Autorius: A. Rusteika Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-09-12 14:46:00, skaitė 231, komentavo 4
Rūmuose vakarais ilgai dega žibintai, jie laukia. Viskas parengta, sustyguota, lankininkai apmokyti, pėstininkams pakelti kardą prieš imperijos piliečius leido Senatas, tekstai parašyti.
Tačiau iš tikrųjų jie tik ginasi, tveria tvoras, kasa griovius su vandeniu. Klausiat ir garsiai, ir mintyse, juk matau - o kas bus, jei pralaimėsim?
Ar ne geriau nuspėti nugalėtoją ir apkabinti jo kojas? Kam tas vargas, jei pasiduoti taip gera, niekas tavęs nepalies ir liksi nuskriaustu ir nesuprastu teisuoliu, galėsi ir toliau bylot pamokslus?
Laisvės niekas dykai nedalina. Pralaimėjimai - būsima stiprybė ir gyvenimo pamokos, jų būna nedaug. Pralaimi ir stipresnis, ir teisesnis, bet kai jėgos lygios - laimi tas, kas nebijo pralaimėti.
Kas labiau trokšta tiesos, tikrumo ir neišsigąsta, kai nesiseka. Laimi tas, kuris tiki savo tikėjimu, o ne kito jėga.
Tas, kuris išeina kautis žinodamas, kad reikia būtinai laimėti, yra pasmerktas. Laimėtojui žinojimo apie pergales nereikia, nugali tas, kuris išeina kovoti dėl savo gyvenimo.
Ir pergalės, ir pralaimėjimai gyvena kiekviename. Tas, kuris nėra apsisprendęs savo širdy, pralaimės visada.
Klauskim ne ką ne taip padariau ar ko nepadariau. Klauskim: ar norėjau, ar tikėjau, ar nebijojau?
Kiekvienam ateina metas, kada reikia ryžtis pasirinkti. Dabar svarbiausia yra valia.