Vytautas Rubavičius. Šlovė šventiems kariams – Mariupolio gynėjams

Autorius: Vytautas Rubavičius Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-05-26 14:35:00, skaitė 317, komentavo 20

Vytautas Rubavičius. Šlovė šventiems kariams – Mariupolio gynėjams

www.pozicija.org

Mariupolio gynėjai paskelbė baigią vykdyti užduotį. Buvo susitarta dėl humanitarinio koridoriaus išgabenti sužeistuosius. Dar buvo likęs ir didokas būrelis vaikų. Atrodytų, kad baigėsi vienas šlovingas ukrainiečių kovos su rusiškaisiais okupantais tarpsnis. Galėtume sakyti, viena šlovinga istorinės sakmės dalis.

Tačiau sakmė nesibaigia, nes tie kovotojai ne tik patys rašė naująją Europos ir pasaulio istoriją, priversdami Vakarų civilizacijos žmones atsitokėti ir įsižiūrėti į baisingai nuožmų rusiškojo grobuoniško imperinio mentaliteto fizionomiją.

Jie amžiams įsirašė į istoriją ir jau tapo laikui nepavaldžiais jos veikėjais. Šventaisiais kariais, kurie būtini kiekvienai tautai savam tapatumui, laisvei ir nepriklausomybei puoselėti. Be šventųjų karių nėra tautinį tvirtumą laiduojančios istorinės sakmės.

Visų jų vardais bus vadinamos Ukrainos miestų gatvės, mokyklos, aikštės, įvairiausi žmonių sambūriai… Jie šventi, nes pasiaukojamai narsiai gynė savo valstybę ir tautą nuo nežmoniško rusiškųjų okupantų žiaurumo. Nuo branduoliniu ginklu pasauliui grasinančios ir didžiąja save vadinančios Rusijos.

„Mariupolio gynėjai“ – toks bus vienas svarbiausių ukrainiečių kovą už savo ir Europos laisvę, už Europos atsinaujinimą įvardijančių vaizdinių. Visi karai susiję su tam tikromis esminėmis gynėjų didvyriškumą ar lemtingą persilaužimo kovą nurodančiomis vietomis. Jos tampa atminties šventovėmis ir išlieka istorijoje amžiams. Neilgai trukus Europos miestuose ims rastis „Mariupolio gynėjų“ gatvės, aikštės, skverai. Šitai rodys, kad europiečiai ims suvokti ukrainiečių kraujo auką buvo ir už juos. Už jų laisvę. už jų atsipeikėjimą. O daliai europiečių atsipeikėti buvo nelengva. Ypač vokiečiams, kurie ilgai gyveno savo gerovės pagrindą klodami Schroderio—Merkel dueto politika, kurios esmė — kuo giliau praryti Rusijos užmestą energetinių išteklių „kablį“.

karas-76.4--1024x682.jpg

Mariupolio gynėjai

Tas „kablys“ buvo ne tik korupcinis – leidžiama laisvai pelnytis iš rusų gamtinių turtų, o sykiu ir padėti Rusijos valdžiai apvaginėti savo valstybę, – bet ir geopolitinis. Juk ta politika buvo įgyvendinama ne tik Vokietijoje, bet su jos pagalba visoje Europos Sąjungoje. Buvo nusirista ne tik, kaip sakoma, „žemiau dugno“, aiškinant, esą „Nord Stream-2“ yra grynai ekonominis projektas. Ir šitai aiškino vokiečių aukščiausi politikai, kuriems geopolitika turėtų būti įaugusi į kraują.

Rusijos energetinių išteklių geopolitika rėmėsi esminiu šiuolaikinio Vakarų politinio elito bruožu – besaikiu godumu. Ilgą laiką buvo gundoma greita didele ekonomine nauda, o su ja ir nematoma politine parama. Ukraina jau beveik buvo paaukota. Juk po 2014 m. Rusijos agresijos, Krymo ir dalies kitų sričių atplėšimo Vakarų valstybės, vis pamojuodamos vaikiškomis sankcijomis, plėtojo su Rusija savižudiškus energetinius ir kitokius ekonominius projektus, apeidamos pačių nustatytas sankcijas stiprino rusų ginkluotę. Tokia politika ir skatino Rusijos prezidentą vis labiau jaustis visagaliu – galop nutarė užsidėti pavergtos Ukrainos karūną ir šitaip pradėti naują Rusijos valdymo ir pasaulinių reikalų sprendimo etapą: „kad visas pasaulis bijotų Rusijos“. Turėjo būti įvykdytas ir šventu vadinamas tikslas – visam laikui prie rusų „prijungti“ ukrainiečių tautą, ją taip „apvalyti“, kad joje nebeliktų jokių europietiškumo, savosios istorijos bei laisvės nuovokų, ir visiškai ištrinti iš europinės istorijos.

Karas-39.3-.jpg

Masinė Rusijos kareivių nužudytų žmonių kapavietė Bučoje.

Atsilaikę pirmuosius agresoriaus smūgius, ukrainiečiai privertė Vakarus atsitokėti. Pamiršti jau svarstytus būsimus susitarimus su laimėjusiu agresoriumi. Juolab kad netrukus rusai civilių žudymu ir miestų naikinimu parodė savo tikrąją imperinio šovinistinio mentaliteto „mordą“. Ją regėjo mūsų tėvai ir seneliai, o mes buvome primiršę. Juolab toliau nuo Rusijos sienų gyvenantys europiečiai. Ukrainiečių tautos atmintyje jos įspaudas buvo išlikęs, o dabar apsireiškė „visu gražumu“, „vsej sobornotju“.

Šiurpoka regėti, kaip Maskvos patriarchas laimindamas ukrainiečių žudynes paniekina krikščionybę. Šitai akivaizdus ženklas, kad į Ukrainą įsiveržė ne šiaip kariuomenė, o šėtonerijos orda. Tamsos karalystės orda. Jau nuo seno žinoma – kaip tik tos karalystės didžiūnai savo niekšiškus darbus įvynioja į gražiausius ideologinius popierėlius, apsimesdami šviesos pasaulio atstovais, „išlaisvinto“ ateities pasaulio pranašais.

Tačiau šviesos pasaulio kariai niekada nėra agresoriai – visos agresijos yra tamsos pasaulio apraiškos. Tereikia tik pažiūrėti Rusijos televizijos kanalų programas, paklausyti jų kultūros veikėjų bei dvasininkų klyksmų, raginančių žudyti ukrainiečius, nebijoti smogti branduoline kuoka, kad suprastum – tokie neapykantos tampomi veidai niekada ir niekaip nebuvo susiję nei su krikščioniška, nei su jokia dvasine šviesa.

Jie rodėsi pasauliui įvairiomis kaukėmis laukdami tinkamos progos, kad galėtų atsidėti kaimynų žudymo orgijai. Kaip jau ne kartą „linksminosi“ praeitame amžiuje. Nepaisydami ir savųjų aukų. Rusijos valdžia kuo puikiausiai žino savųjų mentalitetą – visus instinktus išlaisvinanti žudymų ir prievartavimų orgija yra tarsi užmokestis už nevykusį pavergtųjų gyvenimą.

Ir koks egzistencinis netikėtumas – nepaisydami ilgamečių grasinimų ukrainiečiai smogė atgal. Ir labai stipriai. Taip stipriai, kad žlugo visa strategine laikyta blickrygo operacija. Agresorius apstulbino, o sykiu žvėrišką neapykantą paskatino ir kitas netikėtumas – jų nepasitiko joks rusakalbių Ukrainos gyventojų miestas. Visi jie gynėsi nuo šėtoniškųjų „brolių“. Mariupolis – išskirtinis paliudijimas, stiprinantis šalies valstybingumą ir nacionalinį sąmoningumą.

Karas-9.1-.jpg

Sunaikintos agresoriaus karo mašinos Bučoje (dailymail.co.uk).

Jokie agresorių karai nebūna didvyriški. Rusų plėšikų vardais jų pačių šalyje niekad nebus vadinamos gatvės anei mokyklos. Ir patys jie niekaip negalės didžiuotis savo nusikaltimais. Visa dvidešimto amžiaus istorija – kruvinos Rusijos agresijos ir jos kaimynių kančios. Niekaip nėra minimi anei pagerbiami Suomijos užpuolimo, Pabaltijo šalių Ir dalies Lenkijos okupavimo „didvyriai“. Tie istoriniai „žygdarbiai“ įsukti į daugybinio melo paklodes arba apskritai nutylimi. Taip pat ir didžiąja vadinama pergalė – nenorima prisiminti nei bendradarbiavimo su fašistine Vokietija – o fašizmą išpuoselėjo stalininis bolševizmas, – nei numatytosios Vokietijos užpuolimo operacijos, nei protu nesuvokiamų karių aukų – vien karo lauko teismų sprendimais sušaudyta virš 100 tūkst. rusų kariškių, o vokiečių tik 8,5 tūkstančio. Ką jau kalbėti apie žuvusiųjų skaičių ir jų atminimą – iki šiol svarstomi skaičiai skiriasi dešimtimis milijonų.

Didvyriais tampama ir tautos atmintin įsirašoma tik ginant savo tėvynę, stiprybės semiantis iš savo tautos šaknų. Tik tokia kova yra šventa. Dėl jos netenka kurpti istorinių melų ir versti aplinkinius tapti to melo bendrininkais. Pastarąjį dešimtmetį Rusija ypač daug jėgų dėjo versdama aplinkinius pripažinti teisėtais jos melus apie Antrąjį pasaulinį karą ir užmiršti visus sovietinės okupacijos baisumus. Ukrainiečių kova daugeliui šalių atnaujins istorinę atmintį – dabartiniai Rusijos nusikaltimai yra geras priešnuodis prieš europinį istorinį užuomaršumą ir politinį dviveidiškumą.

Karas-57.2.jpg

„Azovstal“ gamykla Mariupolyje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis patikino, kad Mariupolio gynėjai įvykdė visas užduotis ir dabar svarbiausia, kad kuo daugiau jų išliktų gyvi, nes jie reikalingi tėvynei. Šventieji kariai daugiau kaip du mėnesius laikė pritraukę didelę okupantų grupuotę, šitaip padėdami saviesiems kituose frontuose. Jie savo pavyzdžiu tvirtino ukrainiečių tautos ryžtą siekti pergalės.

Jie nuveikė daug daugiau, nei galima nusakyti „užduotimis“ ar „įsakymais“. Jų žygdarbis nuveiks dar daugiau – apie juos ir ukrainiečių kovą pasakos filmai, spektakliai, knygos, vadovėliai…

Dabar jiems teks pereiti ir okupantų įkalinimo Golgotą. Tikėkimės, kad Ukrainos valdžiai, padedant didžiosioms valstybėms, pavyks dėl jų vienaip ar kitaip su rusais susitarti. Dieve padėk gyviems likusiems Mariupolio didvyriams. Ir jų globotiems vaikams.

Mariupolio-gynejai.1-.png

Mariupolio gynėjai

LDiena.lt Kaip atrodė "Mariupolio šventieji", išlindę iš urvų ir narsiai pasidavę rusų kariams:

https://youtu.be/lS1qxzgZa-w

https://youtu.be/Qju2FUPim00