ES krizė yra pasaulinė
Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://www.zerohedge.com/mark... 2022-09-10 08:36:00, skaitė 449, komentavo 10
ES krizė neapsiriboja vien energetika. Ji yra pasaulinio neokolonializmo, finansializacijos ir globalizacijos žlugimo apraiška
Europos Sąjunga (ES) buvo laikoma šimtmečius trukusio integracijos proceso kulminacija, kuri pagaliau padės užbaigti nesibaigiančius konfliktus, dėl kurių XX a. kilo pražūtingi karai ir kurie išstūmė Europą iš pasaulinio pirmavimo pozicijų. Bijodamos JAV ir kylančių Azijos galybių grobuoniškumo, Europos tautos siekė ekonominės ir diplomatinės konfederacijos, kuri būtų didesnė nei jos dalių suma, sąjungos, kuri atkurtų teisėtą Europos kaip pasaulinės galybės vietą, galios. Šiam garbingam tikslui pakenkė destruktyvi pastarųjų keturiasdešimties metų dinamika: Neokolonializmas, finansializacija ir globalizacija.
Ši dinamika yra nestabili dėl savo vidinių prieštaravimų. Klasikinio kolonializmo atveju branduolys jėga dominuoja periferijoje, išgaudamas ekonominę vertę išnaudodamas pavaldžių valstybių prekes ir priversdamas kolonijas pirkti pridėtinę vertę turinčias galutines prekes, pagamintas kolonijinės galybės vidaus ekonomikoje. Šis ekstrakcinis modelis prieštaravo liberaliajai kolonijinių valstybių pasaulėžiūrai, pagal kurią savivaldos teisė ir atviros rinkos buvo būtinos stabiliai gerovei. Klasikinio kolonializmo prieštaravimai lėmė jo žlugimą, kai kolonijos išsilaisvino, o kolonijinės valstybės buvo priverstos orientuotis atviresnėje pasaulio ekonomikoje. Po blizgančia vienybės stiprybės atmosfera ES institucionalizavo neokolonijinį modelį, pagal kurį kai kurios ES narės yra lygesnės už kitas, o ši atskirtis ryškiai atsiskleidė per 2011-2012 m. skolų krizę.
Neokolonializmo atveju finansializacijos jėgos (skola ir svertas, kuriuos kontroliuoja valstybės patvirtinti bankų karteliai) yra naudojamos vietiniam elitui ir gyventojams pajungti bankų centrui: periferijos neokolonialistai skolinasi pinigų, kad galėtų pirkti branduolio parduodamas gatavas prekes, dvigubai praturtindami centrą: 1) palūkanomis ir sandoriais, susijusiais su finansializuotu turtu, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, uostais ir t. t., ir 2) pelnu, gautu parduodant prekes skolininkams.
(Kinijos diržo ir kelio iniciatyva (BRI) yra dar viena neokolonijinio modelio versija, pagal kurią kreditai ir finansavimas įsiskolina periferijos valstybėms ir atima iš jų galias, o tai naudinga neokolonijinei galiai).
Iš esmės pagrindinės ES šalys kolonizavo periferijos šalis per eurą, kuris sudarė sąlygas didžiulei skolos ir vartojimo plėtrai periferijoje. Pagrindinių valstybių bankai ir eksportuotojai gavo milžinišką pelną iš šio skolų skatinamo vartojimo augimo. Periferijos neokolonijinį statusą akivaizdžiai atskleidė skolų krizė: Periferijos turtas ir pajamos atiteko branduoliui kaip palūkanos už privačias ir valstybių skolas, kurios yra skolingos branduolio komerciniams ir centriniams bankams.
Tai buvo neokolonijinio neofeodalizmo tobulumas. ES periferijos šalys iš tikrųjų yra neokolonijinės pagrindinių šalių bankų skolininkės, o pagrindinių šalių mokesčių mokėtojai tapo feodaliniais vergais, kurių darbas skiriamas bet kokioms bankų paskoloms periferijai grąžinti.
Iš esmės importuojančioms periferijos valstybėms buvo suteikti tokie pat ekspansyvūs kredito limitai kaip ir jų merkantilistinėms giminaitėms. Realiame pasaulyje tai būtų tas pats, tarsi žmogui, linkusiam gyvenimo išlaidas finansuoti kreditais, būtų įteikta kredito kortelė be limito, su mažomis palūkanomis ir su garantija, kurią suteikė kreditų vengiantis pusbrolis. Kreditas buvo tinkamai ir pelningai išplėstas, tačiau galiausiai utopiją sugriovė prieštaravimai: periferijos skolininkai netrukus pasiskolino daugiau, nei iš tikrųjų gali išlaikyti, o branduolys turi juos gelbėti, iš tikrųjų nenurašydamas nė vienos skolos, nes nurašymas sumažintų branduolio bankų pelningumą.
Tai yra kolonializmas, pagrįstas mažesnių šalių ekonomikų finansializavimu, naudingu branduolio finansų institucijoms ir merkantilistinei ekonomikai. ES galimybės išnaudoti užkariautas rinkas buvo dar geresnės nei užsienyje dėl paprastos priežasties, nes pati ES buvo pasirengusi garantuoti, kad vietos valdžios institucijos, nusprendusios nusimesti neokolonizacijos jungo pančius, išvengs netvarkingos ekspropriacijos ar įsipareigojimų nevykdymo.
ES bandė suderinti šią iš esmės nestabilią privataus kapitalo ir valstybės tvarką - pelnas yra privatus, o nuostoliai - vieši - užkraudama blogų skolų sąnaudas ant pagrindinių mokesčių mokėtojų (dabar - vergvaldžių) pečių. Pelnas iš euro arbitražo ir neokolonijinio išnaudojimo buvo privatus, tačiau išlaidas padengia tiek branduolio, tiek periferijos mokesčių mokėtojai.
Globalizacija taip pat turi savų vidinių prieštaravimų. Naudoti finansializaciją (kreditus ir visas spekuliacines schemas, kurias įgalina finansinis svertas) merkantilistiniam eksportui ir vartotojiškam importui skatinti buvo labai pelninga, tačiau dabar ir eksportuotojai, ir importuotojai susiduria su priklausomybės nuo kreditų skatinamų investicijų ir vartojimo bei nestabilios privataus kapitalo ir valstybės sistemos pažeidžiamumu ir trapumu - sistema, kuri žlunga visur nuo ES iki Kinijos.
Neokolonijinis-finansinis modelis visame pasaulyje pasiekė savo ribas. Nebėra rinkų, kurias būtų galima išnaudoti pasitelkus financializaciją, skolų sergėtojų diskrecinės pajamos sustingo tiek, kad jie nebegali prisiimti daugiau skolų, o tikrovės, kad spekuliacinis pelnas yra fantominis, o skolų kalnai - negrąžinami, nebeįmanoma užmaskuoti.
Kaip bandžiau paaiškinti straipsnyje The Global Power Shift Isn't West to East - It's Not That Simple (2022 m. birželio 24 d.), valiutos yra finansializacijos pagrindas, o vidiniai pasaulinės ekonomikos kredito ir valiutos režimo prieštaravimai galiausiai išsklaido iliuzinį valiutų rinkų stabilumą.
ES krizė neapsiriboja vien energetika. Ji yra pasaulinio neokolonializmo, finansializacijos ir globalizacijos žlugimo apraiška. Niekas neliks nepaveiktas, nes vidiniai prieštaravimai destabilizuoja pasaulinę ekonomiką, kuri buvo pristatoma kaip nuolatinė.