Algimantas Rusteika: Šventės nuo tavęs tolsta ar tu nuo jų?

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-03-28 14:46:00, skaitė 350, komentavo 13

Algimantas Rusteika: Šventės nuo tavęs tolsta ar tu nuo jų?

Šventės nuo tavęs tolsta ar tu nuo jų? Kodėl viskas pilkėja ir nebesuskamba, juk darai tą patį ir esi toks pat, bet stengiesi vis mažiau, nors ne, nebesi toks pat, tavęs nebėra, tik kažkoks pažįstamas aktorius, ir savo filmo nebepameni, bet tikrai žinai, kad matei, ir nuo vidurio staiga tikrai prisimintum kaip baigsis.

Viskas taip pat - ir smilkalų kvapas, ir saulė ant plikų kamienų, besiporuojančių visokių zylių pilni krūmai, raudonais skruostais šlapianosis bažnyčios paauglys, daužantis būgną šventoriuje, visada buvo juokingi ir graudūs tie vaikščiojimai aplinkui, kur linguoja Dievo vėliavos, spindi kunigų kamžos ir arnotai, slenka ratu minia moterų pavargusiomis nuo morkų pjaustymo, ir vyrų nuo šnapso - akimis, šypsniai, labas, tikrai prisikėlė.

Turi būti tarp jų, kad pajustum, kaip lengva buvo keltis ir eiti, kada senoliai lieka ir laukia sugrįžtant, ir dengia stalus didžiuosiuose kambariuose šventinėmis staltiesėmis, bet mūsų taip greit nesulauks, nes jau gatvėmis srovena pavasario upeliai ir leidžiam jais lenktynių rastus purve degtukus juodais smaigaliais, ir tas, kuris laimi, visada būna įžymus miestelio motokroso lenktynininkas Šilys.

Sugrįžo ir vakaro slaptas pasiruošimas, dėl kurio brolis aptiktų - negyvai užjuoktų, virtuvės kampe, ten, už pamazgų kibiro, dėžutė nuo Raudonojo Spalio batų, o toj dėžutėj puslitrinis stiklainis, o tam stiklainy vanduo su daug daug druskos, o tame vandeny tavo dažytas, brangiausias kiaušinis, nes mokykloj girdėjai iš didesnių, kad jei druskoj, tai bus kiečiausias.

Ir dar reikia mokėti laikyti saujoj, taip suspaudus, kad tik galiukas kyšotų, tada kiaušinis būna dar kietesnis - tik kas iš tų mokslų, vis tiek pasigirsta išdavikiškas trakšt ir tavajame atsiranda mažas krateriukas, šventė dingsta ir drumsčias dangus, ir matau, kaip tetė ima kitą, sako bandom dar, matau, kaip tyčia laiko kiek pasukęs šonu, kaip bukojo galo tuštymą atkiša, ir viską suprantu, dabar viską suprantu geriau, ir manasis tada ir dabar vėl laimi, ir viskas sugrįžta, ir bobutė turi tik vieną dantį, bet vis tiek šypsosi ir nieko nekalba, ir dabar žinau, kodėl.

Jau nebelekia atgal stulpai už lango greitai, o sodybos ir krūmai horizonte - lėtai, jau nebereikia, kad lėktų, nes nebėra pas ką lėkti ir grįžimai vis retyn, po to dingsta gyvenimai ir yra ko rytoj nebus, ir štai tu jau didelis, ir dažai kiaušinius savo antrajame aukšte, ir jau tavo vaikai pavargę juokiasi ir nueina nuo stalo, o tu vis dar krapštaisi - tėvai, tu kaip vaikas - ir ką aš galiu atsakyt?

Jei pavyksta pirmam atsibusti, kai visi miega, būna gerai, eini į tualetą ir matai pirmąją šviesą ant kambario užuolaidų, ir žinai, bus gera diena, bus tikrai gera diena, ir vėl važiuosit, vėl visi būsit tame sename automobilyje, vėl saulėti laukai slinks atgal, kaip visada, bus choras po bažnyčios skliautais ir solistų balsai, ir žiūrėsi į tas labai reikšmingas šventųjų figūras, ir priekyje stovintis senukas paltuku su kruopščiai sulopyta pairusia siūle, ir mergina blizgančia pūsta striukele palinkės tau taikos.

Ir tavęs staiga nebebus, nes kai nebesi, viskas būna kaip buvo, ir būsi su visais, kurie yra ir kurių nėra, ir tada trumpą minutę būni tikras, ir nieko nebijai, ir pajunti šitą mažą, baisią, mylimą ir kvailą Žemę, ir jūs būsit su manim, nes tą dabar pasakiau - negi nejuntat - mes visada būnam su tais, kuriems kalbam.