Sausio 13-osios byla: tiesa ar melas — atviras laiškas Lietuvos teisėjams (1 dalis)
Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-01-12 08:09:00, skaitė 335, komentavo 4
Autorius: Vladislavas Švedas
Lietuvoje galimai startuoja paskutinis etapas teisminio proceso, kuris čia vadinamas „Sausio 13-osios byla“, arba jei dar atviriau — „Niurnbergu Rusijai“. Lietuvos politinis elitas neslepia, kad pagrindinis šio proceso tikslas — ne nustatyti teisingumą, o tęsti išpuolį prieš Rusiją, ir kaltinamaisiais teismo salėje bus ne tiek Sausio 13-osios įvykių dalyviai, kaip Rusija — šalis, nelojali vakarietiškoms „vertybėms“. Prieš paskutinį šio užsitęsusio proceso etapą į Lietuvos teisėjus atvirai kreipėsi Vladislav Šved; Lietuvoje vienas iš „teisiamųjų“, o iš tiesų — neišdavęs savo įsitikinimų buvęs antrasis Lietuvos Kompartijos CK sekretorius (nuo 1990 m.), mačiusysis dramatiškus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje ir šiuolaikinės Lietuvos Respublikos tyrinėtojas. Analitinis portalas RuBaltic.Ru skelbia pirmąją šio kreipimosi dalį.
Gerbiamieji ponai teisėjai! Jūs nagrinėjate Lietuvai ir Rusijai svarbią baudžiamąją bylą Nr. 09-2-031-99, turinčią tarptautinę reikšmę. Lietuvos žiniasklaida šią bylą vardina „Sausio 13-osios byla“, o baudžiamąjį procesą pagal šią vylą įvardina kaip „Niurnbergą-2“.
Praėjus 72 metams Jums bandoma primesti teisėjų vaidmenį naujo „Niurnbergo“ tribunolo, kuris turi pripažinti kaltais buvusį TSRS gynybos ministrą, TSRS Maršalą Dmitrijų Jazovą, buvusį TSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės valdybos viršininką Pabaltijo Šiaurės Vakaruose Vasilijų Saviną, buvusį legendinio TSRS VSK grupės „A“ vadą Michailą Golovatovą, kuris visada tvirtai gynė tarybinių piliečių ramybę, buvusį 107-osios motorizuotos šaulių divizijos vadą Vladimirą Uschopčiką, buvusį TSRS Oro desantinės kariuomenės 76-osios divizijos vado pavaduotoją Vasilijų Kustrjo, o su jais 57 buvusius tarybinius karininkus, vykdžiusius Lietuvoje įsakymą TSRS prezidento ir Vyriausiojo kariuomenės vado Michailo Gorbačiovo, kurio, beje, tarp kaltinamųjų nėra.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad kaltinamasis baudžiamosios Sausio 13-osios bylos nusprendis iš esmės įtakos Rusijos–Lietuvos santykius. Kaip žinia, Lietuvos ir Rusijos istorija glaudžiausiu būdu susieta aštuonių šimtmečių eigoje. Ir nevalia pamiršti, jog būtent Rusija 1991 metais suvaidino pagrindinį vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
1991 metų sausį RTFSR Aukščiausios Tarybos pirmininko Boriso Jelcino pareiškimas sustabdė prezidentinio valdimo įvedimo Lietuvoje procesą. 1991 m. rugsėjo mėnesį RTFSR prezidento B. Jelcino pozicija TSRS Valstybės taryboje suteikė Lietuvai galimybę išstoti iš TSRS sudėties su visomis tarybiniais metais susigrąžintomis teritorijomis, sudarančiomis 30 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos, ir visu pramoniniu ir ekonominiu potencialu, sukurtu gaunant sąjunginio biudžeto finansavimą.
Borisas Jelcinas ir Michailas Gorbačiovas / Nuotr.: RIA Novosti
O dar priminsiu, jog 1991 m. rugpjūčio pabaigoje RTFSR prezidentas B. Jelcinas pasirašė Įsaką dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybės pripažinimo. Štai ką apie tai anuometinės Rusijos užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Fiodoras Šelovas-Kovedejavas papasakojo žurnalui „Ruskaja žizn“ (2009 m. sausis). „Aukščiausioje RTFSR Taryboje štai jau pusė metų paruošti dvišalių sutarčių su Pabaltijo respublikomis projektai su sąlygomis ir dėl rusų gyventojų statuso, ir dėl rusų kalbos. Viskas buvo aprobuota atitinkamuose Pabaltijo parlamentų komitetuose. Už savo nepriklausomybę jie buvo pasiruošę sumokėti. Buvo pasiruošę bet kokia kaina pirkti iš Maskvos nepriklausomybę. O Rusija jas pripažino prezidento įsakais išvis be sąlygų. Štai kaip pasireiškė plati rusiška Boriso Nikolajevičiaus natūra“.
Nėra abejonių, kad nuosprendžiai Sausio 13-osios byloje gali atversti naują tolimesnio Rusijos–Lietuvos santykių puslapį arba paaštrinti konfrontaciją tarp dviejų valstybių. Jie juk palies ne tik atskirus Rusijos piliečius, bet ir Rusija, kaip TSRS teisių perėmėją, kurią dabartinės Lietuvos valdžios bando įvardinti kaip nacistinės Vokietijos antrininkę.
Žodžiu, gerbiamieji ponai teisėjai, jums spręsti: arba kaltinamaisiais nuosprendžiais Rusijos piliečiams pradedatenaują ir žiaurų priešpriešos tarp Lietuvos ir Rusijos etapą, arba sąžiningai įvertinate falsifikuotą baudžiamosios Sausio 13-osios bylos medžiagą. Faktiškai prieš jus nelengvas pasirinkimas: arba jūs stojate tiesos pusėn, arba lauksite, kol atsiskleis didžiuliai falsifikavimai, kuriuose šiandien skandinama Sausio 13-osios byla. Tuo, kad jie bus atskleisti, aš neabejoju. Smulkiau apie šiuos falsifikavimus aš papasakosiu vėliau.
Sausio 12-13 dienų įvykių Vilniuje fotoreportažas / Nuotr.: Jevgenij Kondakov
Šiandien baudžiamojo proceso situacija vienareikšmiai krypsta link kaltinamųjų nuosprendžių. Tai patvirtino baigiamosios kaltinamosios kalbos Lietuvos prokurorų Gintauto Paškevičiaus ir Daivos Skorupskaitės-Lisauskienės, atstovaujančių baudžiamąjame Sausio 13-osios bylos procese valstybinį kaltinimą. Jie savo kalbose vėl pylė ant jūsų galvų šusnį abejotinių faktų ir įrodymų, daugumą iš kurių iš tiesų yra juridiniai išmislai (paprasčiau, feikai).
Būdama įsitikinusi pagrįstumu savo kaltinimų, kurie išdėstyti Kaltinamąjame akte, arba vykdydama viršininkų nurodymus, D. Skorupskaitė-Lisauskienė savo kaltinamojoje kalboje pasiūlė Vilniaus apygardos teismui nuteisti kalėti iki gyvos galvos D. Jazovą, M. Golovatovą, V. Uschopčiką, V. Kustrjo, N. Demidovą ir V. Saviną. V. Švedą, kaip karinės operacijos Vilniuje kurstytoją, pasiūlyta pasodinti už grotų 20 metų.
Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė / Nuotr.: YouTube
Nubausti 16 metų laisvės atėmimų siūloma likusius tarybinius kariškius, apkaltintus įvykdžius karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tokia bausmė visiškai neatitinka tarybinių kariškių veiksmus 1991 m. sausį. Bet tegul visa tai bus Lietuvos prokurorų sąžinės reikalas.
Kaltinamųjų nuosprendžių paskelbimas duos pradžią rimtos įtampos Rusijos–Lietuvos santykiuose. Pagrindinės problemos Lietuvai iškils tada, kai ji pabandys realizuoti Sausio 13-osios bylai skirtus nuosprendžius. RF Konstitucija neleis išduoti Rusijos piliečius, siekiant juos įkalinti Lietuvos kalėjimuose. Neabejoju — į Lietuvos pasiūlymą įkalinti nuteistuosius Rusijos piliečius Rusijos kalėjimuose bus atsakyta neigiamai.
Lietuvos bandymai, sprendžiant šį klausimą, pasitelkti pagalbon Europos Sąjungą ir JAV nepadės, tik paaštrins situaciją. Rusija mobilizuos savo mokslinį teisinį ir ekspertinį potencialą, o tai padės surasti Kaltinamąjame akte ir baudžiamosios Sausio 13-osios bylos medžiagose daugybę sufalsifikuotų kaltinamųjų epizodų ir liudytojų parodymų, o tai leis kvalifikuoti Sausio 13-osios bylą kaip didelio masto pseudoteisinį falsifikavimą.
Lietuvos bandymai išreikalauti iš Rusijos 11 mln JAV dolerių kompensacijos sausio aukoms taip pat užsibaigs nesėkme. Ši, savo ruožtu, primins savo pretenzijas. Ir tuo pačiu pabrėžiu, jog Rusija nuo 1990 m. kovo siekė ir siekia gerų santykių su Lietuva. Pasikartosiu, jog tik dėl TSRS Valstybės Tarybos pozicijos 1991 m. rugsėjį Lietuva pasitraukė iš TSRS su visais teritoriniais ir materialiais tarybinio laikotarpio įsigijimais. Ir Rusija niekada, sudarydama sutartis su Lietuva, nekėlė klausimo dėl jų sugrąžinimo ar kompensacijos.
Lietuvos 1938 metų žemėlapis / Nuotr.: Karty.by
Kaip žinia, Lietuvos teisės turėti savo sudėtyje 1939-1945 m. su TSRS pagalba prijungtas teritorijas gan abejotinos. Priminsiu, jog 2003 m. birželio 9 d. RF prezidentas V. Putinas patvirtino įstatymą dėl Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos sienų ratifikavimo, tuo pripažindamas esamas Lietuvos sienas. 2003 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos žiniasklaida su pasitenkinimu pažymėjo, kad sutartis dėl sienos su RF įsigaliojo. Tačiau ginčytinų teritorijų problema, jei Lietuva be pagrindo kels Rusijai nepriimtinas pretenzijas, be abejonės atsiras. Tad trumpai apie tai.
Ne paslaptis, jog neegzistuoja teisinių pagrindų, patvirtinančių Klaipėdos ir jos krašto buvimą Lietuvos sudėtyje. Šias teritorijas TSRS perdavė Potsdamo konferencijos metu (1945 m. liepą-rugpjūtį) visiems laikams kaip kompensaciją už nuostolius, kuriuos patyrė TSRS iš nacistinės Vokietijos pusės. O dar verta priminti, kad Klaipėda ir Klaipėdos krašto teritorija aštuonis šimtmečius buvo vokiečių Prūsijos sudėtyje ir vadinosi Memellandu. Kaip žinia, apie šios teritorijos atgavimą Vokietijoje svajoja „Išvarytųjų sąjunga“.
Verta priminti, jog 1939 m. kovo mėn. Lietuva, atsakydama į Vokietijos ultimatumą, sutiko besąlygiškai grąžinti jai Klaipėdos kraštą. Yra žinoma, kad tada Vokietijos užsienio reikalų ministras Jochimas Rybentropas griežtai pareiškė Lietuvos užsienio ministrui Juozui Urbšiui, jog Lietuvai atsisakius tai padaryti, į ją bus įvesti Vermachto daliniai, o Lietuvos sostinė Kaunas — „sulyginta su žeme“. Ir tuo metu Lietuvai buvo įžeidžiančiai patarta: „Siekdami išvengti tuščiai praleisto laiko, pasiųskite specialiu lėktuvu į Berlyną įgaliotuosius asmenis, kad pasirašytų perdavimo Vokietijai Memelio rajoną dokumentą“. Nelaukdamas oficialaus Lietuvos atsakymo į ultimatumą, Hitleris išvyko į Klaipėdą-Memelį vokiečių karinio laivyno flagmanu „Doičland“.
1939 m.kovo 22 d. J. Urbšys ir J. Rybentropas pasirašė sutartį-paktą, kurios 1-ame straipsnyje buvo konstatuota, kad „Klaipėdos kraštas, kuris pagal Versalio sutartį buvo atplėštas nuo Vokietijos, vėl prijungiamas prie vokiečių Reicho“. 1939 m. balandžio 1 d. prezidentas A. Smetona ratifikavo šią sutartį. Ir todėl, kad dabartinė Lietuvos Respublika skelbiasi esanti 1938 m. smetoniškos respublikos tęsėja, Urbšio-Rybentropo paktą galima laikyti galiojančiu su visomis išplaukiančiomis pasekmėmis.
Neatsitiktinai žinomas Lietuvos istorikas Liudas Truska 2011 m. kovo 7 d. interviu informaciniam portalui Delfi.lt pareiškė: „Kaip žinoti, o gal visa tai vėl atsinaujins, ir Vilnius, ir Klaipėda taps ginčų klausimu? Mes 100 procentų negalime pasakyti, kad ankstesnės teritorinės problemos ateityje nepasikartos“. Išmintingi žodžiai, tačiau Lietuvos politikai jų nenori girdėti.
Verta priminti ir taip vadinamo Suvalkų iškyšulio teritoriją. Jame Vilkaviškio, dalinai Marijampolės, Seinų ir Alytaus apskritys, kurių plotas 8,2 tūkst. kv. km. Šią pietvakarių Lietuvos teritoriją 1939 m. rugsėjį po Lenkijos sutriuškinimo Vokietija norėjo pasilikti sau, prisijungdama ją prie taip vadinamo Suvalkų trikampio. Prisijungdama Suvalkų iškyšulio teritoriją prie šio trikampio, ji būtų gavusi platų karinį placdarmą būsimąjame kare su TSRS.
2018 m. birželio 22 d. RF Gynybos ministerijos paviešintas pradinio „Barbaroso plano“ etapo trofėjinis žemėlapis vaizdžiai patvirtina Vermachto jėgų koncentraciją Suvalkų trikampyje 1941 m. birželio mėn.
Trofėjinis „Barbaroso plano“ žemėlapis / Nuotr.: RF Gynybos ministerija
Tarybinė vadovybė įvertino Suvalkų iškyšulį kaip turintį Vokietijai strateginę reikšmę būsimąjame kare su TSRS. Todėl, pasirašydama 1939 m. rugsėjo 23 d. TSRS-Vokietijos sutartį, pagal kurią Lietuva pateko į TSRS įtakos sferą, šalies Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Viačeslavas Molotovas pareikalavo, kad iškyšulys liktų Lietuvoje, nors TSRS turėjo visišką teisę paimti jį savo kontrolėn. Šis kilnus žingsnis kainavo TSRS, pagal 1941 m. sausio 10 d. Sutartį su Vokietija, 7,5 mln auksinių dolerių. Šiandien ši sumą sudaro apie ketvertį milijardo JAV dolerių. O susitarimo dėl šios teritorijos pirkimo niekas nepanaikino.
Rusija ir Baltarusija kol kas nekelia klausimo, kad Lietuva prarado teisę disponuoti Baltarusijos TSR šiaurės vakarų teritorija, kurią sudaro 6,6 tūkst. kv. km. Ši teritorija buvo perduota Lietuvos TSR jai įstojant į TSRS 1940 m. rugpjūčio mėn. Savo teisę disponuoti šiomis teritorijomis Lietuva prarado 1990 m. kovo 11 d. todėl, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymą „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ pripažino negaliojančiu.
Kaip žinia, 1990 m. kovo 29 d. Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pasiuntė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai oficialų Pareiškimą, kuriuo priminė, kad Baltarusijos teritorijų buvimo Lietuvos TSR sudėtyje pagrindas — TSRS Aukščiausiosios Tarybos Įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“.
Šiame pareiškime buvo pažymėta, jog dėl to, kad Lietuvos Respublikoje aukščiau paminėtas įstatymas paskelbtas negaliojančiu, iškyla klausimas dėl Baltarusijos rajonų buvimo Lietuvos sudėtyje pagrįstumo. Situacija Lietuvos naudai išgelbėjo TSRS prezidentas Gorbačiovas, pasiekęs, kad Baltarusija atsisakytų šių pretenzijų, nes tai esą trukdė deryboms tarp Maskvos ir Vilniaus. Ir vis dėlto, visiškai aišku, jog dabartinė Lietuva, nepripažinusi TSRS Įstatymo dėl Lietuvos TSR įstojimo į TSRS sudėtį, prarado teisę disponuoti baltarusių teritorijomis. Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pareiškimas buvo išspausdintas 1990 m. balandžio 1 d. laikraštyje „Zvezda“.
Atskirai pasakysiu apie Vilno ir Vilno krašto teritoriją, kuri buvo perduota Lietuvos Respublikai 1939 m. spalio 10 d. pagal TSRS-Lietuvos sutartį. Yra žinoma, kad dabartinės Lietuvos valdžios 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tarp TSRS ir Vokietijos (taip vadinamą Molotovo-Rybentropo paktą) laiko nusikalstamu. Tačiau būtent TSRS-Vokietijos 1939 08 23 sutartis tapo teisiniu pagrindu pasirašant 1939 10 10 TSRS-Lietuvos sutartį dėl perdavimo Lietuvai Vilniaus ir Vilniaus krašto.
Neigdama 1939 08 23 TSRS-Vokietijos sutartį, Lietuva neišvengiamai neigia 1939 10 10 TSRS-Lietuvos sutartį ir tuo pačiu atkuria status quo, t.y. pripažindama Vilnių ir Vilniaus kraštą priklausiančius Lenkijai. Juk nepaneigiamas faktas — Vilnius ir Vilniaus kraštas Lietuvos Respublikos sudėtyje yra TSRS-Vokietijos sutarties, vadinamos „Molotovo-Rybentropo paktu“ išdava ir paskutinis reliktas.