo etape, bet irgi ne pralaimėjimą visame kare. Konfliktas tik būtų toliau įšaldytas. Realiausias šansas atsiimti Rusijos okupuotas teritorijas Ukrainai yra būtent dabar, nepaisant galimo kai kurių Vakarų lyderių svyravimo ir pataikavimo Putinui.