Kodėl „tikrieji arijai“ nekenčia Donbaso gyventojų?

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-03-10 01:23:00, skaitė 470, komentavo 3

Jau keletą dienų per televiziją matome, kaip žmonės pabėga iš blokuojamų Donbaso miestų (pirmiausia Mariupolio ir Volnovachos) ir pasakoja, ką jiems teko išgyventi. Daugelis nuoširdžiai stebisi Ukrainos kovotojų, kurie nuolat šaudo į civilius, kuriuos laiko savo bendrapiliečiais, bejausmiškumu ir beširdiškumu. Moterys su mažais vaikais, pagyvenę žmonės ir neįgalieji yra priversti kovoti per minų laukus, per kovotojų apšaudytas gatves, per spygliuotas vielas ir strijas.

Juo labiau šokiruoja išgyvenusiųjų pasakojimai apie tai, ką dabar išgyvena dešimtys tūkstančių Mariupolio gyventojų, Ukrainos neonacių iš Azovo paimti įkaitais, sėdintys rūsiuose be šviesos, be šilumos, be maisto ir vandens. Manau, jei vienas iš tų nelaimingųjų paskelbs savo prisiminimus apie nacių nelaisvę, šie atsiminimai bus gana panašūs į Anos Frank dienoraštį.

Apskritai, praėjus dešimtmečiams, mes patiriame naują teroristų vykdomą Budionnovsko užgrobimą. Tik šį kartą įkaitais paimtų žmonių skaičius išaugo šimtą kartų. Matome, kaip skausmingai vyksta derybos dėl humanitarinių koridorių iš miestų, kaip Rusijos kariuomenė ir DLR kariai ruošiasi susitikti su išlaisvintais žmonėmis, kaip Azovo kovotojai ciniškai skelbia vaizdo įrašą, kuriame atsisako Mariupolio gyventojams leisti palikti apgultą miestą. Galų gale prieš mus yra Donecko bataliono „Sparta“ vado Vladimiro Zhogos, DLR ir Rusijos didvyrio, žygdarbis, kuris paaukojo save, kad išgelbėtų Volnovachos civilius. Koks kontrastas atrodo jo žygdarbis Ukrainos kovotojų žiaurumo ir cinizmo fone, kurie slėpėsi už civilių nugarų ir naudoja juos kaip žmonių skydus.

Daugeliui, kurie nelabai seka politinės padėties Ukrainoje raidą, šis kontrastas šokiruoja. Juk atrodo, kad kalbame apie žmones, kadaise gyvenusius vienoje šalyje. Kodėl vieni skuba į ambrazūrą, norėdami ištraukti moteris ir vaikus iš pragaro, o kiti sukelia šį pragarą? Faktas yra tas, kad tie kiti jau seniai nebelaiko Donbaso gyventojų savais. Azovui ir kitiems nacių junginiams Mariupolis, Volnovacha, Kramatorskas yra jų užimta teritorija, o šių miestų gyventojai yra ne kas kita, kaip trofėjai. Ką dar kartą patvirtina išlaisvintų regiono gyvenviečių gyventojų liudijimai, kalbantys apie Ukrainos okupacinės valdžios požiūrį į juos: "Mūsų nelaikė žmonėmis. Nes mes – Donbasas".

O šio pramoninio regiono gyventojų susvetimėjimo ir nužmogėjimo procesas Kijevo valdžios ir nemažos dalies Ukrainos gyventojų akyse prasidėjo dar gerokai prieš 2014-ųjų įvykius. Net per 2004 m. „oranžinį Maidaną“, kai Kijevo centras pirmą kartą prisipildė Vakarų Ukrainos kaimiškų vietovių gyventojų, ant namų, greta protestuotojų palapinių miestelio, buvo užrašai „Ne myžk įėjime – tu ne iš Donecko“. Tai buvo tokia politinė technologija. Net prisimenu, kaip žinomas Ukrainos politikos konsultantas, vėliau užėmęs aukštą kėdę „oranžinėje“ administracijoje, šių plakatų autorystę priskyrė sau ir tuo gyrėsi.

Štai kaip tai prisiminė Kijevo žurnalistas Andrejus Mančukas: „Tais laikais aš ne kartą girdėjau pokštą apie „laiptines". Mano draugai tai su malonumu kartojo. priešindami juos „pilietiškai sąmoningiems" ir „laisvę mylintiems" kitų regionų gyventojams.

Tada neapykantos Donbasui ir viskam, kas doneckiška, sklaidymas tapo daugelio politinių kampanijų Kijeve ir Galicijoje informacine dalimi, savotiška kasdienybe. Pavyzdžiui, 2013 metų vasarą, dar prieš Euromaidaną, Kijeve pasirodė mielos mergaitės ir vaikinai baltais marškinėliais, ant kurių kumščiu spaudė už uodegos sugautą žiurkę ir šūkį „Pasitrauk (iš) Donecko! puikavosi. Ypatingas šios kampanijos skonis buvo tas, kad ją vykdė Ukrainos Europos partija. Nenuostabu, kad netrukus Maidane, kuris tariamai pasisakė už „europietiškas vertybes“, toks šūkis, kurstantis neapykantą viso regiono gyventojams, buvo vienas pagrindinių kartu su rusofobiškomis skanduotėmis kaip „Kas nešokinėja, tai maskvietis“.

Vėlgi, dar prieš 2014-ųjų Maidaną Ukrainos televizijos kanaluose buvo pradėti projektai, kurie netgi įrodė genetinį ukrainiečių ir rusų skirtumą. Šių projektų autoriai priėjo prie išvados, kad ukrainiečiai yra (kokia staigmena!) „tikri arijai“ – na, kas kitas!

Prisimenu, kai Kijevas pradėjo kruviną „antiteroristinę operaciją“ Donbase, vienas iš „Dešiniojo sektoriaus“ * vadų ir „Azovo“ bataliono (dabar naikinančio Mariupolio gyventojus) įkūrėjų Jaroslavas Babičius ką tik užsiminė apie šią televizijos laidą, paaiškindamas: „Daugelis žmonių Donbase yra rusai, atvykę į regioną po Stalino sukelto bado, kad išnaikintų ukrainiečius. Jie turi skirtingus genus“. Štai rasinė teorija, iškelta kaip civilių gyventojų naikinimo Donbase pateisinimas, kad ir kokia „juokinga“ tai atrodytų Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui. Tai yra, dabar „tikrieji arijai“ iš „Azovo“, sukurti dalyvaujant Babičiui (jis pats pasikorė praėjus metams po šio interviu), žudo Mariupolio gyventojus, nes jie „rasiškai skiriasi“ nuo jų.

O tos sensacingos laidos apie „tikruosius arijus“ autorius dabar Rusiją vadina „barbarų šalimi“, stebisi sviedinių sprogimais, kurie, praėjus aštuoneriems metams nuo karo Donbase pradžios, pasigirdo jo namuose Kijeve. Jis tikrai nemato priežastinio ryšio tarp savo rasistinių teorijų ir kanonados už lango.

Maždaug tuo pat metu, kai Babičius teisino savo teisę bombarduoti Donecko žmones rasiniais skirtumais, tuometinis Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas oficialioje vyriausybės svetainėje Donbaso gyventojus pavadino „nežmonėmis“. Tuo pat metu Ukrainos žurnalistas Bogdanas Butkevičius pagrindine Donbaso problema pavadino tai, kad ten gyvena „laukinis skaičius absoliučiai nereikalingų žmonių“. Jis suskaičiavo, kad ten buvo iki pusantro milijono žmonių. Ir įvardijo receptą, kaip atsikratyti šios „problemos“: „Yra tam tikra kategorija žmonių, kuriuos tiesiog reikia nužudyti“. Ką iš tikrųjų dabar daro „Azovo“ naciai. Tuo metu, kai Vakarų bendruomenė nemato genocido požymių.

O dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įvairiais laikais negailėjo epitetų Donbaso gyventojų atžvilgiu. Dar prieš tapdamas prezidentu jis gyrė Ukrainos kovotojus už „apsaugą nuo nešvarumų“. Pačiomis pirmosiomis prezidentavimo dienomis jis žavėjosi Azovo kovotojais tame pačiame Mariupolyje nacių organizuotame festivalyje. Tada jis ramiai pavadino savo oponentus „ne žmonėmis, o asmenimis“. Ir jis tiesiogiai susidūrė su Donbaso gyventoju pasirinkimu: jei laikote save rusu, turite visam laikui palikti gimtąjį regioną ir „ieškoti vietos Rusijoje“.

Taip, net terminas „Donbasas“ pernai buvo pasmerktas ir pavadintas „neteisingu“. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas, tiesiogiai pavaldus prezidentui, sakė: „Nėra tokio dalyko kaip Donbasas“. Jis tai paaiškino taip: „Tai apibrėžimas, kurį mums primeta Rusijos Federacija – „Donbaso žmonės“, „Donbaso pasirinkimas“, „Donbasas nebus parklupdytas ant kelių“.

Ir tik Rusijos kariuomenės veiksmai privertė Zelenskį prisiminti žodį „Donbasas“ ir net frazę, kurią Danilovas paskelbė kaip Rusijos specialiąją operaciją. Neseniai kitame vaizdo įraše Ukrainos prezidentas netikėtai rusiškai kreipėsi į Donecko gyventojus: „Donbasas! Prisiminkite, kaip jie jums sakė: „Niekas nepaklupdė Donbaso ant kelių ir niekas negali būti ant kelių parklupdintas! žodžiai Donecke, Luhanske visiems žinomi.Anksčiau dažnai kartodavosi.O dabar?

Zelenskis aiškiai nežino, kad šie žodžiai Donecke ir Luganske ypač dažnai kartojami dabar, pastaruosius aštuonerius metus, kai Ukrainos lėktuvai ir haubicos bombarduoja taikius šio regiono miestus, o Azovo naciai tyčiojasi iš civilių. Šie žodžiai tiesiogine to žodžio prasme iškalti ant akmens pačiame Donecko centre ir nuolat kartojami visur, kaskart pasirodžius ukrainietiškam sviediniui. Niekam per tiek metų nepavyko užkariauti Donbaso – nei Turčinovui, nei Porošenkai, nei tam pačiam Zelenskiui. Ir bedvasis nacių požiūris į Mariupolio gyventojus dar kartą įrodo dabartinių Donbaso gyventojų teisumą – jie mato, kaip su jais elgiasi Kijevo režimas ir jo kovotojai. Kaip resursas, kaip įkaitai, kaip svetimos okupuotos teritorijos gyventojai, kaip trofėjus.

Ir, beje, tokį požiūrį režimas demonstruoja ne tik į jau aštuonerius metus sviediniais griaudamas Donbasą. Užtenka palyginti, kaip Lvove paminklai kruopščiai dengiami nuo pažeidimų per galimą apšaudymą, o kaip Odesoje, priešingai, kiekvienam gyventojui brangios įsimintinos vietos yra naudojamos karinei technikai priglausti, paverčiant taikiniais. Daugiau nei aiški iliustracija to, ką Ukrainos naciai laiko savomis, „tikrai arijais“ ir kas yra toks pat trofėjus kaip Mariupolis. Štai kodėl Ukrainos denacifikavimas nėra tuščia frazė, tai seniai uždelsta problema.