Didelė tikimybė, kad žmogaus įsikišimas sąlygos pavojingų koronės formų atsiradimą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2021-10-18 10:56:00, skaitė 576, komentavo 8

Tyrimai rodo, kad masinė vakcinacija greičiau trukdo susiformuoti bandos imnitetui, negu gali jį sukurti. Šios problemos situaciją apžvelgia žinomas imunologas ir vakcinų kūrėjas Geert Vanden Bossche straipsnyje „Keep looking at snapshots and you’llnever see where this pandemic is headed ... until it reaches itsfinal destination“ (Jei ir toliau žiūrėsite į momentines nuotraukas, niekada nesuprasite, kur link ši pandemija juda. ... kol pasieks galutinį tikslą).

Žemiau pateikiu šio straipsnio vertimą.

Diskusijos ir įtampa dėl Covid-19 vakcinų veiksmingumo vis labiau įsiplieskia. Vakcinomis valdomos skiepytų ir neskiepytų žmonių apsaugos nuo infekcijų, ligų, hospitalizacijos ir mirties lyginamieji vertinimai yra įvairūs, o rezultatai, priklausomai nuo informacijos šaltinio, svyruoja nuo įtikinamų naudos įrodymų iki įtikinamų nesėkmės įrodymų. Tie, kurie įsijautė į šią lyginamąją statistiką, atrodo, pamiršta, kad žmogaus įsikišimo į pandemiją sėkmės vertinimas yra dinamiško reiškinio sėkmės matavimas ir kad momentinės nuotraukos, padarytos tam tikromis sąlygomis/parametrais, nesuteikia informacijos apie bendrą pandemijos evoliucijos tendenciją ir tikėtiną sveikatos būklę. Pastaruosius galima kontroliuoti tik matuojant laikinus parametrų pokyčius, turinčius ryšį su visuomenės ir asmenų sveikata.

2021 m. kovo mėn. molekuliniai epidemiologai jau išreiškė susirūpinimą dėl supervarianto atsiradimo, kuris "gali pasižymėti bet kokiu padidėjusio užkrečiamumo, pakitusio virulentiškumo ir (arba) padidėjusio gebėjimo išvengti populiacijos imuniteto deriniu" ir todėl turėtų didžiulį tinkamumo pranašumą (1). Tuomet jų susirūpinimas buvo pagrįstas filogenoja pagrįsta natūraliosios atrankos analize, rodančia, kad imuniteto sukeltas atrankos spaudimu skatina konvergencinę evoliuciją, kurios metu vystosi įvairus mutacijų spektras, užtikrinantis viruso išlikimą didėjančio infekcinio ir vakcinų sukelto šeimininko imuninio spaudimo akivaizdoje.

Jų rezultatai leidžia daryti išvadą, kad masinis skiepijimas, esant daugiau infekcinių variantų, neišvengiamai susijęs su atranka adaptyvių mutacijų atrinktose genomo vietose, kas skatina plitimą labiau užkrečiamų ir imuninę sistemą aplenkiančių variantų. Tai reikštų, kad laikui bėgant vakcinos veiksmingumas turėtų mažėti, o infekcijos lygis palaipsniui didėti. Galima daryti prielaidą, kad dėl labiau užkrečiamų ir imuninę sistemą apeinančių štamų evoliucinės konvergencijos ir jų susiformavimo į "supervariantą" taip pat vis labiau susilygins skirtingos pandemijos trajektorijos šalyse ir (arba) regionuose, kuriuose taikoma masinė vakcinacija.

Padidėjus infekciniam spaudimui, padidėja rizika, kad gyventojai greitai vėl užsikrės virusu. Anksčiau asimptomiškai užsikrėtusiems neskiepytiems asmenims greitas pakartotinis užsikrėtimas SARS-CoV-2 gali lemti viruso replikaciją suboptimalaus į spyglio(S) nukreipto imuninio spaudimo fone (dėl suboptimalių, trumpalaikių mažo afiniteto anti-S antikūnų [Abs]) ir net didesnį jautrumą ligai (dėl slopinimo įgimto funkcinio pajėgumo aukščiau minėtų suboptimalių anti-S Abs). Kai toks suboptimalus anti-S imunitetas pasireiškia didelėje populiacijos dalyje, tikėtina, kad jis dar labiau padidina natūralios imuninės atrankos spaudimą virusų užkrečiamumui ir taip skatina tolesnį užkrečiamųjų variantų plitimą, todėl kyla papildomos užkrečiamųjų atvejų ir sergamumo bangos. Kadangi viruso evoliucijos dinamika labai vakcinuotose šalyse ir (arba) regionuose dabar sukelia didžiulį imuninės atrankos spaudimą viruso tinkamumo kraštovaizdžiui, galima daryti prielaidą, kad labai įvairus šios pandemijos evoliucijos trajektorijų spektras, pastebėtas įvairiose labai vakcinuotose šalyse, dabar greitai susiaurės iki vienodesnio kelio, kuriam būdingi toliau išvardyti, prognostiniu požiūriu nepalankūs bruožai:

Vakcinos veiksmingumo mažėjimas, kurį atspindi santykinis vakcinuotų asmenų sergamumo ir mirtingumo didėjimas laikui bėgant.

Santykinis skiepytųjų sergamumo ir mirtingumo rodiklių padidėjimas laikui bėgant, palyginti su neskiepytųjų sergamumu ir mirtingumu

Santykinis suboptimalaus imuniteto padidėjimas laikui bėgant tiek tarp skiepytųjų, tiek tarp neskiepytų asmenų (atitinkamai dėl sumažėjusio vakcinos veiksmingumo ir suboptimalaus natūraliai sukelto Abs), kuris gali pasireikšti santykiniu ADE (nuo Ab priklausomo Covid-19 ligos patologijos sustiprėjimo) atvejų padidėjimu.

Santykinis bazinio užkrečiamumo lygio padidėjimas laikui bėgant.

Nuolatinis infekcijos, sergamumo ir mirtingumo didėjimas.

Santykinis užkrečiamųjų viruso variantų, pasižyminčių imunitetui atspariais fenotipais, dažnėjimas laikui bėgant.

Išvada: Visi ekspertai ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijos, atrodo, sutinka, kad pandemijos evoliucinė dinamika yra labai sudėtinga ir ją lemia viruso daromo infekcinio spaudimo šeimininko imuninei sistemai ir šeimininko daromo imuninio spaudimo viruso užkrečiamumui sąveika, ir kad pandemija gali baigtis tik tada, kai susiformuoja pakankamas bandos imunitetas virusui kontroliuoti. Todėl keista, kad nė vienas iš šių autoritetų nesirūpina dėl poveikio, kurį masinis imuninės sistemos įsikišimas gali turėti pandemijos, kuriai dabar būdingas plačiai paplitęs labai užkrečiamų variantų dominavimas, evoliucinei dinamikai. Bet kokį žmogaus įsikišimo poveikį šiai dinamikai galima įvertinti ir išmatuoti tik stebint populiacijos lygio infekcijos, sergamumo ir mirtingumo rodiklių pokyčius ir lyginant šiuos rodiklius tarp paskiepytų ir nepaskiepytų asmenų kaip laiko funkciją. Taip pat reikėtų atlikti filogeneze pagrįstų virusų sekų natūralios atrankos tyrimus, kad būtų galima stebėti SARS-CoV-2 prisitaikymo prie visuomenės sveikatos intervencijų evoliucinę dinamiką.

Jei masinis skiepijimas galiausiai leis SARS-CoV-2 išvystyti dominuojančius imuninės sistemos išvengiančius variantus, galinčius išvengti ir adaptyviosios, ir įgimtosios imuninės sistemos, šios pandemijos pasekmės bus panašios į patogeninio viruso įvedimą į naivaus šeimininko rūšį. Tai iš tikrųjų gali padidinti viruso virulentiškumą, užuot kontroliavę virusinę ligą.

(1) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7941658/

Mano publikacijos Telegram: https://t.me/lebionka ir VK: https://vk.com/id460381786