Éric Zemmour: „Mes neleisime mūsų pakeisti svetimais žmonėmis“

Autorius: propatria.lt Šaltinis: https://minfo.lt/pasaulis/stra... 2021-12-05 19:35:00, skaitė 776, komentavo 6

Prieš kelias dienas (lapkričio 30 d.) garsus Prancūzijos rašytojas, žurnalistas Éric Zemmour galutinai paskelbė, jog dalyvaus prezidento rinkimuose, kurie vyks kitų metų balandžio mėnesį. Zemmour Prancūzijoje jau yra sukėlęs nemažai diskusijų savo aštriais pasisakymais, o šie priekaištai dažniausiai ir kyla iš politinės kairės, oponentų, kurie paprasčiausius pasisakymus prieš neribojamą migraciją laiko rasizmu.

Pabrėžtina ir tai, jog Zemmour kartu su žinia, jog dalyvaus prezidento rinkimuose, „Youtube“ platformoje paskelbė ir savo kalbą, kuri vos per parą surinko daugiau nei 2 milijonus peržiūrų.

Šią kalbą Zemmour pradeda kreipiniu į prancūzus. Jis pastebi, jog įprastas prancūzas patiria susvetimėjimą tarp savęs ir savo valstybės. Čia pati valstybė yra tapusi besimaišančių kultūrų plotme, o pati jos savastis yra pasitraukusi, užgožta globalizmo, svetimybės:

„Jau daug metų Jus suima, slegia, persekioja tas pats jausmas. Keistas, persmelkiantis susvetimėjimo jausmas. Jis apima vaikštant gatvėmis, kai nebeatpažįstate savo miesto. Kai žiūrite televizorių – čia girdit keistą, nežinomą kalbą. Kai žiūrite reklamas, žiūrite serialus, futbolo varžybas, filmus, įvairius šou. Kai klausotės muzikos, kai skaitote vaiko mokyklos vadovėlį, kai naudojatės viešuoju transportu, kai atvykstate į stotelę ar oro uostą, kai laukiate savo vaiko po pamokų, kai vežate motiną į ligoninę, kai laukiate eilėje, norėdami išsiųsti laišką ar įsidarbinti, kai stovite policijos nuovadoje, teisme – visur jaučiatės taip, jog nebegyventumėte toje pačioje šalyje kaip anksčiau. Dabar lieka tik prisiminti šalį, kurią kadaise pažinojote, šalį, apie kurią Jums pasakojo tėvai, šalį, kurią vis dar galima rasti filmuose, knygose.“

Zemmour taip pat pastebi, jog toks žmogaus ir valstybės, kuri tampa jam kitoniška, susvetimėjimas yra jaučiamas ir daugelio kitų prancūzų. Čia kandidatas nurodo, jog to priežastis yra elitas, aukštesnieji sluoksniai, kuriems pati Prancūzijos idėja pasidarė neaktuali:

„Nors Jūs niekur neišvykote, nebesijaučiate namuose. Neapleidote šalies, tačiau jaučiatės taip, jog šalis apleido Jus. Jaučiatės svetimi savo paties šalyje. Jaučiatės vidiniais tremtiniais. Tačiau Jūs bijote tai pasakyti, nors Jums ir gėda dėl to, kaip jaučiatės. Ilgą laiką nedrįsote pasakyti to, ką matote, apskritai, nedrįsote netgi matyti to, ką matėte. Visgi tada jūs prakalbote apie tai žmonai, vyrui, tėvui, motinai, draugams, kolegoms, kaimynams. Tada Jūs tai pasakėte nepažįstamiems ir galiausiai supratot, jog šis susvetimėjimo jausmas jungia visus.

Prancūzija nebebuvo Prancūzija ir visi tai suprato. Žinoma, galingieji, elitas, savanaudžiai, žurnalistai, politikai, akademikai, sociologai, profsąjungos nariai, religiniai autoritetai sakė Jums, jog tai yra melas, kad Jūs klystate, kad, apskritai, tai yra neteisinga. Visgi galiausiai Jūs supratote, jog patys jie klysta, jog patys jie elgiasi neteisingai.“

Kandidatas taip pat nurodė faktorius, kurie griauna Prancūziją, savitą jos kultūrą:

„Mūsų civilizacijos nykimas nėra vienintelė problema, kuri mus persekioja, tačiau tai svarbiausia problema. Imigracija nėra visų problemų priežastis, tačiau ji viską dar labiau gadina. Mūsų šalies ir žmonių vertimas trečio pasaulio dalimi dar labiau skurdina ir drasko ją. Tai gadina ir kankina šalį. Štai kodėl Jums sunku sudurti galą su galu. Štai kodėl mes turime iš naujo industrializuoti Prancūziją. Štai kodėl mes turime siekti labiau subalansuotos prekybos, turime sumažinti augančią skolą ir nedarbą, grąžinti verslus, kurie paliko Prancūziją. Štai kodėl mes turime apsaugoti savo technologinį lobyną ir nustoti jį atidavinėti užsienio šalims. Štai kodėl turime padėti smulkiems verslams ir perduoti tai iš kartos į kartą. Štai kodėl mums reikia išsaugoti savo architektūrą, savo kultūrą ir gamtą. Štai kodėl mes turi atgaivinti savo respublikinę mokyklų sistemą, jos nepriekaištingumą ir nuopelnų kultą, nebeleisti egalitariniams eksperimentams liesti mūsų vaikų, kur vaikams brukamos beprotiškos lyties teorijos ir islamo-leftizmas. Štai kodėl mes turime atsiimti savo suverenitetą, kuris buvo atiduotas europiečių technokratams ir teisėjams, kurie iš mūsų pavogė galimybę rinktis, vardan Europos Sąjungos, kuri niekada nebus šalis. Taip, mes turime atiduoti galią žmonėms, atsiimti ją iš mažumų, kurios tironiškai elgiasi prieš daugumą. Dešimtmečius kairė ir dešinė veda mus į pražūtingą nykimo ir priklausomybės kelią. Kairė ir dešinė melavo Jums. Jie slėpė nuosmukio lygį. Jie slėpė, jog nori mus pakeisti svetimais žmonėmis.“

„Dabar ne laikas reformuoti Prancūziją – dabar laikas ją bandyti išsaugoti. Štai kodėl aš nusprendžiau kandidatuoti. Nusprendžiau prašyti Jūsų balsų, kad tapčiau prezidentu tam, kad Jūsų vaikai ir anūkai neturėtų susidurti su barbarizmu, kad dukros neturėtų dėvėti musulmonų skaros, kad mūsų sūnūs neturėtų paklusti priespaudai. Tam, kad galėtume perduoti Prancūziją tokią, kokią pažinojome, kokią proseneliai perdavė mums. Tam, kad galėtume išsaugoti gyvenimo būdą, tradicijas, kalbą, pokalbius, įsitikinimus apie istoriją ir madą, literatūros ir maisto skonį.“

„Tam, kad prancūzai išliktų prancūzais, kurie didžiuojasi istorija, kurie yra drąsus dėl savo ateities. Tam, kad prancūzai vėl jaustųsi kaip namie, kad naujausi migrantai asimiliuotųsi ir prisiimtų Prancūzijos istoriją kaip savo. Tam, kad čia galėtume kurti naujus Prancūzijos žmones, vietoje užsieniečių ir nežinomų kraštų.“ 

Kalbos pabaigoje Zemmour ragino atsigręžti į Prancūzijos istorinę galybę, iš ten semtis jėgų artėjančiai kovai su oponentais, kuriems pati Prancūzijos istorija ir kultūra jau nebesvarbi. Kandidatas kalba drąsino prancūzus jungtis į kovą, keltis ir nepasiduoti:

„Tūkstantį metų mes buvome viena iš stipriausių šalių, kuri darė istoriją. Mes tapsime nusipelnę savo protėvių akivaizdoje. Mes nebūsime nugalėti, sutramdyti, nukonkuruoti, kolonizuoti. Mes nebūsime pakeisti svetimais žmonėmis. Mes turėsime susidurti su šaltais monstrais, kurie bus pasiryžę mus išmaudyti purve.“

„Mes padarysime tai, dėl ko Prancūzija ir toliau gyvuos. Mes toliau tęsime šį gražų, nuostabų, kilmingą Prancūzijos nuotykį. Mes perduosime deglus ateities kartoms. Todėl padėk man, prisijunk prie manęs. Kelkimės.“

Tai yra autoriaus nuomonė, už kurios turinį minfo.lt neatsako.