1941 m. Kauno žydu žudynes (SU FOTO)

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http:// historyfoundation.ru/2... 2022-07-05 16:29:00, skaitė 759, komentavo 21

    1941 m. birželį nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Lietuvių aktyvistų fronto nacionalistai galėjo įgyvendinti savo antižydiškų pogromų planus. Kruviniausias pogromas įvyko Kaune: vokiečių duomenimis, 1941 m. birželio 24-30 d. mieste buvo nužudyta 3500-4000 žydų.

Siaubingiausias pogromo aktas buvo birželio 27 d. žudynės "Letukio" draugijos garaže, esančiame Vytauto pr. 43. Garažo kieme "nacionaliniai partizanai" nužudė apie 60 žydų - iš dalies iš tų, kurie dirbo garaže prižiūrimi vokiečių, iš dalies - atvežtų specialiai kerštui. Pirmosios aukos buvo nužudytos laužtuvais, paskutinėms aukoms į vidų buvo įkištos žarnos, skirtos automobiliams plauti, ir spaudžiamas vanduo suplėšė žmonių vidų. Sprendžiant iš liudininko - vokiečių fotografo Vilhelmo Gunsiliaus - parodymų, žydų žudynių dalyviai ir žiūrovai jas suvokė kaip patriotinį aktą. Vėliau smurtas išplito į kitus Kauno rajonus. Žudynės Letukio garaže tapo žinomos to paties V. Gunsiliuso darytų nuotraukų dėka;

Beveik kiekviename straipsnyje apie Kauno pogromą cituojami ir Gunsiliaus parodymai. Tačiau tuo pat metu vokiečių fotografo liudijimas niekada nebuvo paskelbtas visas. Fondas "Istorinė atmintis" skelbia šių liudijimų elektroninius vaizdus, paimtus iš Vokietijos Federacinės Respublikos federalinių žemių centrinio nacionalsocialistinių nusikaltimų tyrimo biuro Liudvigsburge archyvo (ZStL, 202 AR-Z 21/58), taip pat Svetlanos Vizginos atliktą pilną dokumento vertimą į rusų kalbą.

Gunsiliaus Kauno žudynių nuotraukos:

Apklausos protokolas

1958 m. lapkričio 11 d. fotografas buvo iškviestas į Blaubeureno valstybinės policijos departamentą.

Vilhelmas Gunsilius.

Gimė 1915 m. balandžio 4 d. Blaubeurene,

Gyvena Blaubeurene, Lindenstraße 1,

Susipažinęs su apklausos objektu ir informuotas apie būtinybę duoti tik teisingus parodymus, kaip liudytojas praneša apie toliau nurodytus faktus: "1935 m. spalio mėn. buvau pašauktas į aviacijos dalinius [Luftwaffe]. Mokymai vyko Neubiberge. Ją baigęs buvau perkeltas į Gėpingeną ir įtrauktas į fotografų štabą. Iš ten išvykau į fotografijos mokyklą Lechfeldo stovykloje. Vėliau mokiau [kadetus] fotografijos. Prasidėjus karui, buvau perkeltas į Varšuvą kaip Lechfeldo didžiosios bombonešių aviacijos mokyklos aeronuotraukų personalo dalis. Šiame dalinyje tarnavau iki 1940 m. vasario, o paskui buvau perkeltas į Fotografijos skyriaus štabą prie 16-osios armijos oro pajėgų vado, kur dirbau nuotraukų dešifruotoju ir fotografu. Iš ten padalinys buvo dislokuotas Bad Bertriche [Mozelio slėnyje] - o paskui išsiųstas į Prancūziją. Pasibaigus Prancūzijos kampanijai, buvome perkelti į šiaurės Prancūziją, kur išbuvau iki 1941 m. kovo mėn. Tada mūsų dalinys buvo perkeltas į Rytų Prūsiją, į pietus nuo Karaliaučiaus. Rusijos kampanijos pradžios dieną (1941 m. birželio 22 d. rytą) su savo daliniu buvau perkeltas į Gumbineną. Ten išbuvome iki 1941 m. birželio 24 d., antradienio. Antradienį kartu su į priekį pasiųsta grupe iš Gumbineno žygiavau į Kovno [Kauną]. Ten atvykau trečiadienio rytą (1941 m. birželio 25 d.) kartu su priešakine sausumos pajėgų dalinio grupe. Mano užduotis buvo surasti būstą daliniui, kuris turėjo atvykti vėliau. Šią užduotį labai palengvino tai, kad ankstesnėse aerofotonuotraukose jau buvome nustatę pastatus, kuriuose būtų galima apgyvendinti mūsų dalinį.

Mieste nebuvo vykdomos jokios reikšmingesnės karinės operacijos. Netoli savo būstinės, degalinės kieme, kurį iš trijų pusių juosė tvora, radau būrį žmonių, kurie atitvėrė įvažiavimą į kiemą iš gatvės. Ten prieš mano akis atsivėrė toks vaizdas: kiemo kampe, kairėje pusėje, stovėjo grupė 30-50 metų amžiaus vyrų. Apie 45-50 žmonių. Juos čia atvedė civiliais drabužiais apsirengę žmonės: jie buvo ginkluoti pistoletais, o jų skiriamieji ženklai buvo antrankiai - juos nufotografavau. Jaunuolis, matyt, šešiolikmetis lietuvis, apsirengęs drabužiais su išskleistomis rankovėmis, rankose laikė geležinį laužtuvą. Jis vieną po kito traukė žmones iš minios ir žudė savo aukas vienu ar keliais laužtuvo smūgiais į pakaušį. Taip per 45 minutes jis atėmė gyvybę maždaug 45-50 žmonių, t. y. visai grupei. Nužudytųjų kūnus nufotografavau. Po karo nuotraukas radau savo archyve ir noriu jas perduoti [tyrimui] su sąlyga, kad jos bus grąžintos. Prašau grąžinti man nuotraukų originalus arba kopijas.

Išžudęs visą grupę, vaikinas padėjo laužtuvą į šalį, pasiėmė akordeoną, užsilipo ant lavonų kalno ir sugrojo Lietuvos himną. Melodija man tada buvo nežinoma, bet netoliese stovėję žmonės pasakė, kad tai buvo nacionalinis himnas. Sunku buvo suvokti susirinkusių civilių (moterų ir vaikų) elgesį, nes kiekvieną kartą, kai vaikinas laužtuvu užmušdavo kitą auką, jie pradėdavo dainuoti ir ploti. Pirmoje eilėje stovėjo moterys su mažais vaikais ant rankų, jos buvo čia visą egzekucijos laiką. Vieno iš susirinkusiųjų, kuris kalbėjo vokiškai, paklausiau, kas čia vyksta. Man buvo pasakyta štai kas: egzekuciją įvykdžiusio vaikino tėvai prieš dvi dienas naktį buvo prikelti iš lovos ir, įtarus nacionalizmu, sušaudyti vietoje, tai jaunuolio kerštas už savo artimuosius. Netoliese, kaip teigė civiliais drabužiais vilkintys žmonės, gulėjo prieš dvi dienas besitraukiančių komisarų ir komunistų nužudytų žmonių kūnai. Kol kalbėjausi su civiliais drabužiais vilkinčiais žmonėmis, prie manęs priėjo esesininkas ir pareikalavo atiduoti fotoaparatą. Atsisakiau vykdyti jo reikalavimą, nes, pirma, tai buvo tarnybinis fotoaparatas, antra, turėjau specialų 16-osios armijos štabo leidimą, pagal kurį turėjau teisę fotografuoti bet kur. Paaiškinau karininkui, kad šį fotoaparatą jis gali gauti tik turėdamas atitinkamą feldmaršalo Bušo įsakymą. Tuomet galėjau netrukdomas išvykti. Karininkas nesikreipė į mano tarnybos vietos viršininkus. Dabar man sunku pasakyti, kokį laipsnį turėjo šis SS karininkas, mano nuomone, jo sagos skylutėje buvo trys žvaigždutės. Taip pat nežinau, kokiame dalinyje jis tarnavo ir kokias užduotis šis dalinys vykdė Kovno mieste. Bet kuriuo atveju jis nepriklausė mūsų vermachto formuotėms. Galvojau, kas galėtų būti šis dalinys, bet mano darbas ir trumpa viešnagė Kovno mieste neleido rasti atsakymo į šį klausimą. Kovnoje išbuvau 8-10 dienų. Man neteko matyti jokių kitų represijų ar egzekucijų. Iš Kovno buvome perkelti į Dunaburgą [Daugpilį]. Tik ten iš pokalbių su bendražygiais sužinojau, kad Kovno mieste buvo vykdomos egzekucijos.

Net būdamas Kovno mieste, mūsų dislokacijos vietoje (tai, kas vyksta, matyti vienos nuotraukos fone, nuotrauka pažymėta kryžiumi), mačiau, kaip ginkluoti lietuviai su antpečiais vėl ir vėl miesto gatvėmis vijo įvairaus amžiaus ir lyties žmonių grupes. Kiekvieną kartą tai pastebėjęs, pasiimdavau fotoaparatą ir išbėgęs į gatvę bandydavau užfiksuoti tokią grupę. Taip gavau dar dvi nuotraukas, kurias taip pat esu pasirengęs pateikti vėlesnio sugrįžimo sąlygomis. Būdamas Kovnoje taip nieko ir nesužinojau apie šių žmonių likimą. Į Dunaburgą atvykę vermachto daliniai pasakojo, kad šie lietuviai pribaigė visus savo asmeninius priešus ir jų giminaičius. Kovno mieste nieko negirdėjau apie tai, kad lietuviai sulaiko ir sušaudo daugiausia žydų tautybės gyventojus. Tačiau man pakako tik žvilgtelėti į žmones, kurie buvo varomi Kovno gatvėmis, kad pagal jų išvaizdą padaryčiau išvadą, jog tai daugiausia žydai. Žmonės manęs klausia, ar tada galėčiau daryti prielaidą, kad lietuvių vykdomą veiklą koordinavo vokiečių pusė. Turiu pasakyti, kad tuo metu neturėjau galimybės daryti tokių išvadų. Apie šį ryšį sužinojau tik gerokai vėliau, kai įvykio aplinkybės tapo aiškesnės kitų faktų šviesoje. Gali būti, kad taip buvo ir Kovno mieste, nors nieko konkretaus apie tai pasakyti negaliu, tačiau vien SS karininko pasirodymo faktas gali būti laikomas netiesioginiu tikrosios įvykių esmės įrodymu. Būdamas Kovno mieste nepadariau jokių išvadų, ar Kovno mieste buvo dislokuoti SS daliniai, o jei taip, tai kokie. Namuose turiu apybraižą, kurioje pateikiama informacija apie tai, kokie daliniai tuo metu buvo Kovno mieste ir buvo pavaldūs 16-osios armijos štabui. Šį eskizą perduodu [tyrimui] peržiūrėti.

Nuotraukos, kuriose užfiksuoti aprašyti įvykiai, buvo padarytos atsitiktinai ir tik dėl to, kad pro savo laikinosios gyvenamosios vietos langą galėjau matyti gatvėmis važiuojančius žmones. Todėl būtų neteisinga teigti, kad būdamas Kovnoje sąmoningai siekiau užfiksuoti tokius įvykius. Manęs taip pat klausia, ar girdėjau, kad SS dalinys, kuriam vadovavo SS karininkas, vardu Erlingeris arba Jaegeris, vykdė šiuos veiksmus Kovno mieste. Kaip minėjau, apie tokius dalykus nieko nežinojau, nes nesistengiau apie juos sužinoti. Dabar nebegaliu pasakyti, kas mano buvimo Kovno mieste metu buvo lauko komendantas ar ortskomendantas. Didžiausia formuotė, kuri tuo metu buvo dislokuota Kovno mieste, buvo 16-oji armija, kuriai vadovavo feldmaršalas Buschas. Jei neklystu, mums išvykus iš Kovno, atvyko armijų grupė "Šiaurė", kuriai vadovavo feldmaršalas Leebas.

Jokios kitos informacijos pateikti negaliu. Parodymus daviau savanoriškai, be prievartos, dalį informacijos padiktavau asmeniškai. Perskaitęs visa tai, kas išdėstyta pirmiau, savo asmeniniu parašu patvirtinu savo parodymų teisingumą.

Perskaičiau ir pasirašiau

Parašas: Gunsilius

Skenuoti apklausos protokolo vaizdai: