Laiškai iš Ukrainos: Rusijos atėjimo laukėme 8 metus.

Autorius: Lietuvis Patriotas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-02-28 23:15:00, skaitė 642, komentavo 13

Komentaras.

Paskaitykite šiuos, paprastų ukrainiečių ir rusų laiškus ir palyginkite su dabartine Lietuvos situacija. Ar nematote panašumų? Viskas, kas buvo išsakyta paprastų žmonių lūpomis, vyksta ir Lietuvoje. Tik nešaudo dar. Ir ginklų nedalina. Bet ar ilgam? Manu kad neilgam. Ne veltui Lietuvą valdanti nacistinė chunta taip uoliai vykdo užjūrio šeimininkų nurodymus, bėga pirma traukinio, siekia įvesti sankcijas Rusijai, kad kentėtų mūsų broliai rusai. Kad mes patys kentėtume. Ne veltui Vilnius-Klaipėda automagistrale, pirmyn ir atgal kursuoja šarvuočiai, pasidabinę teutoniškais kryžiais. Galime suprasti, kad ruošiama stambi provokacija. Ne veltui mūsų broliai baltarusiai prie savo valstybinės sienos su Lietuva, yra išstatę savo karines pajėgas. Ne veltui Kaliningrade, prie sienos su Lietuva, yra išrykiuoti "Iskanderiai". Lietuvos žmones! Mūsų priešai sėdi ne Maskvoje ar Baltojoje Rusioje.

Visų Lietuvos žmonių egzistencijai keliantys grėsmę, sėdi seime, prezidentūroje, vyriausybėje. Tai jie pasmerkė savanoriškai tremčiai pusę mūsų piliečių. Tai jie, diena iš dienos, perrašo istoriją, priiminėja fašistinius įstatytymus, segreguoja valstybės piliečius. Tai jie nesustodami, diena iš dienos, kursto karinę isteriją, tai jie siuntė ir matyt siunčia ginklus į Ukrainą. Tai jie buvo pagrindiniai maidano iniciatoriai. Jų rankos iki alkūnių kruvinos. Provokacijai pasisekus, jie nesusimastydami išdalins ginklus vietiniams nacikams ir miškinių pakalikams. Ir kaip Ukrainoje, duos įsakymus vietiniams šauliams ir savanoriams, "kovoti" su "diversantais". O patys, sėdėdami Australijoje, gukšnos martinį ir juoksis.

---

Mano telegramos kanalas perpildytas. Šimtai pranešimų iš abonentų iš visos Ukrainos, norinčių padėti Rusijos pajėgoms Žmonės siunčia žemėlapius, kuriuose rodomos Ukrainos kariuomenės pozicijos, geografinės kontrolės punktų koordinatės, kolonų, vykstančių į frontą, nuotraukos, duomenys apie teritorinės gynybos vadus... Rusijos Ukraina ėmėsi savo įprasto reikalo – partizanavimo, nors ir virtualaus.

Bijojau, kad prasidėjus operacijai tie žmonės, kurie man rašė apie mūsų bendrą istoriją ir kultūrą, nesupras šios kampanijos tikslų ir nusisuks. Tačiau jie greitai suprato, kas vyksta. Ir jie stengiasi padėti.

Taip pat jie man rašo laiškus, kurie vargu ar gali palikti abejingu.

"Viltis nužudyta"

„Sunku perteikti tai, kas vyksta sieloje. Adekvatūs Ukrainos gyventojai to laukė jau 8 metus. Per 5 Porošenkos valdymo metus, viltis buvo palaidota – beliko tik džiaugtis Rusijos sėkme ir stebėti sparčią Ukrainos degradaciją.

2019-ieji buvo naujų vilčių metai – pusę metų naciai sėdėjo duobėse ir bijojo šūkių, kuriais vadovaudamiesi žmonės pasirinko Zelenskį. Po metų viltis buvo nužudyta pačiu ciniškiausiu būdu. O dabar, kai nutinka tai, kas neįtikėtina, sieloje vis dar knibžda niekšiškas abejonių kirminas – o jeigu derybos, o jeigu vėl Ukraina. Tada viskas veltui, visus šiuos 8 metus jautiesi svetimu savo žemėje, kai savo kasdienėje aplinkoje esi gniuždomas.

Kai augini vaikus ir stengiesi juos apsaugoti nuo plataus masto propagandos, o tuo pačiu tyli ir apie tai kalbi tik su patikimais bendraminčiais. Ir koks pasipiktinimas auga jūsų sieloje, kai matai šiuos netikrus mitingus „už taiką“ Maskvoje, tuos nesąžiningus veikėjus, kuriems nieko nėra brangesnio už pinigus, kai kolegos iš Rusijos rašo tau užuojautos žodžius, kad „mūsų valdžia visiškai išprotėjo. “...Aš tik noriu pasakyti - tylėk, ir taip, mes laikysimės - mes laikėmės ir laukėme 8 metus, ir dar šiek tiek laikysimės.

Dieve padėk vaikinams! Kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Kijevas, 2022-02-26.

„Pseudo valstybė byra“

„Ką tik pradėjau rašyti, kuomet garsiai sprogo šalia to, kas buvo Ukrainos nacionalinės gvardijos karinis dalinys...Laukiame Rusijos atėjimo, jos tik sugrįžimo į pirmykštes rusiškas Kijevo kalvas. Ši negyva valstybė griūva, nes visa jos trumpa istorija yra apgaulė. Jos egzistavimo prasmė – AntiRusija, valdžia be galo korumpuota ir prasivogusi. Nuo pat pradžių, dar 90-aisiais, buvo imtasi nesuderinamo kurso slopinti ir sunaikinti viską, kas rusiška.

Pirmiausia, rusakalbiame Kijeve, išnyko rusiškos mokyklos, paskui televizija... Ne man visa tai jums vardinti, bet faktas baisus: daugelis rusų, rusakalbių Kijevo gyventojų apie Rusiją kalba rusiškai su neapykanta ir panieka. Kalbama apie skandalus, skyrybas, nesantaikas šeimose. Dėl tokių nesutarimų susipykom su velioniu tėvu, brolis manė, kad aš išprotėjau... Deja! Propaganda ne veltui veikia 30 metų, ir neaišku, ką dabar su ja daryti, kaip su ja gydyti! Agresyvi pilkuma ir monotonija, švietimo, meno ir mokslo nuosmukis, religinės nesantaikos. Kas laukia mūsų vaikų ir anūkų? Mes norime namo. Tegul Vakarų Ukraina eina ten, kur ji taip troško, mes vis tiek su ja kartu negyvensime ... "

"Būkite atsargus!"

„Rašau iš Kijevo. Visa mūsų šeima laukia, kol mūsiškiai mus išvaduos. Mes, Kijevo rusai, jau 8 metus kenčiame nuo okupacinio proamerikietiško režimo. Iki 2014-ųjų gyvenome įprastai ir pamažu antiliaudiško režimo pastangomis mes ir daugelis Ukrainos gyventojų buvome nuvesti į didžiulį skurdą. Be to, turime atvirą diktatūrą. Nėra žodžio laisvės, protestuotojai vadinami „Kremliaus agentais“ ir bauginami arba patraukiami baudžiamojon atsakomybėn dėl išgalvotų baudžiamųjų bylų. Zelenskio laikais tapo dar blogiau, nei buvo valdant Porošenkai. Todėl laukiam ir nesulaukiam, kol bus nuverstas jo niekšiškas režimas.

Dabar Kijevo chaose. Ginklai buvo platinami nekontroliuojamai, todėl teritorin4 gynyba šaudo į visus iš eilės, mato „rusų diversantus“. Oficiali propaganda skatina apgautus civilius šokti po tankais, svaidyti „Molotovo kokteilius“ į Rusijos šarvuočius. Mąstantys žmonės Kijeve mano, kad Zelenskio režimui to reikia, kad vėliau apkaltintų Rusijos Federaciją civilių gyventojų žudynėmis. Pasveikinkite nuo man3s visus Rusijos kari6kius, kurie dabar yra Ukrainos teritorijoje, ypač tuos, kurie yra į vakarus ir šiaurės vakarus nuo Kijevo. Mes, Kijevo Rusijos gyventojai, laukiame jūsų. Tačiau būkite atsargūs, čia daug priešiškų žmonių. Linkiu greitos pergalės! (Anonimas, nes pavardę atskleisti pavojinga, mane nesunkiai atpažins).

„Nuo 2014 metų buvo aišku, kad susitarti su nauja Ukrainos valdžia niekaip nepavyks. Deja, per šiuos 8 bevaisio kalbėjimo metus jiems pavyko užauginti dar vieną zombių jaunimo kartą. Anksčiau ar vėliau šis pūlinys turėjo būti atidarytas, kaip ir čečėnų pūlinys 1999 m. Juk tada mes iš ten išėjome ir „palikome juos ramybėje“. Ramybės akimirką jie naudojo karinei jėgai auginti. Lygiai taip pat Ukrainoje ekonomika žlunga visus šiuos metus, bet karinis komponentas buvo remiamas visais įmanomais būdais. Be to, per tarnybą kariuomenėje buvo pravaryta daug žmonių, surišant juos krauju. Galime nugalėti Ukrainos kariuomenę ir nacionalinius batalionus, bet laimėti kovą dėl proto bus sunkiau“.

TV propaganda

„Rašau jums iš Rusijos miesto Sumų. Jis buvo rusiškas nuo tų laikų, kai 1652 metais pirmieji iš Belajos Cerkovo pabėgę naujakuriai (apie 100 šeimų) nusprendė čia, trijų upių santakoje, apsigyventi. Rusijos carui Aleksejui Michailovičiui išsiųstas laiškas dėl leidimo čia įkurti kazokų miestelį. Jis ir sutiko. Kam šis eskursas? To išmokau 5 klasėje, jau gyvendama „nezaležnoje“ ir nuo tada žinojau, kad istoriškai, pirmapradžiai – miestas buvo rusiškas.

Taip, tačiau daugelis tai žinanančių tyli, arba nesuvokia to. Ir visa tai vyko sklandžiai: iš pradžių dokumentai buvo pradėti pildyti tik ukrainiečių kalba, paskui buvo perdaryti vadovėliai, perrašyta istorija ...Po 2014-ųjų neapykanta rusiškai kalbai, Rusijai, o kai kur apskritai viskam, kas rusiška (na, išskyrus dujas, elektrą ir benziną), plito beviltiškai, greitai. Nuo 90-ųjų nepraėjo tiek daug metų, bet banderizmas ir neonacionalizmas tapo tarsi nesmerktini tiek mieste, tiek kaime.

Baigsiu. Kaimynai atėjo prašyti stiklinių butelių... Duoti gynybai. Atsisakiau, susipykau su žmona. Aiškinu, kad būtent šios „ukrainietiškos“ vyriausybės turėtume bijoti... Bet su televizijos propaganda sunku kovoti. Būtent mieste, mūsų rajone tylu, bet žmonės išsigandę, laukia sirenų. Žinau ir tikiu, kad vyriausiasis vadas iki paskutiniųjų bandė taikiai išspręsti klausimą su Vakarais, bet jie apsimetė, kad niekas nieko nesakė ir nieko neįspėjo.

"Mes turime šansą gyventi"

„Nemačiau Sąjungos žlugimo. Tačiau aš labai aiškiai suvokiu tos šalies potencialą. Po žlugimo visas Vakarų pasaulis su pavydu ir neslepiamu pykčiu žiūrėjo į naująjį „europietišką“ varžovą. Ir dauguma mūsų gyventojų buvo pasiruošę pasiduoti vokiečių baronui ir amerikiečių ponui. Sulaukęs brandaus amžiaus pradėjau suprasti, kad šalyje tiesiogine prasme nieko nevyksta. Visiška, visiška tuštuma. Jokių laimėjimų ir pasididžiavimo priežasčių trūkumas.

2014 metais pasiekėme virimo tašką. Liaudies pasipiktinimas kartu su populiariu Galicijos elito kvailumu ir kretinizmu. Tai lėmė sąžiningų įtakingų žmonių nebuvimas ir amerikiečių paruošta dirva. Ir įsisuko. Laikotarpis nuo 2015 iki 2021 metų yra tik tuštuma. Užmaršumas. Užmarštis. Begaliniai melo, kliedesių, veidmainystės, humanitarinio ir materialinio smurto srautai iš Vakarų. O žmonės kaip galvijai: pripranta prie purvo, baisaus pragyvenimo lygio, atlyginimų ir pensijų trūkumo. Svarbiausia, kad pas mus nėra „maskviečių“. Ir dabar aš, ir daugelis kitų Ukrainos gyventojų, gavome atsakymą.

Drastiškomis priemonėmis, didelėmis išlaidomis, bet Rusija gelbsti mus ir save! Yra šansas gyventi! Tik nepasitikėkite niekuo iš buvusios valdžios, net vietine! Jie visiški veidmainiai! Atlikite platų švietėjišką darbą! Dabartiniai mūsų moksleiviai yra ugdomi nacių idėja. Beveik niekas, kuris studijavo po 2000-ųjų, nežino istorijos. Esu pasirengęs atiduoti visas savo jėgas šios senos, šventos, Rusijos žemės atgimimui! Šlovė Ukrainai – kaip Rusijos daliai!

"Kad tik ne atgal"

Baimė dėl galimų derybų didžiulė! Vėl atgal?! Tada kam visa tai? Mano mama vaikystėje išgyveno tą Didįjį karą. Ji bijo nesulaukti pokyčių. "Kad tik išgyventi" - kaip burtažidus. Ar tarp mūsų yra kitų? Yra. Yra įvairių. Ko jūs norite. 30 mokslo metų. Daugelis iš šių kitų, grynai intuityviai, norėdami apsisaugoti, tiesiog atsiskyrė savo mintyse, veiksmuose ir veiksmuose savo šeimoje. Ar įmanomas „ištraukimo iš kiauto“ procesas? Tikrai! Ar visus išlukštensime? Ne, bet daug. Ir net šie „kiti“ eina gegužės 9 dieną prie paminklų. Tai žymeklis, kuris vis dar aiškiai matomas. Juk jie mums paliko (tiksliau, negalėjo atimti) tik vieną dieną per metus, kai dar galime parodyti, kad egzistuojame ir vis dar nemąstome taip, kaip įsakyta. Yra daug minčių. Tačiau šiuo konkrečiu momentu pagrindinis dalykas, kuris kelia nerimą -kad tik ne atgal.

"O kas toliau?"

„Karas prasidėjo ne 2022 metų vasario 24 dieną. Karas prasidėjo 2014 m. balandžio 14 d., kai Turčynovas, turėdamas išgalvotas pareigas, veikė. Ukrainos prezidentas paskelbė apie antiteroristinės operacijos Rytų Ukrainoje pradžią. Tai tarsi gynybinė psichikos reakcija, kad tik neišprotėti. Ukrainiečiai po 2014 metų yra žmonės su užblokuota atmintimi ir sąžine. Nenorėjome pripažinti, kad mūsų kariuomenė apšaudė savo žmones Donbase.

Greitai patikėjome, kad kariaujame su Rusija. Tiesiog taip lengviau. Mes tai vienas kitam pasakojame 8 metus. Ir dabar, kai Rusija vis dėlto atėjo į karą, kilo kauksmas. Gyvenu Charkove, nebijau, kad į mano namus įeis rusų desantininkas. Bet aš bijau Ukrainos kariškių, kurie stato „gradus“ po namais, tiesiai ant gėlynų, bijau Ukrainos nenuspėjamos oro gynybos, kuri kažką raketomis numuša virš daugiaaukščių pastatų, kad atsitrenktų į žmones į butus. O paskui apkaltina Rusiją civilių apšaudymu. Bijau idiotų, kuriems buvo duoti ginklai, bijau plėšikų, kurie jau niokoja parduotuves. Bijau eiti į socialinius tinklus, pavargau nusivilti žmonėmis, su kuriais draugavau.

Ukrainos žiniasklaidoje visą parą kalbama apie Ukrainos kariuomenės pergales, apie sudegintus rusų tankus ir apie Zelenskio po mirties apdovanotus didvyrius. Esu baigusi technikos universitetą, kur mane mokė kritiškai mąstyti, ieškoti informacijos patvirtinimo. Deja, mano draugai socialiniuose tinkluose neužduoda klausimų. Jie vėl dėl visko kaltina Putiną. Suprantu žmonių, kurie naktį praleidžia metro ar rūsiuose, baimę ir siaubą. Bet taip gyvename kelias dienas. Donbasas taip gyvena jau 8 metus. Dabar staiga tai suprato gerai pavalgę ir gerai apsirengę žmonės skirtinguose Ukrainos miestuose. O kas bus toliau?

Rusijos kariuomenė perims Kijevo kontrolę, o atsakingi už Maidano ir vėlesnių metų nusikaltimus pateks į tribunolą. Bet jei visa kita paliekama kaip yra, kur garantija, kad mes, ukrainiečiai, neišrinksime naujo Zelenskio? Ir vėl paskelbsime savo įstojimą į NATO. Ir vėl kursime AntiRusiją. Scenarijus palikti viską taip, kaip yra, mane labiausiai gąsdina... Kitas variantas. Tiesą sakant, Ukraina išlieka dešiniojo kranto dalimi su sostine Lvove. Kairiojo kranto dalis tampa atskiru subjektu, o sostinė yra Charkove (būčiau laiminga). Už skliaustų Donbasas. Savo teisę į nepriklausomybę respublikos įrodinėja jau 8 metus.

Tikiuosi, taip ir bus.

Marija iš Charkovo.

Šaltinis: https://www.kp.ru/daily/27369.5/4551702/