Gabrieliaus Landsbergio laiškas apie Ukrainos grūdus

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/gabr... 2022-05-24 15:03:00, skaitė 246, komentavo 9

Gabrieliaus Landsbergio laiškas apie Ukrainos grūdus

Vos prieš kelias dienas grįžau iš savo antrosios nuo karo pradžios kelionės po Ukrainą. Važiuodamas į Kyjivą ir atgal, neišvengiamai praleidau daug ilgų valandų žvelgdamas pro traukinio langą į, regis, begalinius juodos dirbamos žemės plotus, kuriuose, nepaisant karo, pradėjo želti nauji žali pavasariniai pasėlių daigai.

Čia, Ukrainoje, yra stulbinamai daug derlingiausios pasaulio žemės. Ukraina – didžiausia pasaulyje žemės ūkio produktų tiekėja. Sutelkus dėmesį į karą ir neatidėliotinas pastangas padėti ukrainiečiams kovoti ir laimėti, pamiršome užkirsti kelią dar vienai krizei: užtikrinti, kad Ukraina ir toliau galėtų maitinti pasaulį, nors Rusija stengiasi tai sutrukdyti.

Visi tie laukai, kuriuos mačiau pro traukinio langą, buvo dirbami. Daugelyje jų, kiek pastebėjau, triūsė pagyvenę žmonės. Ukraina – kariaujanti šalis. Kone kiekvienas kariauti galintis ukrainietis išėjo į karą. Kai kurie, gelbėdami savo vaikus ir senolius nuo kulkų, pasitraukė iš šalies. O visi, kurie liko, kiek pajėgdami dirba Ukrainos labui, stengdamiesi išsaugoti jos pramonę.

Prisirišę prie savos žemės pagyvenę ukrainiečiai vėl dirba žemę, kad ji duotų naujo derliaus. Neįsivaizduoju stipresnio Ukrainos ateities simbolio. Darbas, kurį būtina atlikti. Žmonės neapleis žemės, jie dirbs ir lauks šių metų derliaus. Ir kitų metų. Yra darbų, kuriuos reikia atlikti. Žmonės sulauks kitų metų derliaus. Ir dar kitų.

Ukrainiečiams dar likę per 30 mln. tonų iš praėjusių metų grūdų derliaus. Nors vyksta karas, krinta bombos, trūksta darbo jėgos, o daug žemės plotų yra neprieinami dėl nesprogusių šaudmenų ir minų, šiemet tikimasi prikulti dar 50 mln. tonų grūdų. Palyginimui: Egiptas, didžiausias kviečių importuotojas, per metus importuoja 13 mln. tonų; Kinija – 9,5 mln. tonų. Be to, Ukraina yra pagrindinė kukurūzų, rapsų, saulėgrąžų sėklų ir aliejaus bei kitų augalinių riebalų eksportuotoja pasaulyje. Beveik pusę viso maisto, skirto Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programai, tiekia Ukraina.

Šie produktai laukiami visame pasaulyje, jų niekuo neįmanoma pakeisti. Akivaizdu, kad ukrainietiškų prekių trūkumą pajus visas pasaulis. Žinoma, ne visus jis paveiks vienodai. Amerikoje ir Europos šalyse, tokiose kaip Lietuva ar Vokietija, kitur − maisto nepritrūks. Gresia kainų šuolis, bet galbūt Vyriausybė kompensuos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių patiriamus nuostolius. Bet Afrikos, Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse, kur priklausomybė nuo maisto importo yra labai didelė, o valstybinės subsidijos nėra lengvai prieinamos, gyventojams produktų deficitas kels didelę grėsmę, maisto kainos augs. Labiausiai pažeidžiami asmenys konfliktų zonose patirs didžiausią stygių. Daug pasaulio šalių gali patirti rimtą maisto krizę, kuri nesibaigs tol, kol Ukraina nelaimės karo.

Kol kas Rusijos karas Ukrainoje labiau žlugdo transporto sektorių, o ne gamybą. Ukraina eksportuoja tiek daug maisto produktų, kad net yra specialiai sukurta infrastruktūra derliui eksportuoti, labiausiai išplėtota per Ukrainos jūrų uostus. Deja, siekdama parklupdyti Ukrainą, dabar juos blokuoja Rusija.

Pasauliui būtini Ukrainos maisto produktai, tad privalome padėti Ukrainai eksportuoti tai, ką pagamina. Būtina laiku parduoti praėjusių metų derlių, kitaip aruoduose nebus vietos šiais metais nukultam derliui. Galimas derliaus praradimas vėlgi lemtų kainų augimą ir produktų stygių. Žinojimas, kad grūdai pasieks rinką, padėtų išsklaidyti dvejones ir išvengti krizės.

Sukurta daug planų nenumatytiems atvejams, bet, juos perkėlus iš popieriaus į realybę, nė vienas jų nėra pakankamai geras.

Atrodytų, būtų geriausia grūdus geležinkeliu vežti į Lenkiją, tačiau techniškai tai sunkiai įgyvendinama, nes ukrainietiškos carinių laikų geležinkelio vėžės skiriasi nuo europinių vėžių kaimyninėje Lenkijoje, Rumunijoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių. Vadinasi, norint maisto produktus eksportuoti geležinkeliu, reikėtų specialiai pritaikyti kiekvieną vagoną – pakeisti vėžės plotį arba prie sienos perkrauti vagonus. Tai brangiai kainuoja ir atima daug laiko. Tai taip pat reiškia, kad, pavyzdžiui, Lietuvos uostą geležinkeliu galėtų pasiekti tik labai ribotas grūdų kiekis, nes vėžę tektų keisti net du kartus − Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, ir dar kartą prie Lenkijos ir Lietuvos sienos.

Nereiktų keisti vėžės, gabenant grūdus į Baltijos šalių jūrų uostus per Baltarusiją. bet A. Lukašenka leistų į rinką patekti mažiau nei trečdaliui Ukrainos grūdų. Kažin, ar verta rizikuoti ir suteikti A. Lukašenkai, įvėlusiam savo šalį į karą ir leidusiam rusų kariams pulti Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos, galią lemti maisto tiekimą visam pasauliui.

Gabenimas sunkvežimiais taip pat neatitiktų poreikių, net ir suteikus specialius tranzito leidimus, dėl kurių šiuo metu tariamasi. Tai brangiai kainuotų, o Ukrainoje jau jaučiamas dyzelino trūkumas.

Net ir apsvarsčius kiekvieną kolektyvinę galimybę, galėtų būti išgabenta ne daugiau kaip 30 proc. Ukrainos grūdų derliaus. Tai jau šis tas, bet to tikrai nepakanka.

Vienintelis būdas sugrąžinti Ukrainos produkciją į pasaulinę rinką – leisti Ukrainai naudotis Odesos jūrų uostu žemės ūkio produktų eksportui. Odesos jūrų uostas ir buvo sukurtas tam, kad galima būtų eksportuoti tokį kiekį grūdų. Šiuo metu jam tebegresia Rusijos puolimas. Rusija atkirto Odesos jūrų uostą ir neleidžia Ukrainai juo naudotis. Tokia padėtis turi pasikeisti. Nėra kito būdo pamaitinti pasaulį.

Šalys, manančios, kad gresianti pasaulinė maisto krizė kelia rimtą iššūkį, ir netikinčios, kad Rusija privalo turėti teisę nutraukti Ukrainos eksportą ar pelnytis iš pakilusių rusiškų grūdų kainų, kad galėtų toliau finansuoti ukrainiečių žudymą, laikosi nuomonės, kad turi būti užtikrintas saugus laivų plaukimas iš Odesos per Juodąją jūrą į Bosforą.

Taip, tam gali prireikti karinių jūrų pajėgų, kuris padėtų užtikrinti grūdus gabenančių civilinių laivų apsaugą nuo Rusijos Juodosios jūros laivyno puldinėjimo, be to, prižiūrėtų laivybos koridorių, atgrasydamas nuo  ketinimų iš jūros užimti Odesą. Turėtume užtikrinti, kad Ukraina būtų aprūpinta vidutinio nuotolio raketomis, kurios būtinos toliau ginant Odesą nuo Rusijos puolimo.

Šiuo atveju kalbama ne apie karinę operaciją, ir tai nėra eskalacija, siekiant užtikrinti maisto tiekimą. Norint išvengti rimtos krizės, Odesos uostas privalo būti atidarytas. Ukrainos grūdai turi būti tiekiami. Negalime leisti Rusijai marinti pasaulio badu, siekiant laimėti karą Ukrainoje.

Viena iš didžiausių XX a. tragedijų, apie kurią vis dar per mažai žmonių žino, vyko tada, kai Stalinas vykdė marinimo badu politiką Ukrainoje, siekdamas pakirsti ukrainiečių tapatybę ir priversti šalį paklusti sovietinei integracijai ir tikslams. Per Holodomorą – mirtį iš bado – milijonai ukrainiečių buvo numarinti. Ukrainiečiai buvo numarinti, nors tuo pačiu metu jų laukai buvo sotaus Sovietų Sąjungos gyvenimo garantas. Jie mirė iš bado, kuldami grūdus Stalinui.

Aš kilęs iš Lietuvos, kitos buvusios pavergtos tautos, kentėjusios nuo stalinistinio teroro, tad žinau, ką reiškia, kai Putino karo prieš Ukrainą metu pagyvenę ukrainiečiai dirba laukuose. Jie sėja ir augina javus Ukrainai, jos žmonėms ir jos ateičiai. Tai jų nacionalinis pasididžiavimas. Tai liudija apie jų atsidavimą savo šaliai ir jos istorijai. Jie pasakoja apie baisius žmonių išgyvenimus tais laikais, kai Maskva badu marino Ukrainą.

Šįkart bado ginklas – Putino rankose ir, naudodamasis karu Ukrainoje, jis nusitaikė į labiausiai pažeidžiamus pasaulio gyventojus.

Vakarai į Holodomorą žvelgė pro pirštus. Vis dar nežinome visų istorijų, bet ukrainiečiai žino. Jie sėja naujus pasėlius, dirba laukus ir laukia kito derliaus nuėmimo – vardan Ukrainos ir jos klestėjimo. Tai toks pat svarbus pasipriešinimo ir pasiaukojimo aktas, kaip ir ginkluota kova.

Mes sakome – daugiau niekada. Pasakykime Rusijai: daugiau niekada. Šįkart turime galimybę ištarti tuos žodžius rimtai. Ukraina laimės, o mes privalome jai padėti. Turime padėti Ukrainai nutraukti Odesos blokadą, susigrąžinti prieigą prie Juodosios jūros uostų ir nusiųsti pasauliui ukrainietiškos duonos.

Parengta pagal URM inf.