„Stalino saulė“ į Lietuvą parvežta jau post factum

Autorius: Valerijos VORONINAS Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-01-11 14:55:00, skaitė 198, komentavo 9

„Stalino saulė“ į Lietuvą parvežta jau post factum

Per trisdešimt vienerius Nepriklausomybės metus visuomenėje nebuvo platesnės diskusijos apie atsakomybę už Lietuvos valstybės okupaciją. Dėl šios priežasties įsigalėjo tam tikri stereotipai ir melas.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikais reikėjo suprasti, kas įvyko 1940 metais. Tuomet pakako Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų paviešinimo: Nepriklausomybę praradome dėl svetimų įsikišimo, Rytų Europa buvo padalinta tarp dviejų militaristinių valstybių.

Kai Nepriklausomybė buvo atgauta, teisybė atstatyta, buvo pradėta ieškoti 1940 m. tragedijos kaltininkų. Reikėjo suprasti, kodėl lietuviai nesipriešino taip, kaip darė suomiai? Visi pabandymai šią temą aptarti baigdavosi kaltinimais Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio aplinkai, vieningai baksnojant į asmenis, „vežusius Stalino saulę", kurie savo kūryboje šlovino Staliną, kurių paminklus reikėtų nugriauti. Visi baksnotojai kažkodėl pamiršo, kad „Stalino saulė" buvo vežama tuomet, kai Lietuvos okupacijos faktas jau buvo įvykęs.

Kad Lietuva nesipriešino, atsakingas ne žurnalistas Justas Paleckis ar poetė Salomėja Nėris, o tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka, kariuomenės vadai, tautininkai, visas Lietuvą valdantis elitas.

Lietuvos Respublika, turėdama nedidelę, tačiau pajėgią kariuomenę, kiekvieną kartą „išsigąsdavo", kai jai buvo pareiškiamas ultimatumas (prisiminkime Lenkiją, Vokietiją, Sovietų Sąjungą), įsileisdama svetimą kariuomenę ir klusniai atiduodama savo teritorijas.

Kuomet Vokietija pasiūlė Lietuvai atsiimti Vilniaus kraštą iš Lenkijos, tai buvo galima padaryti visai nesunkiai, atstatant Lietuvos Respublikos valstybines sienas 1918 m. sutarties su Sovietų Rusija ribose ir ateityje išvengiant Raudonosios armijos įgulų. Istorinė proga buvo pražiopsota.

Kai Sovietų Sąjunga atidavė Lietuvos Respublikai Vilnių, prezidentas Antanas Smetona padėkojo už Vilniaus grąžinimą. Kai vienoje diskusijoje apie Lietuvos okupaciją ironizuodamas pasakiau, kad Lietuvos prezidentas padėkojo už karinių dalinių įvedimą į Lietuvą, profesorius Alvydas Butkus pareiškė, jog mano informacija yra citata iš sovietinių vadovėlių. Kad ir kaip būtų, tai yra tiesa, Smetona dėkojo už Vilnių su visomis svetimos kariuomenės įgulomis.

Tuometinės Lietuvos visuomenė puikiai suprato - Lietuvos okupacija jau vyksta. Pakanka patyrinėti to laikotarpio žmonių atsiminimus. Pavyzdžiui, Druskininkų ir Ratnyčios gyventojai, atsidūrę Baltarusijos TSR sudėtyje, savo vaikus išsiųsdavo giminaičiams, už Nemuno, į Lietuvą, sakydami, kad „čia gyvenimo jau nebus". Jei paprasti žmonės suprato, kad prasideda dideli pasikeitimai ar to nesuprato Lietuvos politinis ir kariuomenės elitas? Puikiausiai suprato. A.Smetona nebuvo naivus, jis pabėgo.

O tuometinis Lietuvos politinis elitas buvo ne tik bailus, bet ir parsidavęs. Tai liudija visuomenėje dar mažai žinomas faktas, kad tautininkai buvo finansuojami bolševikų.

Kas domisi tarpukario istorija, tas puikiai žino, kad dalis įtakingų Lietuvos politikų galėjo būti didžiųjų valstybių agentai. Apie tai galima spręsti iš poelgių, tyrinėjant jų biografijas. Kol eruditas Algis Avižienis stebisi, kodėl Lietuvos politiniai veikėjai buvo tokie palankūs Sovietų Sąjungai, tema laukia savo tyrinėtojo.

Viena iš niekšingiausių tuometinio, jau „atsisveikinančio", Lietuvos politinio elito poelgių buvo Lietuvai nuoširdžiai dirbusių Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazio Skučo išdavimas sovietams.

Vėliau Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, pradedant nuo pačias aukščiausias pareigas užimančių pareigūnų, buvo gėdingai perrengi į uniformas su sovietiniais skiriamaisiais ženklais. Kai kurie net fotografavosi.

Mūsų dienomis, žurnalistai iki šiol rašo graudulingus straipsnius apie tai, kad šio tragiško likimo Lietuva negalėjo išvengti. Tai - gėdingas melas, nenoras aiškintis, kas būtų atsitikę, jei tuo metu Lietuvą būtų valdę ne bailiai ir išdavikai, o patriotai, pavyzdžiui, tokie kaip generolas Povilas Plechavičius.

Jei būtų pasinaudota galimybe patiems atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą, nebūtų Raudonosios armijos įgulų, nes Lietuva būtų likusi Vokietijos įtakos zonoje, o pokaryje jau būtų ne derybų objektas, o subjektas ir tikrai nebūtų Sovietų Sąjungos sudėtyje. Jos statusas būtų maždaug kaip pokarinės Lenkijos.

Pasakymas, kad Cvirka, Gira, Nėris, Venclova ir kiti „pasitiko okupantą", yra melas ir sovietinio istorinio naratyvo apie savanorišką lietuvių liaudies įstojimą į sovietinių tautų broliją pakartojimas, viena iš okupacijos neigimo formų. Tuo metu, kai buvo „vežama Stalino saulė", Lietuva jau buvo okupuota. „Stalino saulės atvežimo" metu jau vyko Lietuvos valstybės aneksija.