Eduardad Hodos skaito „Siono išminčių protokolus“. 4-9 protokolų lietuviškas tekstas, jų paviešinimo istorija
Autorius: Šauksmas.lt Šaltinis: http://sauksmas.lt/eduardad-ho... 2015-11-03 10:02:31, skaitė 2907, komentavo 1
1905 metais spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso (1897) protokolai.
Šiuos unikalius dokumentus, dar vadinamus „Siono išminčių protokolais“, skaito žinomas rašytojas ir publicistas Eduardas Hodos (). Tęsiame autoriaus skaitomo teksto vertimo į lietuvių kalbą publikaciją. Pradžia čia.
S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome, psl.64 () papasakota „protokolų“ atsiradimo ir jų paviešinimo istorija, kurios vertimą įdėjome po protokolų tekstu.
Protokolas Nr.4 – Respublikos stadijos.
Respublikos stadijos.Bet kuri respublika praeina keletą stadijų. Pirmosios iš jų esmė – tai pirmosios dienos aklojo beprotystės, besiblaškančio į kairę ir dešinę; antroji – demagogija, iš kurios gims anarchija, neišvengiamai atvedanti į despotizmą, bet jau ne į teisėtą, atvirą, o todėl atsakingą, o į nematomą ir nežinomą ir vis tiktai jautrų despotizmą kokios bebūtų slaptos organizacijos, tuo labiau be ceremonijų veikiančios, kad ji veikia prisidengusi, už įvairių agentų nugarų, kurių kaita ne tik kad nekenkia, bet padeda slaptai jėgai, atsikratančiai, dėka šitos kaitos, nuo būtinybės leisti savo lėšas atsidėkojimui ilgai tarnavusiems.
Išorės masonija. Kas gali nuversti neregimą jėgą? O mūsų jėga būtent tokia.
Išorinė masonija tarnauja akla priedanga jai ir jos tikslams, bet šios jėgos veikimo planas, net jos pačios būvimo vieta, tautai visada lieka nežinoma.
Laisvė ir tikėjimas. Bet ir laisvė galėtų būti nežalinga ir egzistuoti valstybės gyvenime be žalos tautų klestėjimui, jeigu ji būtų pagrįsta tikėjimu į Dievą principais, brolybės žmonijos, be minties apie lygybę, kuriai prieštarauja patys sutvėrimo dėsniai, nustatę pavaldumą.
Esant tokiam tikėjimui, tauta būtų valdoma parapijų priežiūra ir eitų nuolankiai ir paklusniai po ranka savo dvasinio ganytojo, paklusdama Dievo paskirstymui žemėje.
Štai kodėl mums būtina sunaikinti tikėjimą, išplėšti iš gojų proto patį Dievybės ir dvasios principą ir pakeisti viską aritmetiniais apskaičiavimais ir materialiniais poreikiais.
Tarptautinė prekybinė-pramoninė konkurencija. Spekuliacijos rolė. Kad gojų protai nesuspėtų galvoti ir pastebėti, reikia juos atitraukti į pramonę ir prekybą.
Tokiu būdu, visos nacijos ieškos savo naudos ir kovoje už ją nepastebės savo bendro priešo. Bet tam, kad laisvė galutinai degraduotų ir sužlugdytų gojų visuomenes, reikia pramonę pastatyti ant spekuliacinės dirvos: tai pasitarnaus tam, kad tai, kas pramonės atimta iš žemės, neišlaikys rankose ir pereis prie spekuliacijos, tai yra į mūsų klases.
Aukso kultas. Įtempta kova už pranašumą, postūmiai ekonominiame gyvenime sukurs, ir jau ir sukūrė, nusivylusias, šaltas ir beširdes visuomenes. Šitos visuomenės gaus pilną pasišlykštėjimą aukščiausiai politikai ir religijai. Jų vadovu bus tiktai nauda, tai yra auksas, kuriam jie turės tikrą kultą, už tuos materialinius malonumus, kuriuos jis gali duoti.
Tada tai ne tarnavimui gėriui, net ne dėl turto, o iš vienos neapykantos privilegijuotiems žemesniosios gojų klasės eis paskui mus prieš mūsų konkurentus gojus-inteligentus.
Protokolas Nr.5 – Sustiprintos valdymo centralizacijos sukūrimas.
Sustiprintos valdymo centralizacijos sukūrimas. Kokią administracinio valdymo formą galima duoti visuomenėms, kuriose paperkamumas prasiskverbė visur, kur turto pasiekia tiktai vikriais pusiau sukčiavimo machinacijų siurprizais, kur karaliauja pasileidimas, kur dorovingumas palaikomas baudžiamaisiais veiksmais ir griežtais įstatymais, o ne laisvanoriškai priimtais principais, kur jausmai tėvynei ir religijai nutrinti kosmopolitiniais įsitikinimai?
Kokią valdymo formą duoti šioms visuomenėms, kaip ne tą despotišką, kurią aš jums aprašysiu toliau?
Mes sukursime sustiprintą valdymo centralizaciją, kad visas visuomeninės jėgas paimti į savo rankas.
Mes sureguliuosime mechaniškai visus veiksmus mūsų pavaldinių politinio gyvenimo naujais įstatymais.
Šie įstatymai atims vieną po kito visus palengvinimus ir laisvumus, kurie buvo leisti gojams, ir mūsų karalystė apvainikuos tokiu didingu despotizmu, kad jis pajėgs bet kurio laiku ir bet kurioje vietoje sutraiškyti besipriešinančius ir nepatenkintus gojus.
Mums pasakys, kad tas despotizmas, apie kurį aš kalbu, nesiderina su šiuolaikiniu progresu, bet aš jums įrodysiu tai priešingai.
Valdžios užgrobimo masonija keliai. Tais laikais, kai tautos žiūrėjo į karaliavusius, kaip į gryną pasireiškimą Dievo valios, jie be prieštaravimų paklusdavo karalių patvaldystei, bet nuo tos dienos, kai mes įdiegėme mintį apie asmens laisves, jie pradėjo skaityti karaliaujančius asmenis paprastais mirtingaisiais.
Patepimas Dieviškuoju pasirinkimu nukrito nuo karalių galvų tautų akyse, o kada mes iš jų atėmėme tikėjimą į Dievą, tai valdžios jėga buvo išmesta į gatvę, į viešos nuosavybės vietą ir mūsų užgrobta.
Be to, menas valdyti mases ir asmenis per gudriai pakištas teorijas ir frazeologijas, elgesio taisyklėmis ir visokiomis kitokiomis apgaulėmis, apie kurias gojai nieko nesupranta, priklauso taip pat specialybėms mūsų administracinio proto, išauklėto analizės dėka, stebėjimų, ant tokių plonybių samprotavimų, kuriose pas mus nėra varžovų, kaip nėra ir sudaryme planų politinio veikimo ir solidarumo.
Vieni jėzuitai galėtų su mumis susilyginti, bet mes sugebėjome juos diskredituoti nesąmoningos minios akyse kaip organizaciją aiškią, patys su savo slapta organizacija likdami šešėlyje.
Tarp kitko, ar ne vis viena pasauliui, kas bus jo valdovu – katalikybės galva ar mūsų despotas Siono kraujo?! Mums tai, išrinktai tautai, tai toli ne vis viena.
Priežastys nagalimumo susitarimų tarp valstybių. Laikinai su mumis galėtų susidoroti pasaulinė gojų koalicija; bet iš tos pusės mes aprūpinti tomis giliomis šaknimis nesutarimų tarp jų, kurias jau negalima išrauti.
Mes priešpastatėm vienas kitam asmeninius ir nacionalinius gojų išskaičiavimus, religines ir gentines neapykantas, išaugintas mūsų ir jų širdyse dvidešimties amžių bėgyje.
Dėka viso to, nei viena valstybė neras iš niekur palaikymo jų ištiestai rankai, kadangi kiekvienas turi galvoti, kad susitarimas prieš mus nenaudingas jam pačiam.
Mes per daug stiprūs – su mumis tenka skaitytis. Valstybės net nedidelės atskiros asmeninės sutarties negali sudaryti be to, kad prie jos nebūtume slaptai susieti mes.
Žydų išrinktinumas. Per Me reges regnant – “per mane valdo karaliai”.
O pranašų mums pasakyta, kad mes išrinkti paties Dievo karaliauti visoje žemėje.
Dievas mus apdovanojo geniju, kad mes galėtume susidoroti su savo užduotimi.
Jei būtų genijus pas priešišką stovyklą, jis dar pakovotų su mumis, bet ateivis nevertas senbuvio: kova būtų tarp mūsų negailestinga, kokios nematė dar pasaulis. Bet ir pavėluotų jų genijus.
Auksas – valstybės mechanizmų variklis. Visi dantračiai valstybės mechanizmų sukasi veikiami variklio, esančio mūsų rankose, šis variklis – auksas.
Išgalvotas mūsų išminčių mokslas politinė ekonomika senai jau nurodo kapitalo karališką prestižą.
Monopolijos prekyboje ir pramonėje. Kapitalas, veikimui be suvaržymų, turi pasiekti laisvę pramonės monopolijai ir prekybai, kas jau ir vykdoma nematoma ranka visose pasaulio dalyse.
Tokia laisvė duos politinę galią pramonininkams, o tai pasitarnaus tautos suvaržymui.
Šiandien svarbiau nuginkluoti tautas, negu jas vesti į karą, svarbiau naudotis įsiplieskusiomis aistromis mūsų naudai, negu jas užlieti, svarbiau užgrobti ir aiškinti svetimas mintis savaip, negu jas išvarinėti.
Kritikos reikšmė. Pagrindinė užduotis mūsų valdymo yra tame, kad susilpninti visuomenės protą kritika, atpratinti nuo protavimo, sukeliančio pasipriešinimą, nuvilioti proto jėgą į susišaudymą tuščio gražbyliavimo.
„Parodomosios“ įstaigos. Visais laikais tautos, kaip ir atskiri asmenys, skaitė žodį už reikalą, nes jie pasitenkina parodomuoju, retai pastebėdami, ar sekė visuomenės dirvoje po žadėjimo įvykdymas.
Todėl mes įsteigsime parodomąsias įstaigas, kurios gražbyliaudamos įrodinės savo gerus darbus progreso vardan.
Pervargimas nuo gražbylystės. Mes pasisavinsim sau liberalią fizionomiją visų partijų, visų krypčių ir aprūpinsim ją oratorius, kurie tiek kalbėtų, kad atvestų žmones į pervargimą nuo kalbų, į pasišlykštėjimą nuo oratorių.
Kaip paimti į rankas visuomenės nuomonę?Kad paimti visuomenės nuomonę į rankas, reikia ją pastatyti į nesusivokimą, išsakant iš skirtingų pusių tiek prieštaringų nuomonių ir iki tada, kol gojai nepasimes labirinte jų ir nesupras, kad geriau iš viso neturėti jokios nuomonės politikos klausimais, kurių visuomenei neskirta žinoti, kadangi juos žino tiktai tas, kas vadovauja visuomenei. Tai pirma paslaptis.
Asmeninės iniciatyvos reikšmė.Antroji paslaptis, būtina valdymo sėkmei, yra tame, kad taip padauginti tautos trūkumus-įpročius, aistras, bendrabūvio taisykles, kad niekas šitame chaose negalėtų susigaudyti ir žmonės to pasekoje nustotų suprasti vienas kitą.
Ši priemonė mums dar pasitarnaus tam, kad pasėti nesantaiką visose partijose, atskirti visas kolektyvines jėgas, kurios dar nenori mums paklusti, netekti pasitikėjimo savo asmenine iniciatyva, galinčia kiek nors kliudyti mūsų reikalui.
Nėra nieko pavojingesnio už asmeninę iniciatyvą: jei ji geniali, ji gali padaryti daugiau už tai, ką gali padaryti milijonai žmonių, tarp kurių mes pasėjame nesantaiką.
Mums reikia nukreipti gojų visuomenių auklėjimą taip, kad prieš kiekvieną darbą, kur reikalinga iniciatyva, jiems nusvirtų beviltiškame bejėgiškume rankos.
Įtampa, kylanti iš veiksmų laisvės, atpalaiduoja jėgas, susitikdama su svetima laisve. Nuo to įvyksta sunkūs dorovės postūmiai, nusivylimai, nesėkmės.
Virš vyriausybė. Visu tuo mes taip nuraminsime gojus, kad priversime juos pasiūlyti mums tarptautinę valdžią, pagal savo išsidėstymą galinčią be laužymo įsiurbti į save visas valstybines pasaulio jėgas ir sudaryti virš vyriausybę.
Vietoje šiandieninių valdovų mes pastatysime pabaisą, kuri vadinsis Virš vyriausybine administracija.
Jo rankos bus ištęstos į visas puses, kaip žnyplės, esant tokiai kolosaliai organizacijai, kad ji negali neužvaldyti visų tautų.
Protokolas Nr.6 – Monopolijos
Monopolijos. „Gojų“ turto priklausymas nuo jų. Greitai mes pradėsim steigti milžiniškas monopolijas – kolosalių turtų rezervuarus, nuo kurių priklausys net stambūs gojų turtai tiek, kad jie paskęs kartu su valstybės kreditais kitą dieną po politinės katastrofos…
Ponai ekonomistai, čia dalyvaujantys, pasverkite reikšmę šios kombinacijos!..
Visais keliais mums reikia vystyti svarbą mūsų virš vyriausybės, parodant ją kaip jo globėją ir atlygintoją visų, mums savanoriškai paklustančiųjų.
Žemės atėmimas iš aristokratijos. Gojų aristokratija, kaip politinė jėga, mirė – su ja mums nėra ko skaitytis; bet, kaip teritorijos valdytoja, ji mus žalinga tuo, kad gali būti savarankiška šaltiniuose savo gyvenimo. Mums reikia todėl ją kas bebūtų palikti be žemės.
Žemės įsiskolinimas. Tam geriausias būdas yra žemės prievolių padidinimas – žemės įskolinimas.
Šios priemonės išlaikys žemvaldį pilnos priklausomybės būklėje. Iš prigimimo nemokantys pasitenkinti mažu, gojų aristokratai greitai bankrutuos.
Prekyba, pramonė ir spekuliacija. Tuo pačiu metu reikia sustiprintai globoti prekybą ir pramonę, o svarbiausia – spekuliacijas, kurios rolė yra kaip atasvaros pramonei: be spekuliacijų pramonė padaugins privačius kapitalus ir pasitarnaus žemdirbystės pakilimui, išlaisvinus žemę nuo įsiskolinimo, nustatyto paskolomis žemės bankų.
Reikia, kad pramonė išsiurbtų iš žemės ir rankas, ir kapitalus ir per spekuliaciją perduotų į mūsų rankas visus pasaulinius pinigus, ir tuo pačiu išmestų visus gojus į proletariato eiles.
Tada gojai nusilenks prieš mus, kad tik gauti teisę egzistencijai.
Prabanga. Kad sužlugdyti gojų pramonę mes leisime į pagalbą spekuliacijai mūsų išvystytą tarp gojų stiprų prabangos poreikį – viską praryjančios prabangos.
Pakėlimas darbo užmokesčio ir pabrangimas pirmo poreikio daiktų. Pakeliame uždarbį, kuris, vienok, neatneš jokios naudos darbininkams, kadangi tuo pačiu metu mes įvykdysime pabrangimą pirmo poreikio daiktų, neva dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės kritimo.
Anarchija ir girtuoklystė. Be to, mes meniškai ir giliai pasikasime po gamybos šaltiniais, pripratinsime darbininkus prie anarchijos ir spiritinių gėrimų ir priimsime kartu su tuo visas priemones nuvarymui nuo žemės visas gojų inteligentijos jėgas.
Slapta ekonominių teorijų propagandos prasmė. Kad tikrasis daiktųpagrindas netaptų pastebimas gojams prieš laiką, mes jį pridengsim neva siekiu pasitarnauti darbininkų klasėms ir didiesiems ekonomikos principams, apie kuriuos veda ilgalaikę propagandą mūsų ekonominės teorijos.
Protokolas Nr.7 – Tikslas ginklavimosi įtampos
Tikslas ginklavimosi įtampos. Ginklavimosi įtampa, policininkų skaičiaus didėjimas – tai viskas esmė būtino papildymo aukščiau nurodytų planų. Būtina pasiekti tai, kad, be mūsų, visose valstybėse būtų tiktai masės proletariato, keli mums ištikimi milijonieriai, policininkai ir kareiviai.
Fermentacijos, rietenos ir nesantaika visame pasaulyje. Visoje Europoje, o su jos santykių pagalba ir kituose kontinentuose, mes turime sukurti fermentacijas, rietenas ir nesantaiką.
Šitame dvejopa nauda: pirmiausiai, tuo mes laikome pagarboje visas šalis, gerai žinančias, kad mes, norėdami, pajėgūs sukelti betvarkes arba įtvirtinti taiką.
Visos šitos šalys priprato matyti mumyse reikiamą spaudimą;
Visų antra, intrigomis mes supainiosime visas gijas, mūsų nutiestas į visus valstybinius kabinetus politika, ekonominėmis sutartimis arba skolinimosi įsipareigojimais.
To pasiekimui mums reikia apsiginkluoti dideliu gudrumu ir landumu derybų ir susitarimų metu, bet tame, kas vadinama „oficialia kalba“, mes laikysimės priešingos taktikos ir atrodysime sąžiningi ir sukalbami.
Tokiu būdu, gojų tautos ir vyriausybės, kurias mes išmokėme žiūrėti tiktai į parodomąją pusę to, ką mes jiems rodom, laikys mus kaip geradarius ir gelbėtojus žmonių giminės.
Pažabojimas atoveiksmio gojų karais ir visuotiniu karu. Į kiekvieną atoveiksmį mes turime būti pajėgūs atsakyti karu su kaimynais tos šalies, kuri išdrįs mums priešintis, bet jei ir kaimynai sugalvos stoti kolektyviai prieš mus, tai mes turime duoti atkirtį visuotiniu karu.
Paslaptis – politikos sėkmė. Pagrindinis laimėjimas politikoje yra paslaptyje jos realizacijos: žodis neturi sutapti su diplomato veiksmais.
Spauda ir visuomenės nuomonė. Prie veikimo mūsų sugalvoto plano naudai, kuris jau artėja prie išsvajotos pabaigos, mes turime priversti gojų vyriausybes neva visuomenės nuomone, paslapčia mūsų sufalsifikuota pagalba taip vadinamos „didžiosios galybės“ – spaudos, kuri, su nedaugeliu išimčių, su kuriomis neverta skaitytis, visa jau mūsų rankose.
Amerikoniškos, kinietiškos ir japoniškos patrankos. Vienu žodžiu, kad reziumuoti mūsų sistemą pažabojimo gojų vyriausybių Europoje, mes vienai iš jų parodysime savo jėgą pasikėsinimais, tai yra teroru, o visiems, jeigu įvyktų jų sukilimas prieš mus, mes atsakysime amerikoniškomis, arba kinietiškomis, arba japoniškomis patrankomis. P.S. Prašau pažymėti, kad „Protokolai“ buvo mano rankose anksčiau Rusų-japonų karo.
Protokolas Nr.8 – Dviprasmiškas naudojimasis juridine teise
Dviprasmiškas naudojimasis juridine teise. Mes turime užsitikrinti sau visais pabūklais, kuriais mūsų priešininkai galėtų naudotis prieš mus.
Mes turėsime išieškoti pačiuose ploniausiuose išsireiškimuose ir dviprasmybėse teisinio išteisinimo žodyno tiems atvejams, kada mums teks ištarti sprendimus, galinčius pasirodyti nepamatuotai drąsiais ir neteisingais, nes šituos sprendimus svarbu išreikšti tokiais išsireiškimais, kurie atrodytų aukščiausiomis dorovinėmis taisyklėmis teisinio charakterio.
Masoniško valdymo bendradarbiai. Mūsų valdymas turi supti save visomis civilizacijos jėgomis, tarp kurių jam teks veikti.
Ypatingos mokyklos ir virš švietimo auklėjimas. Ji apsups save publicistais, juristais praktikais, administratoriais, diplomatais ir, pagaliau, žmonėmis, paruoštais ypatingu virš švietimo auklėjimu mūsų ypatingose mokyklose. Šie žmonės žinos visas socialinės būties paslaptis, jie žinos visas kalbas, sustatytas politinėmis raidėmis ir žodžiais;
Jie bus supažindinti su visa poodine puse žmogaus natūros, su visomis jautriausiomis jos stygomis, ant kurių jiems reikės mokėti groti.
Šios stygos – gojų protų sąranga, jų tendencijos, trūkumai, ydos ir savybės, ypatumus klasių ir luomų.
Suprantama, kad genialūs mūsų valdžios bendradarbiai, apie kuriuos aš kalbu, bus paimti ne iš gojų tarpo, kurie įpratę vykdyti savo administracinį darbą, nekeldami sau klausimo, ko ja reikia pasiekti, negalvodami apie tai, kam ji reikalinga.
Gojų administratoriai pasirašo popierius, neskaitydami jų, tarnauja gi iš savanaudiškumo arba garbės troškimo.
Ekonomistai ir milijonieriai. Mes apsupsime vyriausybę visu pasauliu ekonomistų.
Štai kodėl ekonominiai mokslai sudaro pagrindinę discipliną dėstomą žydams.
Mus sups visa plejada bankininkų, pramonininkų, kapitalistų, o svarbiausia – milijonierių, todėl, iš esmės, viskas bus išspręsta skaičių klausimu.
Kam patikėti atsakingus postus vyriausybėje? Iki to laiko, kol dar bus ne visai saugu įteikti atsakingas vietas valstybėje mūsų broliams-žydams, mes jas skirsime asmenims, kurių praeitis ir charakteris tokie, kad tarp jų ir tautos guli praraja; tokiems žmonėms, kurie tuo atveju jeigu nepaklus mūsų nurodymams lieka laukti arba teismo, arba tremties – tai tam, kad jie gintų mūsų interesus iki paskutinio savo atodūsio.
Protokolas Nr.9 – Masoniškų principų panaudojimas tautų auklėjimo reikaluose
Naudojimas masoniškų principų tautų auklėjimo reikaluose. Naudodami mūsų principus, kreipkite dėmesį į tautos charakterį, kurio šalyje jūs būsite ir veiksite; bendras, vienodas jų naudojimas perauklėjimo pagal mūsų norus negali būti sėkmingas.
Bet, žygiuodami jų naudojime atsargiai, jūs pamatysite, kad nepraeis ir dešimt metų, kaip pats labiausiai atšiaurus charakteris pasikeis, ir mes priskaičiuosime naują tautą į eiles paklususių mums.
Masonų slaptažodis. Žodžiai liberalaus, iš esmės, mūsų masoniško slaptažodžio „laisvė, lygybė, brolybė“, kada mes įsiviešpatausim, mes pakeisime ne slaptažodžio jau, o tik idėjiškumo: „teisė laisvės, lygybės pareiga, brolybės idealas“,- pasakysime mes ir… ir pagausime ožį už ragų…
De facto mes jau nutrynėme bet kokį valdymą, išskyrus mūsų, nors de jure tokių dar daug.
Antisemitizmo reikšmė. Dabar, jei kokios-nors valstybės keliam protestą prieš mus, tai šitai dėl formos ir pagal mūsų nuožiūra ir potvarkį, idant jų antisemitizmas mums reikalingas mūsų mažesniųjų brolių valdymui.
Aš to neaiškinsiu, nes tai jau buvo objektu daugkartinių mūsų pokalbių.
Masonijos diktatūra. Tikrovėje mums nėra kliūčių. Mūsų virš vyriausybė yra tokiose ekstra legaliose sąlygose, kurias priimta vadinti energingu ir stipriu žodžiu – diktatūra.
Aš galiu sąžiningai pasakyti, kad šiuo metu mes – įstatymų leidėjai, mes kuriame teismą ir susidorojimą, mes vykdome nuosprendį ir pasigailime, mes, kaip šefas visų mūsų kariuomenių, sėdime tėvo vietoje.
Mes valdome stipria valia, nes pas mus rankose skeveldros kažkada stiprios partijos, nunai mūsų įveiktos.
Mūsų rankose nesulaikomos savimeilės, deginantys godumai, negailestingi kerštai, piktos neapykantos.
Teroras. Kas tarnauja masonijai? Iš mūsų išeina viską apimantis teroras.
Mums patarnauja žmonės visų nuomonių, visų doktrinų: monarchijų restauratoriai, demagogai, socialistai, komunarai ir visokie utopistai.
Mes visus įkinkėme į darbą: kiekvienas iš jų iš savo pusės pribaiginėja paskutinius valdžios likučius, stengiasi nuversti visas nustatytas tvarkas.
Šiais veiksmais visos valstybės nukankintos;
Jos šaukiasi ramybės, pasiruošusios dėl taikos aukoti viską;
Bet mes joms neduosime taikos, kol jos nepripažins mūsų internacionalinės virš vyriausybės atvirai, su nuolankumu.
Tauta ims murmėti apie būtinybę išspręsti socialinį klausimą tarptautinio susitarimo keliu.
Suskaldymas į partijas atidavė jas visas mūsų žiniai, nes tam, kad lenktyniauti, reikia turėti pinigų, o jie visi pas mus.
Atskyrimas reginčių ir aklų gojų jėgų gojų karalysčių. Mes galėtume bijoti susijungimo gojų reginčių jėgų karaliaujančių su akla liaudies jėga, bet mūsų priimtos visos priemonės prieš tokią galimybę:
Tarp tos ir kitos jėgos mūsų pastatyta siena pavidale tarpusavio teroro tarp mūsų.
Tokiu būdu, akla liaudies jėga lieka mūsų ramsčiu, ir mes, tiktai mes jai tarnausime vadovu ir, žinoma, nukreipsime ją į mūsų tikslą.
Valdžios bendravimas su tauta. Kad aklojo ranka negalėtų išsilaisvinti nuo mūsų vadovavimo, mes turime pagal laiką būti tampriame bendravime su jais, jeigu ne asmeniškai, tai per per mūsų ištikimiausius brolius.
Kada mes būsime pripažinta valdžia, tai mes su liaudimi kalbėsimės asmeniškai, aikštėse, ir ją mokysime politikos klausimų ta kryptimi, kurios mums prireiks.
Kaip patikrinti, ką jam dėsto kaimo mokyklose?
O ką pasakys pasiuntinys vyriausybės arba pats karaliaujantis, tai negali tapti žinomu tą pačią valandą visai valstybei, nes greitai pasklis liaudies balsu.
Liberali savivalė. Kad nenaikinti anksčiau laiko gojų įstaigų, mes palietėme jas įgudusia ranka ir paėmėme į savo rankas jų mechanizmo spyruoklių galus.
Spyruoklės šitos buvo griežtoje, bet teisingoje tvarkoje, o mes ją pakeitėme liberalia betvarkiška savivale.
Švietimo ir auklėjimo užgrobimas. Mes palietėme jurisdikciją, rinkimų tvarką, spaudą, asmenybės laisvę, o svarbiausia – švietimą ir auklėjimą, kaip kertinius akmenis laisvos būties.
Melagingos teorijos. Mes iškvailinome, apdurninome ir ištvirkinome gojų jaunimą auklėjimu iš anksto mums žinomai klaidingais, bet mums įtikintais principais ir teorijomis.
Įstatymų aiškinimas. Virš egzistuojančių įstatymų, nekeičiant jų esmingai, o tiktai sudarkius juos prieštaringais aiškinimais, mes sukūrėme kažką grandiozinio rezultatų prasme.
Šie rezultatai pasireiškė pradžioje tame, kad aiškinimai užmaskavo įstatymus, o po to ir visai uždengė juos nuo žvilgsnių vyriausybių negalimumu suprasti tokią supainiotą įstatymdavystę.
Iš čia – sąžinės teismo teorija.
Jūs kalbate, kad prieš mus pakils su ginklu rankose, jei įkrims, kame reikalas, anksčiau laiko; bet tam pas mus Vakaruose toks terorizuojantis manevras, kad pačios narsiausios sielos sudrebės.
Metropoliteno landos. Metropoliteno požeminės landos-koridoriai bus tam laikui nutiesti visose sostinėse, iš kur jie bus susprogdinti su visomis savo organizacijomis ir šalių dokumentais.
Siono išminčių susirinkimų protokolai ir pirmas jų pasirodymas spaudoje.
1900 metais man pavyko gauti į savo žinią vieną rankraštį, ir šitam santykinai nedideliam pagal dydį sąsiuviniui buvo lemta sukelti pasaulėjautoje tokį gilų perversmą, koks žmogaus dvasioje gali būti įvykdytas tiktai veikiant Dievo jėgai, tapačiai gimusio neregiu praregėjimo stebuklui. „Te apsireiškia ant jo darbai Viešpaties“. Rankraštis šis turėjo pavadinimą „Siono išminčių susirinkimų protokolai“ ir perduotas man jau mirusio Černsko valsčiaus bajorų maršalkos, vėliau Stavropolio vicegubernatoriaus Aleksijaus Nikolajevičiumi Suchotino. Aš tada jau pradėjau dirbti savo plunksna Dievo garbei, o su Suchotinu buvau draugingas, kaip su žmogumi mano pažiūrų ir įsitikinimų, „kraštutinių dešinių“, kaip jas dabar vadina.
Perduodamas man rankraštį, Suchotinas pasakė: – Paimk jį sau į pilną tavo žinią, perskaityk, įsikvėpk ir padaryk iš jo ką nors krikščionio sielai, nes pas mane jis gali gulėti veltui: politiniu požiūriu ji nenaudingas, idant padaryti pagal jį ką nors jau vėlu, na o dvasiniu – kitas reikalas, jis tavo rankose dar kažkokį vaisių, Dievas duos, atneš. Tuo pačiu Suchotinas pranešė man, kad jis, savo ruožtu, rankraštį šį gavo iš vienos damos, pastoviai gyvenančios užsienyje, kad dama ši – Černės dvarininkė (jis vadino, pamenu, ir pavardę, bet aš pamiršau) ir kad ji gavo jį kažkokiu gana paslaptingu būdu. Kalbėjo Suchotinas ir tai, kad vieną egzempliorių šio rankraščio ši dama perdavė grįžusi iš užsienio Sipiaginui, buvusiam tuo metu vidaus reikalų ministru, ir kad Sipiaginą po to nužudė…
Jis kažką ir dar kalbėjo man tokio pat paslaptingo, bet kada aš pirmą kartą susipažinau su rankraščio turiniu, tai įsitikinau, kad ji pati savo baisia ir žiauria, atvira tiesa tiek liudija apie patikimumą savo kilmės iš „Siono išminčių“, kad nereikalauja jokio kito liudijimo apie savo kilmę. Bet buvau aš tada dar gana jaunas, nepakankamai susipažinęs su Dievo žodžiu, nebendravau dar su provoslavystės dvasios šviesuoliais ir todėl pirmu reikalu pabandžiau kreiptis į šio pasaulio stipriuosius su tikslu supažindinti juos su gresiančio pavojaus „protokolais“.
(1862-1929)
Vienas aukštai stovintis asmuo, kurį aš galvojau suinteresuoti savo rankraščiu ir kuris, atrodė man, galėtų turėti poveikį į įvykių eigą Rusijos Žemėje, atsakė man, kad „slavai dar nepasakė savo paskutinio žodžio, ir todėl, kaip nebūtų gudrūs ir stiprūs išminčiai Siono, pastangoms jų dar negreitai bus lemta išsipildyti, ir, tai reikštų, neverta dėl to jaudintis“.
Kitu, dar aukščiau stovinčiu asmeniu, į kurį aš kreipiausi su sionistų protokolais, buvo Didysis kunigaikštis-kankinys Sergėjus Aleksandrovičius. Peržiūrėjęs juos jis man įsakė pasakyti per artimą jam asmenį tik vieną žodį: – Vėlu! Buvo padaryti ir tolimesni bandymai supažindinti ką reikia su rankraščiu, bet jie buvo nesėkmingi. Taip praėjo laikas nuo nuo 1900-ųjų iki 1905 metų gruodžio, kada išėjo 2-as leidimas mano knygos «Великое в малом» (Didybė mažame), ir joje pirmą kartą aš kreipiausi į skaitytoją su žodžiu apie antikristą, kaip apie „galimą politinę galimybę“. Į šitą straipsnį įėjo „Protokolai“! Tai, kiek man žinoma, ir buvo pirma publikacija paslapties masonų-žydiško suokalbio prieš krikščionių pasaulį pagal jų pirminį šaltinį. Ant pasaulio, esančio ne Kristaus Cerkvėjė“, paskelbimas šių protokolų padarė įspūdį vos pastebimą.
Tuometinė spauda, dauguma kurios leidinių buvusi arba žydų rankose, arba jiems vadovaujant, pasistengė nutylėti apie jų pasirodymą, pranešdama apie juos prabėgom, kaip apie laukinį prasimanymą arba pasaką. Bet tikinčių krikščionių pasaulyje „Protokolai“ padarė savo darbą ir sukūrė mano knygai sėkmę, viršijusią bet kokius lūkesčius, kokius lūkesčius ir išplatinęs tvarkymą ir suvokimą slepiamų šių laikų paslapčių gana plačiame krikščionių šeimos rate. Nuo to laiko mano knyga su „Protokolais“ atlaikė 5 leidimus, bet tik dabar man patikimai tapo žinoma, pagal žydų šaltinius, kad šie „Protokolai“ yra ne kas kita, kaip strateginis planas pasaulio užkariavimo po pėda Dievo gimdytojo-Izraelio, sukurtas žydų tautos vadų per daugelį amžių jo išblaškymo ir pateiktas „seniausiųjų kunigaikščių tarybai tremtyje“ Teodoru Gercliu, Pirmojo sionistų kongreso dienomis, sušaukto jo Bazelyje, 1897 metų rugpjūti.
Vertė Algimantas Lebionka
Šauksmas