Gintaras Furmanavičius: Tam, kad būti tikru valstybės vadovu, nereikia kurti proginių įstatymų

Autorius: Gintaras Furmanavičius Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-09-24 15:26:00, skaitė 190, komentavo 2

Gintaras Furmanavičius: Tam, kad būti tikru valstybės vadovu, nereikia kurti proginių įstatymų

Šis mano tekstas, jau šimtas dvidešimtasis, bus skirtas vienai iš didžiausių mano gyvenime sutiktų asmenybių - Prezidentui Algirdui Brazauskui, kuriam šią savaitę būtų sukakę 90 metų. Jei jums ši pavardė sukelia konservatoriškas konvulsijas, negaiškite laiko ir negadinkite akių skaitydami. Ir nerašinėkite komentaruose apie viešbutį, Valdovų rūmus ar panašių dalykų, nebent komplekte su Mažeikių nafta ar Lietuvos telekomu. Tegu bent vienas, norintis čia lieti tulžį pasako sau, kad gyvenime viską darė teisingai ir jis turės realią galimybę būti paskelbtas šventuoju. Atsiribosiu nuo partinių ar politinių dalykų ir pasidalinsiu su jumis keliais iš gausybės savo prisiminimų apie Prezidentą kaip apie žmogų.

Pirmą kartą Brazausko pavardę išgirdau, kai man buvo šeši metai. Dviese su tėčiu atostogavome Nidoje, vieną vėjuotą dieną vaikščiojome molu. Kaip dabar pamenu Kuršių marių bangomis skriejančią jachtą. Ji buvo smarkiai pasvirusi ant vieno borto. Ir tada tėtis pasakė, kad toje jachtoje buriuoja Brazauskas. Tėtis jį pažinojo, nes dažnai važiuodavo į Vilnių pristatyti kelių projektus.

Nepriklausomybės priešaušryje ne tik aš labai laukdavau žurnalisto Beno Rupeikos radijo interviu su Algirdu Brazausku, nes situacija valstybėje keisdavosi kasdien. Šiandien daugeliui tikriausiai sunku patikėti, kad tuo metu nebuvo interneto ir žinias klausydavome per radiją ar televiziją, nes laikraščiuose naujienos jau būdavo pasenusios.

Kai po paskyrimo dirbti vyriausybėje prisistačiau paskirtajam premjerui Algirdui Brazauskui, viskas atrodė kaip sapnas. Pirmas klausimas, kurį jis man uždavė, buvo apie mano metus. Kai atsakiau, kad man keturiasdešimt trys metai, jis nusišypsojo ir pajuokavo, kad jaunimas eina dirbti į vyriausybę. Kalbėjomės apie pusvalandį ir aš gavau daugybę be galo vertingų patarimų, kurie man labai padėjo tiek pirmosiomis darbo dienomis, tiek ir vėliau.

Aš labai džiaugiuosi, kad man iš taip arti teko laimė pamatyti Lietuvos politikos Sabonį. Ir ne tik pamatyti, bet ir beveik dvejus metus kartu dirbti. Pirma ir labiausiai įsiminusi jo savybė buvo žmoniškumas. Jį mylėjo visi, kas jį pažinojo: valgyklos, kuri gamino maistą vyriausybei, darbuotojos, jo vairuotojai ir apsauginiai, mes visi, kartu dirbę jo komandoje ir svarbiausia - paprasti žmonės, su kuriais jis visada noriai ir maloniai bendraudavo.

Kartą vyriausybė turėjo išvažiuojamąjį posėdį Tauragės apskrityje. Visi važinėjo po apskritį, susitikinėjo su institucijų specialistais ir vadovais, o vakare tam tikrą valandą buvome susitarę susitikti Tauragėje ir posėdžio metu aptarti išvykos rezultatus. Visi susirinkome sutartu laiku, trūko tik mūsų Premjero. Jis pasirodė po geros valandos ir paaiškino, kad susitikimuose jo laukdavo tiek žmonių, kad jis tiesiog negalėjo su jais nepabendrauti.

Kai jis jau buvo baigęs savo karjerą, darbo reikalais ryte važiavau iš Kauno į Klaipėdą. Turiu tradiciją važiuojant tuo keliu sustoti vienoje pakelės kavinėje pusryčiauti, nes ten labai skanios spurgos. Privažiavęs arčiau, stovėjimo aikštelėje pamačiau jam priskirtą automobilį. Viduje pusryčiavo Algirdas Brazauskas, kartu su vairuotoju ir apsaugos darbuotoju prie to pačio stalo.

Dalyvaudamas daugybėje vyriausybės posėdžių, ne kartą girdėjau, kaip, pristatant eilinį darbotvarkės klausimą, jis teiraudavosi, ar tai suderinta su suinteresuotomis pusėmis, ar visi pritaria ir kaip tas ar kitas sprendimas paveiks Lietuvos žmonių gyvenimą.

Galėčiau pasakoti daugybę istorijų apie jį ir išgirstų iš jo, tačiau dabar ilgų tekstų niekas neskaito. Mano atmintyje jis visada išliks kaip nuostabus žmogus, puikus vadovas, visada išklausydavęs ir išgirsdavęs, turėjęs fenomenalią atmintį ir nepakartojamą humoro jausmą. Džiaugiuosi, kad teko ne tik kartu dirbti, bet ir nemažai bendrauti ir net kartu švęsti Naujuosius Metus.

Nors jau nebedirbome kartu, buvome dar ne kartą susitikę, o per kiekvienas Kalėdas aš jam paskambindavau pasveikinti ir visada keliolika minučių pakalbėdavome. Ne išimtis buvo ir 2009 metų Kalėdos. Mano skambutis pasiekė jį užsienyje, kur jis gydėsi. Iki dabar skamba ausyse Algirdo Brazausko klausimas: „Gintarai, ar tu matai, ką jie su Lietuva daro?” Jūs visi gi puikiai prisimenate, kas laimėjo seimo rinkimus 2008 metais. Gerai, kad jis nemato dabartinės „vyriausybės” viražų.

Nežinojau, kad tai buvo paskutinis mano pokalbis su pirmuoju ir pačiu geriausiu atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidentu, už kurį savo balsą 1993 metų rinkimuose atidavė daugiau, nei milijonas du šimtai tūkstančių žmonių. Vieną birželio sekmadienį, grįžęs po nuostabios dienos Anykščiuose ir įsijungęs televizorių, pamačiau bėgančią eilutę „in memoriam…”

Likimo ironija: vienas mažutis krizenantis žmogeliukas nenorėjo, kad Prezidentas į paskutinę kelionę būtų palydėtas Vilniaus Arkikatedroje. Toje pačioje, kuri jo iniciatyva grįžo tikintiesiems. Ir šią savaitę iškilmingo posėdžio seime, skirto Prezidento jubiliejui, nesiteikė transliuoti save nacionaliniu įvardijantis transliuotojas, išlaikomas visų mūsų pinigais. Būkite kantrūs - artėja kitas 90-metis. Va tada tai bus šventė! Ir pilnas eteris vazelino.

Tam, kad būti tikru valstybės vadovu, nereikia kurti proginių įstatymų. Įstatymai nepaslėps politiko menkumo. Užtenka būti žmogumi ir mylėti savo valstybės žmones. Tai juk tiek nedaug, o kiek mažai Lietuvos politikų gali tuo pasigirti…