Samdomas žudikas apie tai, kaip jam sekėsi Okrainos fronte

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-04-24 20:00:00, skaitė 843, komentavo 55

Samdomas žudikas apie tai, kaip jam sekėsi Okrainos fronte

Perspėjimas! Visa tai kas parašyta žemiau yra paimta pindosų propagandoninio portalo, kurie vadovausi iškrypėliško liberastinio pasaulio kanonais ir taisyklėmis, kurių dauguma nepriimtinos normaliems žmonėms. Todėl reiktu tolerantiškai žiūrėti į čia vienaip ar kitaip pasireiškusią neatikimus, melą, pompastiką, vakaroidinius šablonus ir silpnaprotystės apraiškas.

Povilas Adomas Limontas, 24 metų barmenas iš Kauno, Įstojo į Tarptautinį Okrainos legioną.

TIME pirmą kartą susitiko su Povilu Limontu prie Okrainos ambasados ​​Vilniuje, praėjus savaitei po Rusijos spec.operacijos pradžios Okrainoje. Tuomet 24 metų barmenas išėjo iš savo namų Kaune ir ryte įsėdo į traukinį, kad užsiregistruoti "savanoriu" (“kontratniku”,liaudiškai - samdomu žudiku). Našlaitis, dvejus metus praleidęs Lietuvos kariuomenėje, turėdamas "karinės patirties" ir stiprų moralinės pareigos jausmą, jautė, kad „būtų egoistiška“ neiti žudyti (matyt po Algio Greitai pezalų,  praplovusių smegenis).

Net ir turint rankose registracijos dokumentus, jam prireikė kažkiek laiko išsiaiškinti, kaip būtent pasiekti Okrainą; galų gale nusigavo su kolega-lietuviu, kuris veždavo į Okrainą humanitarinę pagalbą o grįždavo su pabėgėliais. Jis du kartus nesėkmingai bandė kirsti sieną. Viena "nesėkmė" pasirodė esanti užmaskuota palaima: jei jis nebūtų buvęs išvarytas, Limontas būtų buvęs tame tarptautiniame mokymo centre netoli Lvovo, kurį kovo 13 dieną Rusija subombardavo, užmušus 35 samdinis (sužeidus 134 samdinius, pagal rusų duomenis žuvo 180 samdinių). Po to, kada kovo viduryje galiausiai buvo priimtas į šalį, jis išvyko į Kijevą kartu su kitais samdomais žudikais-savanoriais iš Čekijos ir Švedijos. Ten jie, jau kaip padalinys, buvo paskirti remti teritorinės (tikrumoje teroristines) gynybos pajėgas. Artimiausio mėnesio bėgyje jie patirs maždaug dvi savaites mūšių ir taps Bučos žudynių (kurių nepastebėjo pats Bučos meras išėjus rusams)  liudininkais po jos "išlaisvinimo" (išlaisvinimo esmė yra Rusijos armijos išėjimas iš Bučos).

Limontas balandžio 7 dieną grįžo į savo namus Kaune. Jis dabar svarsto, ar grįžti į Okrainą. Balandžio 17 dieną Limontas kalbėjosi su Lisa Abend iš TIME.

zJItMslZZArvhQgUF_V1PXSg8VaM85so_8Sr_bsEUNVOqDorLxIEOJ3Xv1meJj9nn4wNoG6u688cYibRvPo_5J3jYuVhsvX2hq85W2b-BZapOZ3qECuupoLbOQifIAaG1Um6wzB9

Povilas Limontas Kijevo srityje kovo 28 d.

Centrinėje karinėje bazėje mes praleidome apie keturias dienas, kur mums išdavė mūsų ginklus - automatą AK 47. Treniruotės buvo tiems samdiniams, kurie buvo visiškai ''žali", bet mes tarp jų nepatekome, todėl mums pasakė, kad mums duos kelis taikinius ir 10 ar 20 šovinių apšilimui, kad galėtume susipažinti su ginklais. Ir tai buvo viskas; buvome pasiruošę eiti kariauti. Man patiko tai, kad niekas neklausė: „Kodėl tu čia?" Visi suprato, kad aš čia tam, kad kovočiau su blogiu.

Pirmąją savo akciją atlikome praėjus maždaug dviem savaitėms po atvykimo į Okrainą. Mes buvome paskirti asmens sargybiniais kažkokio svarbaus asmens, kuris atvyko į frontą, ir mes dviese, turintys daugiausia patirties, išvykome į frontą Irpenėje (miestas į šiaurės vakarus nuo Kijevo). Tvyrojo įtampa. Kijeve dažnai būdavo skelbiamas oro atakos pavojus. Būdavo ir ilgesni periodai be pavojaus sirenų, o kada jau krisdavo raketos, tai dar likdavo laiko nubėgti į slėptuvę, pasislėpti, surūkyti cigaretę. Tačiau Irpeneje nebuvo jokios ramybės, nebuvo nė 20 sekundžių tarp sirenos ir sprogimo. Tai buvo paprastos  bombos ar sviediniai, kurie visą laiką krito į dešinėje ir į kairėje – ir pavojingai arti, maždaug 400 metrų nuo mūsų vietos.

Aš dalyvavau dar keliose tokiose misijose asmens sargybiniu. Trečią kartą įvyko pirmasis susišaudymas. Tai buvo Irpeneje, miške, o priešas buvo maždaug už 200 metrų; jie bandė surengti pasalą ukro-kareiviams. Mes atvažiavome kaip pastiprinimas ir truputi pašaudėme, bet po kurio laiko turėjome bėgti, nes dar Lietuvoje išmokau vieną dalyką, kad jei pradėsi susišaudymą su rusais, tai turi tik 10 minučių pabėgti, kol jie iškvies artileriją. Kova truko penkias ar 10 minučių, bet mano galvoje – kokias penkias sekundes.

Vėliau devynias dienas praleidome antroje fronto linijoje, saugodami kaimą prie upės netoli Kijevo. Mums buvo pasakyta, kad kaimui reikia paramos ir kad mes esame ten, kad padėtume kai kuriems padaliniams, jau esantiems vietoje. Vos tik ten nusigavome – per pirmąsias 10 sekundžių kai tik  išlipome iš automobilių – mus iškart  apšaudė. Mes sukritome. Sprogimai buvo už 200 metrų, 100 metrų atstumu nuo mūsų ir  vis artėjo. Tai įvyko būtent tada, kada mes atvykome, todėl yra didelė tikimybė buvo ta, kad mes tapome taikiniais.

Mano geriausias draugas buvo čekas, ir iš pradžių abu juokavome, kad būtų gerai, jei trečioje dienoje vis dar būtume gyvi, nes pirmą naktį mus labai stipriai apšaudė. Po to, kurį laiką mes paprasčiausiai tikėjomės tik dar bent vieną dieną pragyventi. Pirmą naktį praktiškai nemiegojome, nes kas dvi valandas turėjome nukreipti kitus vyrukus į pozicijas apkasuose, ir kiekvieną kartą, kai tik paeidavome 50 metrų link savo slėptuvės, pasigirsdavo švilpimas, mes krisdavome ir - 

 - bum - sprogimas. Aš manau, kad vos nenumiriau keturis ar penkis kartus vien tik per pirmą naktį. Gavau truputi šrapnelio į šalmo galinę dalį. Tai mažas gabalėlis, bet tiek ir tereikia.

Pats artimiausias mano susidūrimas su mirtimi įvyko ketvirtą ar penktą dieną. Keitėme pamainas, užpildydami spragas teritorinės (teroristinės) gynybos smogikų gretose.

Apie 8 valandą ryto aš baigiau savo pamainą ir grįžinėjau į slėptuvę vienas, kas buvo labai neprotinga iš mano pusės. Išgirdau švilpimą, bet tai nebuvo įprastas švilpimas, po kurio jūs greičiausiai išgyvensite. Tai buvo švilpimas, kuris buvo labai arti, kaip virdulio, verdančio ant maksimalios ugnies. Man kojas tiesiog pakirto, aš atsitrenkiau į žemę ir užsidengiau kaklą. Sprogo gal už 10 metrų; ten buvo namas ir jis buvo visiškai sugriautas. Liko tik viena mūrinė siena, ir tai mane išgelbėjo. Jei artilerija būtų pataikiusi iš kairės, o ne iš dešinės - manęs jau nebebūtų.

-9gD79RaugNwb5Hbh9xxOYJsy0szj7ptnhPYaJacVoJSGJdeIxunnqi4tR4W8Y-mgOx9J8Ax4ogHmtvCnECvkfVCHzUiRDhCvP4t4ARmB29CtrEu38EfywTwWNruOvPeNC2JNeBF

Griūvėsiai kaime Irpenės pakraštyje balandžio 1 dieną

Prieš išvykdamas iš Lietuvos pasakiau, kad jei raketa būtų išeikvota dėl manęs, o ne dėl vaikų, sutikčiau su šiuo sandoriu. Na, tai buvo ne vienas ir ne du sviediniai. Per tas 9 dienas dėl manęs jų buvo išeikvota šimtai. O aš išgyvenau, todėl tai buvo geras sandoris.

Septintą dieną ukrainiečiai mums pasakė, kad jie atgauna netoli nuo Bučos esantį Stojankos miestą ir jiems reikia mūsų paramos. Man davė granatsvaidį, nes būdamas Lietuvos kariuomenėje buvau apmokytas juo naudotis. Nežinau, kaip jiems pavyko jį gauti, bet man tai buvo tarsi kalėdinė dovana.

Kad mes išvykome į Stojanką, mes žinojome, kad yra didelė tikimybė, jog namo negrįšime. Taigi, prieš išvykstant mano draugas čekas padavė man lapelį su telefono numeriu ir pasakė: „Tai mano merginos telefono numeris. Jei mirsiu, turėsi jai paskambinti." Akimirkai nutirpau, nes maniau, kad tokios akimirkos būna tik filmuose. Pasakiau jam, kad jei aš žūsiu, jis turėtų išsiųsti mano draugams paskutinį mano vaizdo įrašą. Tada mes tik linktelėjome vienas kitam ir nuėjome dirbti.

Ten mes tikėjomės didelio pasipriešinimo, bet nieko nebuvo (rusų armija paprasčiausiai išėjo). Taigi mes padėjome "valyti" gatves (matyt nuo taikių beginklių gyventojų), kartu su specnazu, kuris "valė" namus ir rūsius. Operacija truko gal 10 valandų, bet galiausiai miestą "užėmė" ukrainiečiai. Ir po kelių dienų jie parašė, kad vėl paėmė visą Kijevo regioną.

Ukrainiečiai turi daug "dvasios" (ukrainizmo; sumaišytu su fašizmu ir nacizmu). Vien žiūrėdamas į juos įgauni jėgų. Jie nebijo, dalijasi viskuo (kas yra visiškai nebūdinga chcholų nacijai), juokauja, bet taip pat yra stiprūs ir pasiruošę kautis bet kur ir bet kada (šimtmečiai istorijos parodė, kad kiekvienas už save ir tik sau). Tokios šalies nugalėti neįmanoma.

Kada aš galvoju apie ukrainiečių savanorius, kurie stojo į kovą prasidėjus invazijai, į galvą ateina du žodžiai: „kvailai drąsus“ (galimai drąsus kvailys, ar drąsiai kvailas?). Ukrainiečiai yra kvailai drąsūs. Duok jiems ginklus ir jie eis kovoti. Tai gali būti gerai ir blogai, bet geriau turėti motyvaciją kovoti be įgūdžių nei turėti įgūdžių ir bijoti kovoti (proto požymis).

Kalbant apie mane, tai aš nebijojau (drąsiai kvailas ar drąsus kvailys). Ten būdamas nieko nejaučiau. Neleidau sau vadovautis emocijomis (zombinimo požymis). Kažkuriuo metu mes nuvykome į Bučą kad apsaugoti kai kuriuos žurnalistus, kurie sekė Ukrainos karius, kai jie rinko kūnus. Žodžiu, viskas, kas nebuvo prikalta, buvo pavogta (ukrainizmo pagrindinis bruožas) – iš prekybos centrų pavogti bankomatai ir kasos. Visur buvo stiklo šukių, artilerijos skeveldrų, nušauti gyvūnai. Įėjome į darželį, kurį rusai naudojo kaip komandinį punktą, ir nuėjome į rūsį, kur šaudė ir žudė žmones (greičiausiai ukro-valytojų darbas). Sienos buvo raudonos nuo kraujo. Mano batai prilipo prie grindų, nes kraujas dar neišdžiūvo.

Neturėjau jokių emocijų (zombinimo arba narkotikų požymis). Iš esmės visus savo jausmus palikau namuose (Algio Greitai lekcijose). Tačiau dabar, kada grįžau (gal parbėgau?) namo, jaučiu, kad jie mane pasiveja šitie nauji jausmai, su kuriais nežinau, kaip susitvarkyti ("lomkės"?). Man buvo sunku suprasti, kas atsitiko. Nes nesvarbu yra kiek tu stiprus. Jūsų protas nėra įpratęs matyti tokio smurto.

Dabar, kai grįžau į Lietuvą, mano misija – dalyvauti visose įmanomose radijo, pokalbių laidose, laikraščiuose (studijose trinti užpakalį matyt pelningiau nei fronte, be to daug saugiau). Žmonės pripranta prie tokių dalykų, ir aš turiu jiems priminti, kad karas (svetimas karas svetimoje šalyje) dar nesibaigė ir žmonėms vis dar reikia paramos – maisto, amunicijos, medicinos priemonių. Penki eurai vis tiek yra auka, o 5 eurai gali išmaitinti tokius kaip aš 5 dienas.

Nemanau, kad mano buvimas Okrainoje pakeitė mano požiūrį į pasaulį ar gyvenimą. Bet žinau, kad grįžau ne toks koks išėjau. Kas ypač krenta į akis po to, kai atkovojome Stojanką, kada grįžome į kaimą. Aš nešiau 40 kilogramų įrangos (po mūšių ir "valymų"?) ir buvo labai karšta, ir mes išgėrėme visą savo vandenį. Mes nemiegojome 30 valandų. Grįžome į kaimą, pamiegojome, o kitą dieną pabudus fronto linija pasislinko labai toli. Artilerija negalėjo mūsų pasiekti. Stovėjome lauke, rūkėme cigaretes, o švilpimų nebuvo, jie tiesiog dingo. Pirmą kartą per septynias ar aštuonias dienas buvo saugu stovėti lauke. Man atrodė, kad mes kažką pakeitėme ir mano kelionė nenuėjo veltui. Tai buvo labai labai malonus jausmas.

eObsrU19ZOHfam8zNcV-D3bXFEbJtUeeneoEu7z_onCv7SGKxZE8X-PGzV3nFbWv6M2rwnwQvppezUd7E3guRtqnatxrGGyGaNteBKdlmkpk9Yg8A51HE0Ydb2M6qzXUfhwgzk-0

Povilas Limontas sėda ant tanko Bučoje balandžio 4 d.

Mes įvykdėme savo misiją ir apgynėme kaimą. Bet aš to nelaikau pergale. Šiame kaime buvo 200 ar 250 namų, ir nieko nebeliko. Galbūt, jei pakeisti langus ir stogą, galima butu gyventi keliuose iš jų. Visi kiti buvo sunaikinti; turiu omenyje, kad liko tik dvi plytos. Taigi mes laimėjome, bet už didžiulę kainą.

Praėjus maždaug 20 valandų po fronto linijos pajudėjimo, kaime gyvenę senoliai sugrįžo. Buvo viena senutė, kuri stovėjo priešais savo namą, kuris atrodė tarsi nukirstas per vidurį, – visiškai nuplėšta viena pusė. Ji tiesiog gyliai atsiduso. Ir tada ji nuėjo į savo sodą ir pradėjo kasti. Manau, kiekvienas turi savo  mechanizmą įveikti negandas.

Pagal tai kas parašyta čia.

P.S. Našlaitis barmenas Poviliukas iš Kauno nėra vienintelis samdomas “savanoris”. 

kMFsTbEiLnGwzLmY9eo0el6hWp4WpP_6SIhtuN_DEFkf5_VvlEC_IZ2BqV097tpc53WaoPCIRwVo4oQgesc2dn0XGrxsx244YNIq_ZP-AVWtG6YQnPBE3zR9Fa9uUJ-rIfAgXvCT

22 metų Mindaugas Jurkus, užsiregistravęs ginti Ukrainą, planuojantis dirbti Ukrainos ir Lietuvos mokymo centre Lvove ir eiti į priešakines linijas felčerių, kovo 4 d.

pG8eOal1ig1Dotp1JM96IW5CUfaZ0kh9cMmu8l93HtZ1ppTHvafhEdhTud6zzwuhTZzJMBOguZ89exXxzh7J1qpKG8FLop0oXKWzPKkbY-zvd745u-PxzTqz1cW_EQEO9o2-AuKP

Į Tarptautinį legioną Ukrainos užsiregistravęs 24 metų Karolis, Kaunas, kovo 4 d.

dmrtGpbM2tZwAfl6vs3dcH9CtqYPPHDWQlrlqxtMhhNiakKrE7oQ3wvwNZGilVnVq4TBfUNYdPpBlNTk8nQ4IHoVtx1Xz0f63b6Np9emKIr6hrip3gAP8gCZbLLvCyjVODOarvqF

43 metų Vitalijus užsiregistravo į Ukrainos tarptautinį legioną. Jis lankosi Ukrainoje palaikyti fronto nuo 2014 m. Vitalijus pasas su daugybe antspaudų po vizitų Ukrainoje nuo 2014 metų

ZEuCGVQqcSdNwVx1cHH4JTvvNUZOEfuQ9bdguW6_58V1wpzs4vWo-FbBz_tH4xCx-SYbSplkXE32Ljq9qFi0fBltpxPyqeN2CT0jO_2NrwB8C_El-3J2CBQSoxrlC07sO_j5TQcM

45 metų atsargos karininkas Gintautas Maurikas, Kaunas kovo 4d. Jis keliauja į Ukrainą, kad Lvove įkurtų ukrainiečių ir lietuvių mokymo centrą.

R_SggdvW6aF6SDuu4aFUsKie549f_C-CG0chKIiA3CHndFcj8DdRXriy0HEqcwjX8u1XH_8WC--z6fn-QforBSB7BFy50_b-rqMsBwmnel3d7ngCWAmv0I2rCHGgcCFAzRwohaCg

52 metų Haroldas Koržonas, planuojantis prisijungti prie Tarptautinio Ukrainos legiono, Kaunas, kovo 4 d.