T. Baranauskas. Ar Rusijai gali būti naudinga pulti Lietuvą?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/06/24/t-... 2022-06-28 13:15:00, skaitė 329, komentavo 11

T. Baranauskas. Ar Rusijai gali būti naudinga pulti Lietuvą?

Kaip parodė jau 4 mėnesius vykstantis karas, Rusija negali įveikti Ukrainos, bet pastaroji jau faktiškai išeikvojo savo palyginti su Rusijos negausią ginkluotę ir yra visiškai priklausoma nuo ginkluotės, tiekiamos iš NATO šalių.

Esant šiam tiekimui Rusija Ukrainos įveikti negali, ir tą ji puikiai supranta. Kitą vertus, pralaimėjimas Ukrainoje yra mirtinai pavojingas Rusijos diktatoriaus Putino režimui. Tad ką gi lieka daryti Putinui šioje situacijoje?

Akivaizdu, kad strateginis Putino tikslas šiame kare yra bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina nutraukti NATO karinę paramą Ukrainai.

Ta kryptimi jau išbandytos įvairios priemonės: 1) branduolinis šantažas, kuris kažkiek veikė, bet neilgai, 2) diplomatinis veikimas per savo įtakos agentus („putinferštėerius“) Vakaruose, dažnai labai įtakingus, kurie jau irgi ne atsitiktinai pasisakė ir už Rusijos „nežeminimą“, ir už Putino veido išsaugojimą Ukrainos teritorijų sąskaita.

Taip pasiektas tam tikras karinės paramos Ukrainai vilkinimas ir mažinimas, bet visai sustabdyti paramą tokiu būdu nepavyko, ir Rusijos padėtis fronte išlieka sunki.

Atrodytų, kad tokiomis sąlygomis Rusijai pulti Lietuvą būtų beprotybė, bet tokiam puolimui dirvą ruošianti retorika, prasidėjusi po Kaliningrado tranzito apribojimo, pastaruoju metu liejasi per kraštus.

Rusijos politika apskritai yra pakankamai avantiūristiška, bet ne beprotiška, kaip kai kas ją įsivaizduoja. Tai ko gi Rusija siekia tokia prieš Lietuvą nukreipta retorika? Ji iš esmės yra tokia, kokia būna prieš karinius veiksmus. Kiek jie yra realūs ir ar Rusijai gali būti naudingi?

Kaip neseniai atskleidė Estijos premjerė Kaja Kalas (Kallas), NATO Baltijos šalių „gynybos“ planas iš esmės yra jų atkariavimas „per 180 dienų“ po pradinės jų teritorijos okupacijos. Maža to, noru net ir atkariauti okupuotas teritorijas, nekalbant apie kiekvieno centimetro gynimą, NATO šalys nedega.

Vis dėlto, kažką daryti joms neišvengiamai reikėtų, nes nesiimti veiksmų pagal NATO sutarties 5 straipsnį reikštų staigų ir neišvengiamą viso NATO bloko subyrėjimą. Išaiškėjus, kad NATO sutarties 5 straipsnis neveikia, tolesnis NATO bloko egzistavimas netektų prasmės ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visoms jo narėms.

Taigi, bet kuriuo atveju, Lietuvą Rusijai realu užimti staiga ir greitai. Lietuvos gynybos planas faktiškai seniai susideda iš vieno punkto – „apgins NATO“ (panašiai, žinoma, yra ir kitose Baltijos šalyse).

Jokio realaus pasiruošimo karui nėra. Nėra jokių įtvirtintų pozicijų net kelyje Minskas – Vilnius, nėra ir jokių įtvirtinimų apie Vilnių ar (Ukrainos pavyzdžiu) teritorinės gynybos užuomazgų, savanorių batalionų, jei tokiais nelaikysime Šaulių sąjungos su tokiais „karžygiais“, kaip Adomėnas, Šimašius, Šimonytė ir Jakilaičio Pelėdžiukų pulkas. Nėra net valdžios, kuri išdrįstų žmonėms duoti ginklus į rankas.

Taigi, Rusija gali greitai užimti Lietuvos teritoriją, bet NATO negali jos nevaduoti, jeigu nori išlikti kaip blokas.

Tai kur čia nauda Rusijai? Trumpalaikė pergalė, po kurios sektų visiškas sutriuškinimas? Šito Rusijai tikrai nereikia. Bet šiuo atveju yra svarbi būtent trumpalaikė pergalė, o kas po jos sektų, yra visai nebūtinai Rusijos sutriuškinimas. Rusija gali ir savanoriškai iš Lietuvos pasitraukti – po derybų, prie kurių stalo NATO šalių lyderius iškart ir pakviestų.

Kaip žinia, NATO šalys apskritai nedega noru įsivelti į karą su Rusija, kuri šiaip ar taip turi atominį ginklą. Todėl esant nors menkiausiai galimybei, jos gali padaryti viską, kad jo išvengtų.

Ir čia Rusija turėtų kuo jas nudžiuginti. Ji gali pareikšti, kad karo ji nenorinti, jai apskritai tik rūpėjo deblokuoti Kaliningrado sritį, ir jei NATO užtikrins laisvą tranzitą tarp jos ir likusios Rusijos, ir apskritai atsisakys to beprasmio priešiškumo Rusijos atžvilgiu, ji iškart mielai išves savo kariuomenę iš Lietuvos.

Svarbu tik išspręsti iškilusius nesusipratimus ir susitarti dėl taikaus sugyvenimo. Taigi, žinoma, reikėtų garantuoti laisvą tranzitą per Lietuvą, ir, be kita ko, liautis ginkluoti Ukrainą, nes su atkuriamais draugiškais santykiais tai niekaip nederėtų.

Taigi, NATO turėtų tris pasirinkimus: subyrėti (neįgyvendinant įsipareigojimų Lietuvai pagal NATO sutarties 5 straipsnį), įsivelti į rimtą karą su Rusija, arba paaukoti Ukrainą. Šioje situacijoje labai tikėtina, kad kaip mažiausia blogybė būtų pasirinktas būtent pastarasis variantas.

Kiek tikėtina, kad veikiant pagal šį scenarijų, Rusijai pavyktų panaudoti Lietuvą kaip kozirį tam, kad nutrauktų NATO paramą Ukrainai ir neįsivelti į jai pražūtingą karą su NATO?

Net jei abi galimybes vertintume po 50 procentų, tai būtų didesnė Rusijos laimėjimo tikimybė, nei įveikti NATO ginkluojamą Ukrainą.

Todėl net esant nemažam pavojui, kad tas planas gali pakrypti ne taip, kaip norėta, ir žlugti, dabartinis Rusijos režimas vis dėlto realiai gali jo griebtis, juo labiau, kad, jei ne pačiai Rusijai, kaip valstybei, tai bent jau Putino režimui pralaimėjimas Ukrainoje yra ne mažiau pavojingas, nei pralaimėjimas kare su NATO.

Pagaliau agresyvių Rusijos veiksmų tikėtinumui įvertinti svarbi net ne tikroji tokio plano sėkmės tikimybė, o kokia ji gali atrodyti pačiai Rusijai.

Tad šiuo metu Lietuvos valdančiųjų vykdomas karo su Rusija provokavimas, dalinai blokuojant Kaliningrado sritį, kelia realų pavojų Lietuvai, bet dar didesnį pavojų kelia Ukrainai.

Pavertusi laikinai okupuotą Lietuvą mainų objektu, Rusija gali priversti NATO šalis nutraukti ginklų tiekimą Ukrainai ir tada ją, likusią vieną, sudoroti.

Šiuo metu Ukraina yra akivaizdus Rusijos agresyvios politikos prioritetas, todėl išlaikyti Lietuvą savo rankose jai nebūtų principinis uždavinys.

Žinoma, galimi bandymai ta proga apkarpyti jos teritoriją, nors tai mažai tikėtina, nes esant teritoriniams praradimams, NATO įsipareigojimai Lietuvai visgi nebūtų įvykdyti ir bloko autoritetas bei egzistavimo pagrindas smarkiai susvyruotų.

Beprotiška pastarojo meto Lietuvos užsienio politika jau ne pirmą kartą sukuria Rusijai itin palankias aplinkybes. Ne paslaptis, kad Lietuva buvo viena aktyviausių valstybių, stūmusių į kampą, o tiksliau, į Putino glėbį Baltarusijos diktatorių Lukašenką.

Jei ne tai, Rusija nebūtų įgijusi patogaus placdarmo Kijevo puolimui, o be jo vargu ar būtų apskritai pradėjusi tokio masto karinę avantiūrą Ukrainoje.

Tad išoriškai labai „ryžtinga“ ir „vertybiška“ Lietuvos užsienio politika realiame gyvenime įgyja visiškai priešingą prasmę.