Pagal kieno paveikslą daromas naujažmogis

Autorius: Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2021-12-26 00:36:00, skaitė 384, komentavo 1

Pagal kieno paveikslą daromas naujažmogis

Šiomis dienomis, kai visos radijo stotys, visi laikraščiai ir portalai skelbia apie Kristaus gimimą, mes panūdome pakalbėti apie žmogų, gimusį pagal Kristaus paveikslą. Ir žmogų, kuris šiandien nežinia kas yra. Su filosofijos profesoriumi Alvydu JOKUBAIČIU ir kalbamės apie dieviškos kibirkšties palytėtą žmogų, to nežinantį arba to išsigynusį, apie antžmogių ir nužmogintųjų perskyrą ir žmoniją persekiojantį Babilono prakeiksmą.

- Kol gyvenome pasaulyje, kuriame žmogus mums buvo Dievo atspindys, pagarbos žmogui matėme kur kas daugiau, tiesa?

- Dabar mūsų viešasis gyvenimas yra nesibaigiantis Linčo teismas. Taip nutiko dėl krikščionybės išstūmimo į visuomenės pakraštį. Kodėl krikščionys, skirtingai negu dabartiniai žurnalistai, ilgai nekalba apie kito žmogaus, net politiko, nuodėmes? Asmuo niekada nėra tapatus jo padarytoms nuodėmėms, todėl jam reikia leisti atgailauti, tapti kitu žmogumi. Mūsų viešasis gyvenimas pasidarė zoologijos sodo filialu. Nors gali būti, kad šiuo pasakymu visiškai nepagrįstai užgavau jo ramius gyventojus.

- Jūs žinote bent vieną atgailaujantį politiką?

- Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, yra baisu, kad šiandien politikas negali viešai atgailauti, nes tai reikštų jo pralaimėjimą, - tokia politikos logika. Žmogus yra daugiau negu jo žodžiai ir veiksmai, jis nėra išsemiamas vienų ar kitų veiksmų, jam reikia leisti keistis.

Jeigu gali žmogui atleisti, vadinasi, supranti, kad jis gali būti kitoks. Tačiau atrodo, kad šie keliai uždaryti, ir mes patys, žinodami, ką reiškia suklysti, kitus kalame prie kryžiaus. Lietuviškoji viešoji erdvė virto nesibaigiančiais pažeminimais. Besibaigiančius metus būtų galima pavadinti „keikiančiųjų metais". Mes kol kas nesuprantame, ant kokio didelio politinio suklupimo akmens užlipome.

- Vieni nemoka atgailauti, kiti - atleisti?

- Atleidimo fenomeno, išskyrus žmogų, niekur kitur gamtoje nerasime. Krikščionys žino, kas yra žmogus. Jie žino, kad jis yra daugiau negu jo savybės. Jie supranta, kad iš tikrųjų žmogus nėra tik savo kūrinys, t.y. mes nesame patys savęs sukūrę. Mokyklose aiškinama, jog tai gamtos nuopelnas, bet neįmanoma žmogaus moralinių sugebėjimų išvesti iš gamtos, kokios nors evoliucijos teorijos, gyvūnų ar augalų gyvenimo. Mums reikia sugrįžti prie paprastų moralės dalykų žinojimo.

- Ir šis žinojimas gali suteikti žmogui orumo?

- Tik žmogus turi orumą. Kantas yra sakęs, kad daiktai turi kainą, o žmogus turi orumą. Kaip žmogus orumą įgyja, niekada nesužinosime. Yra žmonių, iš kurių neįmanoma orumo atimti, ir yra žmonių, kurie dideliu orumu nepasižymi. Tačiau orumą turi visi. Krikščioniškoje tradicijoje orumas yra mistinis dalykas, su juo susidūrusieji turi suprasti vienas kito pažeidžiamumą. Tačiau kaip iš tikrųjų dabar elgiamasi su žmonėmis? Jie paversti statistiniais vienetais ir tapo manipuliacijos objektais. Šiais metais lietuviai daugiausiai nesąmonių prikalbėjo apie žmogaus orumą.

- Ką turite galvoje?

- Per pandemiją girdėjau utilitaristinių interpretacijų, esą dėl daugumos gėrio galima paaukoti kažkieno pasaulio supratimą. Aš esu pasiskiepijęs tris kartus, bet man nepakiltų ranka priversti kitus skiepytis, nes žmogus pats supranta arba nesupranta, kaip jis turi gyventi. Aš - ne teisėjas, ne mes jo teisėjai, - vidinio žmogaus niekas negali teisti, niekas negali įeiti ten, kur įeina tik Dievas ir jis pats.

Net pandemijos akivaizdoje reikia laikytis mistinio įsitikinimo, kad kiekvienas žmogus yra galutinis savo asmens šeimininkas. Žmogaus orumas išlieka net po mirties, ir tai geriausiai rodo mūsų pagarba mirusiems. Lietuviai gyvuosius myli mažiau negu mirusiuosius. Tai gera naujiena. Po mirties savo Tėvynėje tampame oriais ir garbingais piliečiais.

- O jums nepasirodė keistas LGBT reikalavimas per santuoką ir šeimą suteikti jiems orumo?

- Žmonės turi orumą, nes jo neįmanoma atimti žudant, kalant prie kryžiaus, tremiant į Sibirą ar viešai tyčiojantis. Kristus geriausiai rodo, kas yra žmogaus orumas. Romėnai jį pažemino mirčiai ant kryžiaus. Šio pažeminimo atvaizdas šiandien yra vienas geriausiai pasaulyje žinomų krikščioniškojo orumo ženklų. Homoseksualams nereikia santuokos, nes ji krikščioniškoje tradicijoje tarp kitų veiksnių sudaroma dėl trečiojo, t.y. vaikų.

Santuoka yra ištikimybės pažadas, būtinai verčiantis mąstyti apie kitus, pirmiausia vaikus, kurie turi būti apsaugoti nuo suaugusiųjų jausmų kaitos, kaprizų ir žmogiškų silpnybių. Vienalytės poros negali turėti vaikų, todėl atsiranda objektyvus veiksnys, kurio negali apeiti jų tarpusavio meilė. Homoseksualams santuoka nėra svarbiausia. Jiems niekas netrukdo kokia nors kita žmogiška forma pasižadėti vienas kitam, rūpintis vienas kitu. Jų lygios teisės yra užtikrintos įstatymu. Jeigu pasaulis prasidėtų nuo homoseksualų, vargu ar kada būtų atsiradusi šeimos institucija.

- Sunku suprasti, kodėl nėra išsilaisvinimo nuo skurdo, nuo tamsumo, kodėl didžiausias triukšmas keliamas dėl lyties?

- LGBT yra senos vakarietiškos išlaisvinimo politikos tęsinys. Mano kartą išlaisvinimo mokė komjaunimas. Dabartiniai išlaisvintojai nemato, kaip jie pavergia kitus. Kai kas nors kitą žmogų vadina „homofobu", jis yra antžmogis, o jo pavadintasis - ne žmogus. Pastaruoju metu viena svarbiausių Lietuvoje yra antžmogių ir žmonėmis nepripažįstamų perskyra. Vieni šiuo metu yra žmonės, o kiti - neverti šio vardo. Keista, kad anksčiau išlaisvinimas buvo siejamas su išstumtais į visuomenės gyvenimo pakraščius darbininkais, valstiečiais, juodaodžiais, tautinėmis mažumomis, moterimis.

Dabar išlaisvinimo idėjas gina tarptautiniai koncernai, vadinamasis politinis elitas, o tarp marginalų atsidūrė demokratinė dauguma. Tikrai netikėta permaina. Jeigu anksčiau homoseksualus gindavo kaip mažumą, dabar jie stipresni už daugumą.

- Lietuvoje žmogaus „išlaisvinimas" įgijęs kovos su stereotipais formą. Vienu iš jų, be abejo, laikoma ištikimybė Dekalogui. Atrodytų, kad Dievo neieškantis ir jį neigiantis žmogus šiandien turi daugiau laisvės.

- Nė vienas tikintysis nepasakys, kad yra nelaisvas, o tie, kurie įsivaizduoja esą laisvi ir jaučiasi galį daryti bet ką, iš tikrųjų yra priklausomi nuo savo „bet ko" darymo, t.y. iš tikrųjų nėra laisvi. Laisvė laisvei nelygi. Žmogui neužtenka laisvės. Jis nenori būti laisvas, vienišas, atstumtas ir nesuprastas. Žmonės nori žinoti, kokia laisvė yra kilni ir garbinga, o kas - vien tik jos pigus surogatas. Netiesa, kad Vakarų pasaulio žmogui svarbiausias dalykas yra laisvė. Tai pasenęs Vakarų apibūdinimas.

- Jeigu ne ji, tai kas?

- Žmogus neįsivaizduojamas be laisvės. Jūs galėjot man nepaskambinti, aš galėjau neatsakyti, - jeigu nepripažinčiau laisvės, iš manęs nebūtų galima reikalauti atsakomybės. Laisvė yra reali, tačiau jos neįmanoma parodyti kaip kitų daiktų. Kai turime laisvę, būtinai reikia atsakyti į klausimą „kam ta laisvė?" Laisve galima vadinti ir peilio į kaimyno nugarą suvarymą. Ankstesniais laikais atrodė natūralu ir protinga žmogui siekti to, kas aukščiausia dvasinėje hierarchijoje.

Dabar Vakaruose sakoma: koks skirtumas, svarbiausia, kad pasirinkimas būtų laisvas. Prasmės netenka suvokimas, kas aukščiau, o kas žemiau. Pagrindiniu dalyku tampa naujumas. Paskutiniuosius du amžius vakariečiams, įskaitant lietuvius, labiausiai pradėjo rūpėti pažangos naujovės - naujas telefonas, nauji (nors iš tikrųjų seniai žinomi) santykiai tarp lyčių, naujas gyvūno vietos žmoguje supratimas, nauja vertybinė (tarytum būtų nevertybinė) užsienio politika.

Technikos pasaulyje lengva atpažinti pažangą. Viskas daug sudėtingiau žmonių santykių srityje. Tie, kurie prieš tūkstantį ir daugiau metų Bažnyčioje prisiekdavo „aš tavęs nepaliksiu, kas beatsitiktų" ir savo priesaiką įgyvendindavo, kelia didesnį susižavėjimą negu menkiausio pažado laikytis nesugebantis elitas. Dažnai žmonių santykiuose sugrįžti atgal prasmingiau, negu vykdyti nesibaigiančius gyvenimo eksperimentus.

- Net Sovietų Sąjungoje suprasta, kad komunizmo statytojui būtinas moralinis orientyras; tam buvo sukurtas moralinis kodeksas, į kurį, beje, įpinta Šv.Rašto ataudų. Ant kokios moralinės ašies laikosi nūdienė Europos Sąjunga (ES), priverstinai kaišanti „europines vertybes"?

- Kai išgirstu žodžius „europinės vertybės", suprantu, jog tuoj prasidės banalybių kalbėjimas. Dabar vertybės yra viskas, be atspirties taškų ir kriterijų. Nusikaltėliui vertybė yra nusikaltimas, o policininkui - jo sulaikymas. Lietuviai kalba apie vertybinę užsienio politiką, nesuvokdami, kad kiekviena šalis, net pati blogiausia, vadovaujasi vertybėmis, - jiems vertinga yra tai, kas mums turi menką vertę. „Vertybinė politika" yra sovietmečio šūkis „ekonomiška ekonomika". „Europinės vertybės" - tai kovos įrankis ir nesvarbu, ar vertybe bus pavadintas automobilis, ar liberalizmas.

- Ar gali europiečius vienyti automobilis ar liberalizmas?

- Dabartinė Europos sanglauda per ekonomiką ir teisę pasmerkta ankstesnei ar vėlesnei nesėkmei, - portugalams nelabai rūpi, kas dedasi prie mūsų sienos su Baltarusija. Dabar lietuviai mokomi savo ekonominius ir kultūrinius interesus tenkinti apeinant tautinę valstybę, tačiau, to išmokę, jie ir kiti ES piliečiai niekada nesirūpins šia politine organizacija. Tas, kuris mato tik asmeninį interesą, svetimas bendrojo gėrio idėjai. ES žmonės vieni kitiems yra pigių oro linijų turistai, o ne tikri bendrapiliečiai. Europos Sąjunga pasmerkta sprogti ant savo pačios tautinei valstybei užkastos minos.

- Vienoje iš savo novelių F.Kafka pasakoja apie žmones, stačiusius dangų siekiantį Babilono bokštą. Pradžioje dirbę ranka rankon, greit ima kivirčytis, kautis dėl gražesnio būsto ir Dievas sutriuškina jų miestą. Ir ne dėl to, kad žmonės siekė artintis prie jo, bet todėl, kad jie to daryti nebenorėjo. Gal mums nieko ir nelieka, kaip tik pasikliauti Dangumi, kuris niekais paverstų naujažmogių kūrėjų pastangas?

- Europos Sąjunga, kuri nepajėgi pasiekti žmonių sielas, galėtų mokytis iš krikščionybės. Katalikų bažnyčia prieš du amžius susitaikė su krikščionybės tautinimu. Ji sugebėjo būti visuotinė ir kartu leistis tautinama. Tai vienintelė protinga strategija, galinti įveikti amžinai aktualų Babilono bokšto prakeiksmą. To reikia Europos Sąjungai, tačiau būtent to negali ir nenori leisti naujoji Briuselio „dvaro" aristokratija.