Neeilinės eilinės metinės

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/neeil... 2022-02-10 16:09:00, skaitė 643, komentavo 8

Žmonių partijos patriarcho Vytauto Landsbergio (dešinėje) tradicinė kalba iš balkono Vasario 16-ąją, jau seniai yra tapusi visos šventės kulminacija ir šalies kultūrine vertybe.

Vasario 16 d. Lietuva švenčia savo eilines metines. Savo klasinę šventę buržuazinis Lietuvos elitas kiekvieną kartą bando pristatyti kaip visų Lietuvos žmonių šventę. Jos išvakarėse nepriklausomybės kovų mitologija laisvai liejasi iš visų TV ekranų ir oficiozinių interneto portalų. Rengiami iškilmingi posėdžiai, priėmimai, konferencijos, parodos, patriotiški mitingai ir eitynės, skamba fanfaros ir ditirambai. Viso šventinio šurmulio apoteozė - „patriarcho“ kalba iš balkonėlio. Taip buvo iki šiol ir tokią oficiozinę šventinę tradiciją be abejo bus bandoma tęsti ir toliau.

Deja, šį kartą vasario 16-ji bus minima visiškai kitoje socialinėje-psichologinėje ir politinėje atmosferoje. Nemokšiškas Koronoviruso epidemijos valdymas, įvairūs antidemokratiniai ir antikonstituciniai apribojimai bei suvaržymai, brukama per jėgą „vaivorykštinė“ ideologija, tradicinių vertybių eižėjimas, kainų kilimo pasiutpolkė, diletantiška ir iš esmės antinacionalinė užsienio politika, militaristinė psichozė „rusai puola“ - visa tai perpildė žmonių kantrybės taurę, žmonės tiesiog sukilo. Šiame kontekste naują prasmę įgavo net nesenai praėjęs sausio 13 metinių minėjimas. Pirmą kartą per visą nepriklausomybės istoriją per oficialų valdžios surengtą Laisvės gynėjų dienos minėjimą, į kurį apsitvėręs tvoromis ir gausiais policijos būriais susirinko „elitas“ bei kur sakomos standartinės „iškilios“ kalbos apie laisvę, demokratiją bei Lietuvos „sėkmės istoriją“, pagrindiniai kalbėtojai Seimo pirmininkė V. Čmilytė – Nilsen ir premjerė I. Šimonytė buvo nušvilptos susirinkusios minios. Tokio „akibrokšto“ fone „patriarchas“ V. Landsbergis sakyti savo tradicinės kalbos neišdrįso. Po to pastarasis išvadino susirinkusiuosius protestuotojus „nežmonėmis“, „jedinstveninkais“ ir „fašistais“.

Tiesa, po kurio laiko jis atsiprašė. Atseit, „nemanau, kad tinkamai reagavau...“.Deja, suraizgė gana dviprasmišką „atsiprašymo“ tekstą, o jo kuruojama valdžia gana klastingai visa tai išnaudojo. Ji pradėjo administracines teisenas per Sausio 13-osios minėjimą protestavusių asmenų bei prevencinius teisėtvarkos veiksmus kitų opozicionierių atžvilgiu. Bet kuriuo atveju, jokie veidmainiški ir klastingi „atsiprašymai“ neatlygins tos žalos, kurią „patriarchas“ arba tiesiog „senis“, kaip jį dabar vadina protestuotojai, padarė Lietuvai ir jos žmonėms. Vasario 16 išvakarėse valdžia pasiūlė tautai dar vieną „raminamųjų vaistų“ dozę – atšaukė galimybių paso galiojimą bei nusiuntė į Ukmergę savo propagandistinį „desantą“ pradėti „dialogą“ su liaudimi. Vienu žodžiu, vykdoma klasikinė „botago ir meduolio“ politika.

Bet atrodo, kad tai, kaip išsireiškė dėl kitos priežasties „aukštas ir gražus“ „Gerovės valstybės“ kūrėjas, „nabašniko pašlakstymas žaliąja arbata“. Nes galutinai susiformavo jau senokai prasidėjęs ryškus visuomenės susiskaldymas į „elitinę“ ir „liaudišką“ Lietuvas. Ilgą laiką tauta tiesiog atrodė lyg užhipnotizuota kilnių laisvės ir nepriklausomybės šūkių. Bet staiga, po 30 metų „letargo miego“, Lietuvos visuomenė atsibudo. 2021 metų vasarą ir rudenį Vilniuje nugriaudėjo daugiatūkstantiniai protesto mitingai, suaktyvėjo nesisteminė opozicija, o dabar į protestinių veiksmų arsenalą įtraukiamos ir valstybinės reikšmės datos.

Taigi, ir per artėjančias valstybės šventes, kurias valdantis „elitas“ tiesiog privatizavo, tikriausiai vienaip ar kitaip prasiverš protestines žmonių nuotaikos. Tenka prisiminti, kad pirmoji nepriklausoma Lietuvos respublika susiformavo audringų 1918-1919 metų sūkuryje, kai Lietuvos teritorijoje veikė dvi socialiai priešingos valdžios institucijos - tautinė buržuazinė Lietuvos Taryba ir liaudiška V. Mickevičiaus – Kapsuko proletarinė Vyriausybė. Pilietinė klasinė kova tarp jų anuomet baigėsi buržuazinės Lietuvos pergale.

Šiandien užvaldžiusių mūsų šalies finansų sistemą Skandinavijos bankų analitikai, žongliruodami tik jiems žinoma statistika bei metodika, teigia, kad anuos Lietuvos paveldėtoja - dabartinė Lietuvos respublika - niekada savo istorijoje dar taip gerai negyveno, kad pasiekėme Europos lygį, apie ką svajojome Sąjūdžio laikais. Kaip ten bebūtų, bet, deja, nemažai Lietuvos gyventojų daliai deklaruojamas „gerbūvis“ tiesiog nepasiekiamas, o visas nepriklausomybės laikotarpis - visom prasmėm liūdnas istorinis etapas.

Beveik trečdalis Lietuvos buvo priverstas emigruoti ieškant geresnio gyvenimo, dar trečdalis likusiųjų gyvena žemiau ar ties skurdo riba. Darbo kodekso reforma pavertė darbo žmogų tiesiog beteisiu baudžiauninku. Lietuva lyderiauja Europoje ir pasaulyje pagal savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygį, pagal socialinės atskirties mastus ir kainų augimo koeficientą, o šiandien dar ir pagal covidinio mirtingumo indeksą. Tuo pačiu ji yra ES autsaiderė pagal visus socialinius rodiklius, pagal darbo užmokesčio, pensijų, stipendijų, kitų socialinių išmokų dydžius. Tuo tarpu valstybinė Lietuvos skola sudaro beveik pusę jos BVP. Nedarbas per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo ne mažesnis kaip 6-7 %, o atskirais periodais siekdavo 13-14%. Buržuazinis Lietuvos laikotarpis - tai sodybų, miestelių ir miestų tuštėjimo metas.

Lietuvoje klesti tik stambaus kapitalo ir politinės klasės sluoksniai bei juos aptarnaujantys šou biznio, teisėtvarkos ir propagandinės žiniasklaidos atstovai, tai yra kapitalistinis elitas. Visi jie kuria „gerovės valstybę“ sau. Visi jie šiandien ir šlovina „nepriklausomą“ Lietuvą. Mūsų lietuviškąjį kapitalizmo modelį galima pavadinti nomenklatūriniu kapitalizmu, nes visą buvusį socialistinį visaliaudinį turtą savo laiku privatizavo ir „prichvatizavo“ buvusi tarybinė, partinė, sąjūdistinė ir emigrantiška nomenklatūra. Čia kapitalas ir valdžia glaudžiai persipina, verslo atstovai ateina į valdžią, o valdžios - į verslą. Neretai stambus kapitalistas tampa politiku nors formaliai pagal įstatymą lyg ir perleidžia savo verslo akcijas šeimos nariams. Visi supranta kad, tai gryna fikcija, bet kaip sakoma „vsio zakono“.

Tarp stambaus kapitalo savininkų ir nomenklatūrinės valdininkijos susiformavo savotiškas „darbo pasidalijimas“. Stambaus ir dažniausiai transnacionalinio kapitalo savininkai faktiškai priiminėja lemiamus strateginius sprendimus, o nomenklatūriniai valdininkai teisiškai ir „demokratiškai“ juos apipavidalina. Valdininkai neatsako personaliai už šiuos sprendimus, nes tokie yra įstatymai, o kapitalistai už juos negali atsakyti, nes ne jie galutinai juos juridiškai įteisino. Kapitalo valdžia ir valdžios kapitalas - štai dvi lietuviško nomenklatūrinio kapitalizmo pusės.

Plačiai liaudžiai paliekamos dvi sakramentalios datos gyvenimo džiaugsmui pasireikšti – vasario 16 ir kovo 11. Deja, jos apipintos mitais ir antiistoriškais ideologizuotais išvedžiojimais. Užmirštama, kad vasario 16 - tai vokiečių okupacinės administracijos sukontroliuotas ir paremtas aktas, o kovo 11 – tai iš esmės JAV spectarnybų ir tarptautinio kapitalo projektas prifarširuotas „tautinio atgimimo“ ideologija.

Valdžia su savo jėgos struktūromis ir oficiozine žiniasklaida ruošiasi švęsti. Jos nekenčiantys žmonės ruošiasi protestuoti. Šventės praeis, bet protestai kažin ar pasibaigs. Labai jau gili atsivėrė praraja tarp elito ir liaudies. Šioje situacijoje svarbu, kad protestas būtų taikus ir organizuotas. Deja, pati valdžia, draudžianti opozicijos mitingus, lyg tyčia priešinasi tokiai procesų eigai.

Tai gali pasirodyti keista, tačiau kovojant su uzurpavusiu valdžią antiliaudišku elitu, taikūs protestai yra dvigubai veiksmingesni už bet kokius smurtinius veiksmus. Net ir gana nedidelė gyventojų mažuma, nesutinkanti su situacija šalyje, gali atlikti lemiamą vaidmenį. Ir, kaip teigia kai kurie sociologai, jei tokių žmonių kiekis viršija kritinį 3,5 proc. visų gyventojų skaičių, tai jų taikus protestas beveik visada lemia pokyčius visuomenėje. 3,5 % nuo 3 mln. gyventojų – tai 105000. Lietuvoje jau mažiau nei 3 mln. gyventojų. Reiškiasi kritinė riba – maždaug 100000 protestuotojų.

Jeigu tiek žmonių susirinktų į kokį protesto renginį, jokia valdžia neatsilaikytų ir būtų priversta trauktis.