MARKSIZMAS IR ŠEIMOS KLAUSIMAS

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://www.facebook.com/krist... 2021-05-23 03:41:00, skaitė 1410, komentavo 26

MARKSIZMAS IR ŠEIMOS KLAUSIMAS

Įvairūs komunizmo priešininkai aiškina, neva komunistai siekią šeimos išardymo, vadinamųjų vienalyčių santuokų įvedimo bei seksualinio ir apskritai moralinio chaoso. Bet kiek šiuose pareiškimuose tiesos? Iš tiesų, tai labai opus klausimas, ypač turint omeny bendrą padėtį Lietuvoje, kur tikrų žinių apie Marksą, marksizmą ir komunizmą – kaip itin maža, o visokiausių komunizmo juodintojų – lyg grybų po rudens lietaus. Taigi, būtent šį klausimą čia ir išsiaiškinsime.

1. Šeimos klausimas Markso ir Engelso darbuose

Kad dalyką kaip reikiant suprastume, turime pradėti nuo pradžios. Šiuo atveju – nuo Markso ir Engelso, tiksliau – nuo pastarųjų pažiūros į šeimą kaip visuomenės institutą. Čia reikia žinoti, kad būdami dialektikai, jie nei viename savo veikale nekalbėjo apie „šeimą“ apskritai. Pavyzdžiui, „Komunistų partijos manifeste“ dėstomos štai tokios mintys:

„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.

Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija.

Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“[1]

Apie ką čia kalbama? „Buržuazinė šeima“ nėra šeima apskritai. Tai yra konkreti, istoriškai susiklosčiusi šeimos forma, šiame kontekste neatsiejama nuo XIX amžiaus Europos praktikos, į kurią įėjo tiek faktinis moters beteisiškumas, tiek santuokų kaip tam tikrų verslo sandėrių, sudarinėjimas. Bet kad suprastume, ką Marksas ir Engelsas čia norėjo pasakyti, turime nors bendrais bruožais išmanyti jų keltas teorines prielaidas.

Marksistiniu požiūriu apie šeimą apskritai kalbėti galima tiktai tiek, kiek tai liečia bazinę bet kurios šeimos funkciją, o būtent – būtinumą pratęsti giminę, kaip „Vokiečių ideologijoje“ rašo Marksas ir Engelsas, – „gaminti kitus žmones“[2]. Čia turime biologinės prigimties apsprendžiamą konstantą, tuo tarpu šeimos kaip tam tikro socialinio santykio formos istoriškai kinta.

Šiam kitimui konkrečiai suprasti bei pavaizduoti marksizmo kūrėjai pasitelkė to meto mokslinius atradimus. O būtent, 1877-aisiais išėjusios knygos „Senovės visuomenė“ autoriaus, amerikiečių antropologo Liuiso Morgano tyrinėjimų rezultatus, kuriais pasiremdamas Engelsas parašė klasikiniu tapusį veikalą „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“, kuriame atskleidė realiąją šeimos instituto genezę.

Pirmykštėse medžiotojų-rankiotųjų visuomenėse moterys užėmė aukštą socialinę padėtį. Tai lėmė tiek jų kaip vaikų gimdytojų, tiek bendras jų ūkinis vaidmuo*. Čia gyvavo matriarchatas, kuriame lytiniai santykiai buvo reguliuojami vadinamųjų grupinių santuokų pavidalu. Asmens kilmė buvo nustatoma pagal motinos liniją. Simptomiška, kad tokiose visuomenėse suklestėjo vadinamieji deivių motinų kultai.

Atskirų šeimos ūkių nebuvo, kaip nebuvo ir privačios nuosavybės. Gyventa bendrai. Atitinkamai nebūta ir monogaminių šeimų, kaip ir mums žinomos individualios lytinės meilės, žodžiu – ne šiaip fiziologinio suartėjimo, bet dvasinio vyro ir moters ryšio, kurį Engelsas išskyrė kaip vieną pagrindinių žmogaus sužmogėjimo, jo išsiskyrimo iš gyvuliškos būklės akcentų. Kita vertus, lyginant su paskiau iškilusiu patriarchatu, juose egzistavo tam tikra lyčių lygybė.

Tokių santykių pavyzdį pats Morganas betarpiškai rado tada JAV Niujorko valstijoje dar gyvavusiose irokėzų bendruomenėse. Bet matriarchatas, kaip rodo istorija, besivystančiose visuomenėse ilgainiui užleidžia kelią patriarchatui, kuris praktiškai kyla iš vadinamosios neolito revoliucijos, žodžiu – iš žemdirbystės atsiradimo. Nauji, didesnės fizinės jėgos reikalavę žemės ūkio darbai paskatino patriarchato išsivystymą. Tradiciniu buvusį kolektyvinį namų ūkį keičia individualūs namų ūkiai. Iš čia kyla monogaminė šeima, paremta, kaip rašė Engelsas, – „ne gamtinėmis, bet ekonominėmis sąlygomis“[3]. O būtent, vyrui priklausančiu namų ūkiu, kuriam reikalingus įpėdinius (paveldimumą nustatant vyriška linija) gimdo viena konkreti moteris, faktiškai esanti visiškoje vyro valdžioje. Išsivysto monogaminė šeima. Nors aukščiau minėtoji individuali lytinė meilė – taip pat iš esmės monogaminis reiškinys, pati monogaminė šeima, kokia ji atsirado, su ja neturėjo nieko bendro. Monogaminis principas, pagaliau, praktikoje taikytas tik moteriai, bet ne vyrui, kuriam buvo leidžiamas svetimoteriavimas. Su tokia tvarka ir prekiniais-piniginiais santykiais išsivysto ir prostitucija. Iš tiesų monogaminė šeima kilo, anot Engelso, – „kaip vienos lyties pavergimas antrosios lyties, kaip iki tol visoje priešistorėje nežinoto lyčių antagonizmo paskelbimas“[4].

Tačiau įsidėmėtinas vienas momentas. Kaip minėta, monogaminė šeima rėmėsi ne vyro ir moters meile, o ekonominiais motyvais. Ilgesnis ar trumpesnis gyvenimas poromis pasitaikydavo ir esant ankstesniosioms grupinėms santuokoms**. Kaip naujoji monogaminė šeima rėmėsi iš esmės ekonominiu, taip tokios poros rėmėsi daugiau gamtiniu, žodžiu – zoologiniu pagrindu. Nei vienu, nei kitu atveju to, ką marksizmo kūrėjai ir ką mes suprantame kaip individualią lytinę meilę, nebuvo. Bet būtent šios, iš esmės patriarchalinės, monogamijos epochoje pasireiškia individualios lytinės meilės užuomazgos.

Visgi joms nelemta plačiau plėtotis, nes reiškiasi jos tiktai tam tikrame užribyje, žodžiu – už oficialiųjų monogaminių santuokų, paprastai sudaromų iš ekonominio išskaičiavimo (ir tuo būdu, Markso ir Engelso supratimu, sudarančių neoficialią, bet faktinę vyrui pavaldžios moters prostituciją), ribų. Pavyzdžiui, tarp vergų bei visokių atskalūnų arba kaip svetimavimas, laužant oficialiuosius vedybinius įžadus. Viduramžiais reiškiasi ji dar labiau, bet irgi pariby, dažniausiai ne be tragiškų baigčių. Legenda apie Tristaną ir Izoldą, Šekspyro Romeo ir Džiuljeta bei daugelis kitų panašių kūrinių Europos kultūroje tiesiog puikiai atspindėjo šitą realiją.

Nors oficialiai tokia meilė pripažinta, ji, kaip ir daugelis kitų moralės kriterijų, – pažymėjo Engelsas, – pripažinta tiktai „teorijoje, popieriuje“[5]. Naujaisiais amžiais, įsigalint buržuaziniam gamybos būdui, o su juo – ir vadinamosioms individo laisvėms bei teisėms, santuoka vis labiau ir labiau imta traktuoti kaip laisvas abipusis susitarimas. Ypač protestantiškuose kraštuose, kur naujoji santvarka labiau įsitvirtinusi, nei katalikiškuose. Išskaičiavimas niekur nedingsta. Nedingsta ir moters pavergimas, nes nežiūrint deklaruotų lygių „žmogaus teisių ir laisvių“, tokios teisės ir laisvės joms paprastai negaliodavo. Bet būtent žemuosiuose, varginguose sluoksniuose individualia lytine meile paremtos santuokos nusistovi kaip taisyklė, nes pastarieji, turėdami formalias laisves ir teises, kartu lieka laisvi, anot Engelso, – „nuo ekonominių įtakų“[6].

Būtent tokiame kontekste Marksas ir Engelsas šnekėjo apie „buržuazinę šeimą“. XIX amžiuje netgi demokratiškiausiose buržuazinėse visuomenėse moterys neturėjo nei balso, nei kitų elementarių pilietinių teisių. Nuosavybės požiūriu paprastai irgi viešpataudavo vyras. Kaip tokių šeimų pagrindas reiškėsi tipiškas buržuazinis namų ūkis. Šiuo požiūriu šeima iš esmės ir yra ūkinis vienetas, koksai, buržuazinius gamybinius santykius pakeitus komunistiniais, neabejotinai išnyktų, be to, dėl laipsniško patriarchalinių (savo esme ikikapitalistinių) santykių liekanų nykimo, jau prie kapitalizmo išgyvena rimtą eroziją. Todėl visiškai nuoseklu, kad marksizmo kūrėjai, pasisakydami už privačios nuosavybės ir apskritai žmogaus išnaudojimo kito žmogaus panaikinimą, kartu pasisakė ir už tokios šeimos panaikinimą, už visišką vyro ir moters lygybę, kuri komunizme būtų neabejotina, nes čia kalba eitų ne vien tik apie teisinę, bet ir realią – socialinę žmonių lygybę. Ryšium su kuo komunizmo priešininkai mėgsta prikaišioti, neva šituo būtų siekiama šeimos panaikinimo apskritai, pastarąją keičiant ar poligaminiais, ar kokiais kitokiais neva „laisvais“ lytiniais santykiais. Šitai pastebėjo Marksas ir Engelsas, rašydami „Kompartijos manifestą“:

„Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą, – šaukia mums choru visa buržuazija.

Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma atiduoti į bendrą naudojimą, ir negali, žinoma, negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas.

Jam nė galvon neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis.

Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.

Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų dispozicijoje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nebekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, viliodami žmonas vieni iš kitų.

Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai kad jie, esą, nori pakeisti veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą oficialiu, atviru žmonų bendrumu.“[7]

Bet kiek tiesos tokiuose kaltinimuose? Kaip iš tikrųjų galvojo marksizmo kūrėjai? Kokie, pagaliau, yra tikrieji komunistų siekimai šeimos atžvilgiu?

Į šitai atsakysime, pateikdami vieno itin antikomunistiškai nusiteikusio VU profesoriaus, Albino Plėšnio, daromą dalyko interpretaciją ir palygindami ją su tuo, ką iš tiesų rašė patys klasikai. Monografijoje „Analitinės krypties filosofija“ jisai cituoja tą pačią „Komunistų manifesto“ ištrauką, kurią aukščiau turime čia. Anot Plėšnio – taip konstatuojama, kad, laimėjus komunizmui, šeima apskritai išnyks, užleidžiant vietą nereguliuojamiems lytiniams santykiams[8]. Remiantis vien tiktai aukščiau cituotais žodžiais, ištraukus juos iš konteksto, galima pateikti ir tokį aiškinimą. Tik bėda tame, kad profesorius Plėšnys paskutinę duotosios ištraukos pastraipą cituoja nepilnai, lyg tyčia sustodamas prieš sekantį sakinį:

„Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y. oficialioji ir neoficialioji prostitucija.“[9]

Vadinasi, komunizme išnykti turėtų būtent vadinamasis žmonų bendrumas. Apie jokius nemonogaminius ar apskritai nereguliuojamus lytinius santykius čia nėra nei kalbos. „Komunistinė organizacija“, – anot Engelso, – „užuot įvedusi žmonų bendrumą, atvirkščiai, jį panaikins“[10]. Dar daugiau, šisai panaikinimas reikš galutinį, tikrąjį monogamijos įsigalėjimą.

Kad būtent tokia buvo tikroji marksizmo kūrėjų pozicija, nesunku įsitikinti iš mūsų minėtosios Engelso „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmės“:

„Bet kadangi monogamija atsirado dėl ekonominių priežasčių“, – klausia Engelsas, – „tai ar ji išnyks, kai išnyks šios priežastys?

Į tai būtų galima ne be pagrindo atsakyti: ji ne tik neišnyks, bet, priešingai, tik tuomet bus pilnutinai įgyvendinta, nes kartu su gamybos priemonių pavertimu visuomenine nuosavybe išnyks ir samdomasis darbas, proletariatas, taigi, ir būtinybė tam tikram – statistiškai apskaičiuojamam – moterų skaičiui atsiduoti vyrams už pinigus. Prostitucija išnyks, o monogamija, užuot žlugusi, pagaliau taps realybe ir vyrams.“[11]

Bet jeigu nebeliktų privačios nuosavybės, o monogamijos pagrindu buvęs individualus namų ūkis netektų lemiamos reikšmės, koksai būtų tokios naujo tipo monogaminės šeimos pagrindas? Materialistinis požiūris gi reikalauja tokio paaiškinimo. Iš tiesų, ekonominiai veiksniai, apskritai tokie bei panašūs išskaičiavimai čia tiesiog nebeturėtų vietos. Liktų, kaip pažymėjo Engelsas, tiktai „individuali lytinė meilė“[12], kurios monogaminė esmė ir būtų tokios šeimos – nebe kaip reikšmingesnio ūkinio vieneto, bet kaip vyro, moters ir jų vaikų asmeninio santykio – pagrindu. Žodžiu, čia santuoka išlieka, bet ne kaip klasinis ar apskritai ekonominis, bet dorovinis visuomenės institutas.

Kaip toks, t. y. kaip dorovinis institutas – santuoka gali remtis tiktai laisvu vyro ir moters sprendimu gyventi abipuse meile ir pagarba paremtą bendrą gyvenimą. Anot liaudies išminties, – „per prievartą mielas nebūsi“. Todėl Marksas labai aiškiai pasisakė ir apie skyrybų laisvės būtinumą, ypač turint omeny tuometį, XIX amžiaus, kontekstą, kuriame taip vadinamame civilizuotame Europos pasaulyje daugelis santuokų irgi buvo sudaromos vienpusiškai, neatsižvelgiant į moters troškimus. Bet kaip matyti iš dar jaunystėje Markso parašyto „Ištuokos įstatymo projekto“[13], ir į skyrybų klausimą marksizmo kūrėjai žiūrėjo itin rimtai, atsižvelgiant ir į vaikus, ir į kartu nueitą gyvenimo kelią. Šių laikų buržuaziniu požiūriu Markso pozicija skyrybų klausimu galėtų pasirodyti netgi kiek konservatyvi. Visgi tokią galimybę jis numatė, bet tik kaip jau įvykusios santuokos, kaip vyro ir moters moralinio santykio, mirties konstatavimą.

Taigi, tokios buvo marksizmo kūrėjų, Markso ir Engelso, pažiūros šeimos klausimu. O kad tai, kas jiems buvo „savaime suprantama“, kai kuriems jų „kritikams“, kaip kad mūsų cituotam profesoriui, pasirodo sunkiai ar netgi visai nesuprantama – tai parodo tiktai didžiulį pastarųjų intelektualinį nesąžiningumą. Bet tai būtų kita tema, kurią paliesime kituose straipsniuose. Verčiau, nenukrypdami nuo pačio dalyko, eikime toliau – prie šeimos klausimo pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės, Tarybų Sąjungos, ideologijoje ir praktikoje.

2. Šeima tarybiniame patyrime

Keliant šeimos klausimą tarybinio patyrimo kontekste, negalime atsiriboti nuo Markso ir Engelso pažiūrų, nes Tarybų Sąjunga, kokia bebūtų istoriškai unikali ar savarankiška, kūrėsi ne kokiais kitais, o būtent marksistiniais principais, kuriuos perėmė, išplėtojo bei pritaikė Leninas. Nenuostabu, kad ir apie jo, kaip ir apie didžiųjų jo pirmtakų, požiūrį šeimyniniais ir apskritai lytinius santykius reguliuojančios moralės klausimais, yra prasimanyta labai daug klaidinančių interpretacijų.

Viena tokių – vadinamoji „stiklinės vandens“ teorija, pagal kurią patenkinti lytinį troškimą yra iš esmės tas pat, kas išgerti stiklinę vandens. Žodžiu, atsigėrei – ir baigta. Spalio revoliucijai laimėjus, tokia teorija tikrai turėjo savų šalininkų. Anot antikomunistų, tarp jų buvo ir Leninas. Yra kompanijų, kuriose diskutuojant istoriniais klausimais netgi populiaru „stiklinės vandens“ teoriją – tiek josios autorystę, tiek josios aktyvų propagavimą – priskirti būtent jam.

Iš tiesų, toks aiškinimas atitinka bendrą jų samprotavimų logiką: jei komunistai, kaip ir Marksas bei Engelsas, apskritai siekia sunaikinti santuoką ir šeimą, tokia Lenino laikysena būtų visiškai natūrali. Juo labiau atitinkama būtų ir tariamai ankstyvaisiais tarybiniais metais vykdyta politika – dekretas santuokai panaikinti, poligaminių komunų, palaido elgesio jaunime, laisvų abortų ir netgi homoseksualinių santykių propaganda.

Taip tvirtina daugelis antikomunistų. Tuo tiki ir kai kurie „kairieji“. Visgi, kai dėl Markso ir Engelso, mes jau žinome, kad tokie aiškinimai mažų mažiausiai reiškia visišką dalyko neišmanymą, o daugių daugiausiai – tiesiog cinišką melą. Belieka paklausti: o kaipgi yra čia – tiek Lenino, tiek apskritai Tarybų Sąjungos atveju? Kad būtų aiškiau, pradėkime nuo „stiklinės vandens“ teorijos. Tai – ne komunizmo priešų pramanas. Ji realiai buvo ir, kaip nekeista, turėjo pasekėjų tiek iki TSRS susikūrimo, tiek jos gyvavimo pradžioje. Ir bohemiškai nusiteikę smulkiaburžuaziniai inteligentai, ir prie revoliucijos prisiplakę pusiau asocialūs elementai, ir dalis pastarųjų idėjinėn įtakon patekusio jaunimo iš tiesų ir rėmė, ir praktikavo tokias pažiūras. Vykstančio revoliucinio proceso, o, vadinasi, ir senųjų, patriarchalinių šeimynos formų griovimo procese, tokie asmenys įžvelgė galimybę ne naujiems, aukštesniems sukurti, bet saviems geiduliams patenkinti. „Kiekviename dideliame revoliuciniame judėjime“, – kaip teigė Engelsas, – „laisvosios meilės“ klausimas iškyla į pirmąją vietą. Vieniems tokia meilė yra revoliucinė pažanga, jau nereikalingų senųjų tradicinių pančių sutraukymas; kitiems – malonus mokymas, patogiai dangstantis visokius palaidus vyro ir moters santykius“[14]. Be abejo, Spalio revoliucija nebuvo jokia išimtis.

Bet kaip į tai žiūrėjo Leninas ir bolševikai, žodžiu – tuometiniai Markso ir Engelso reikalo tęsėjai? Į šį klausimą atsakyti nėra sudėtinga, nes atsakymas duotas tiek jų teorijoje, tiek ir praktikoje. Paprasčiausia bus pasiremti pačiu Leninu, kuris, 1920 m. rugpjūtį vykusio Kominterno II-ojo Suvažiavimo metu, kalbėdamasis su Vokietijos revoliucine veikėja Klara Cetkin, minėtuoju klausimu pasisakė taip:

„Pasikeitęs jaunuolių požiūris į lytinio gyvenimo klausimus, žinoma, „principinis“ ir tariamai remiasi teorija. Daugelis savo poziciją vadina „revoliucine“ ir „komunistine“. Jie nuoširdžiai mano, kad taip ir yra. Man, seniui, tai neimponuoja. Aš tikrai nesu niūrus asketas, bet man taip vadinamasis jaunimo – o dažnai ir suaugusiųjų – „naujasis lytinis gyvenimas“ – pakankamai dažnai atrodo grynai buržuazinis, lyg būtų savotiškas buržuazinis viešnamis. Visa tai neturi nieko bendra su laisvąja meile, kaip ją suprantame mes, komunistai. Jūs, aišku, žinote garsiąją teoriją apie tai, kad neva komunistinėje visuomenėje patenkinti lytinius siekimus ir meilės poreikius taip pat paprasta ir nereikšminga, kaip išgerti stiklinę vandens. Nuo šios „stiklinės vandens“ teorijos mūsų jaunimui pasimaišė, tiesiog pasimaišė. Šita teorija tapo prakeiksmu daugeliui jaunuolių bei merginų. Ją palaikantys tvirtina, kad šita teorija yra marksistinė. Ačiū už tokį „marksizmą“, kuris visus ideologiniame visuomenės antstate vykstančius reiškinius bei pasikeitimus tiesiogiai ir iš karto priskiria ekonominei bazei. Reikalas ne toksai paprastas. Tūlas Frydrichas Engelsas jau seniai nustatė šią istorinio materializmo tiesą.

Garsiąją „stiklinės vandens“ teoriją laikau visiškai ne marksistine ir, negana to, antivisuomenine. Lytiniame gyvenime pasireiškia ne tik tai, kas duota gamtos, bet ir tai, kas įnešta kultūros, nežiūrint, kaip aukšta ar žema tai bebūtų. „Šeimos kilmėje“ Engelsas nurodė į tai kaip svarbu, kad lytinė meilė vystytųsi ir tobulėtų***. Santykiai tarp lyčių nėra tiesiog žaismo tarp visuomenės ekonomikos ir fizinių poreikių išraiška. Būtų ne marksizmas, o racionalizmas mėginti suvesti šių santykių pokyčius pačius savaime tiesiog į ekonominę visuomenės bazę, atskirai nuo jų bendrųjų ryšių su visa ideologija. Žinoma, troškimas reikalauja, kad jį patenkintų. Bet argi normalus žmogus normaliomis sąlygomis gulėtų ant gatvės purve ir gertų iš balos? Ar netgi iš stiklinės, kurios kraštą būtų lietę dešimtys kitų lūpų? Bet svarbiausia yra visuomeninė pusė. Vandens gėrimas – iš tikrųjų individualus reikalas. Bet meilėje dalyvauja dviese, ir atsiranda trečia, nauja gyvybė. Čia slypi visuomeninis interesas, atsiranda pareiga kolektyvo atžvilgiu.

Kaip komunistas, aš nejaučiu nė menkiausios simpatijos „stiklinės vandens“ teorijai, nors ant jos ir puikuotųsi etiketė „išlaisvintoji meilė“. Be to, dar ji ir ne nauja, ir ne komunistiška.“[15]

Taigi, Leninas „stiklinės vandens“ teorijos ne tiktai nesukūrė, ne tiktai jos nepalaikė – jis apskritai ją smerkė. Be abejo, tokia pozicija, turint omeny, kad jo būta vieno uoliausių Markso ir Engelso (kurių pažiūros mums jau yra žinomos) mokinių, iš tikrųjų nuostabos kelti neturėtų. Ji labai nuosekli, kaip nuosekli ir jo laikysena aukščiau minėtos vadinamosios laisvosios meilės atžvilgiu.

Dar iki Spalio revoliucijos, 1915 m., išsiųstame laiške bolševikų partinei veikėjai Inesai Armand, kuri tuo metu ketino parašyti specialiai darbininkėms skirtą brošiūrą, Leninas ją sukritikavo ne už ką kita, kaip už „meilės laisvės“ lozungo naudojimą:

„§ 3 – „meilės laisvės reikalavimą (moterišką)“ patariu visai išmesti.

Tai išeina tikrai ne proletarinis, o buržuazinis reikalavimas.

Iš tikrųjų, ką Jūs tuo suprantate? Ką galima tuo suprasti?

1. Laisvę nuo materialinių (finansinių) apskaičiavimų meilės srityje?

2. Tą pat nuo materialinių rūpesčių?

3. nuo religinių prietarų?

4. nuo tėvelio uždraudimo, etc.?

5. nuo „visuomenės“ prietarų?

6. nuo siaurų aplinkos (valstietiškos arba miesčioniškos arba inteligentinės-buržuazinės) sąlygų?

7. nuo įstatymo, teismo ir policijos pančių?

8. nuo rimto meilėje?

9. nuo vaikų gimdymo?

10. adiulterio**** laisvę? ir t. t.

Aš išvardijau daug (ne visus, žinoma) atspalvių. Jūs, žinoma, suprantate ne Nr.Nr. 8-10, o arba Nr.Nr. 1-7 arba kažką panašaus į Nr.Nr. 1-7.

Tačiau 1-7 numeriams reikia parinkti kitokį pavadinimą, nes meilės laisvė tiksliai šios minties neišreiškia.

O publika, brošiūros skaitytojai neišvengiamai supras „meilės laisvę“ kaip kažką aplamai panašaus į Nr.Nr. 8-10, dargi prieš Jūsų valią.

Kaip tik dėl to, kad šiuolaikinėje visuomenėje tos klasės, kurios daugiausia yra linkusios kalbėti, kelti triukšmą ir kurios yra geriausiai „matomos viršuje“, supranta kaip „meilės laisvę“ Nr.Nr. 8-10, kaip tik dėl to tai yra ne proletarinis, o buržuazinis reikalavimas.

Proletariatui svarbiausi yra Nr.Nr. 1-2 ir paskui Nr.Nr. 1-7, o tai, tiesą sakant, ne „meilės laisvė“.[16]

Beje, minėtoji Armand brošiūra taip ir neišėjo, bet – kaip matyti iš cituotojo laiško – Leninas ne tik, kad nepritarė taip vadinamiems „laisviems“, „neįpareigojantiems“ santykiams, bet skeptiškai vertino pačią „meilės laisvės“ arba „laisvosios meilės“ sąvoką. Ne todėl, kad ji pati būtų iš principo klaidinga – iš tiesų, kaip dalyką suprato bolševikai – meilės laisvė turėtų reikšti nuo bet kokių materialinių išskaičiavimų ar kitokių panašių suvaržymų laisvą antrosios pusės pasirinkimą, bet nieko panašaus į tai, ką šiai frazei priskiria įvairūs buržuaziniai ideologai.

Bolševikų supratimu, vadinamoji meilės laisvė gali reikštis būtent santuokos instituto rėmuose. Bet šiuo klausimu irgi turime visokių spekuliacijų. Pavyzdžiui, provokarietiškame portale „Svobodnaja pressa“ paskelbtame straipsnyje „Rusų seksualinė revoliucija“ toksai Pavelas Prianikovas teigia, kad iš karto po 1917 m. lapkričio 7-osios įvykių, Leninas suskubo paskelbti dekretus „Apie santuokos atšaukimą“ ir „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“[17], kurie neva patvirtina tariamą Lenino ir bolševikų priešiškumą šeimos atžvilgiu. Pažvelgus į Maskvos Valstybinio Universiteto skelbiamą 1917-1918 m. Tarybų valdžios dekretų sąrašą[18], nei vieno šių tariamų dekretų nerasi. O pasiskaičius dekretą „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie kitų knygų tvarkymą“ matyti, kad viskas, ką padarė Tarybų valdžia – tai įvedė civilines santuokas, palikdama bažnytines grynai privačiu ir atitinkamai teisinės galios neturinčiu reikalu[19]. Nei apie santuokos instituto panaikinimą, nei apie homoseksualizmą – nei vieno žodžio. Iš kur tada šitokios spekuliacijos? Vienintelis bent kiek pateisinamas jų pagrindas – tai toji aplinkybė, kad Tarybų Rusijoje buvo atšauktas visas ankstesnysis, carinis, baudžiamasis kodeksas. Tuo būdu de jure, t. y., visiškai formaliai, homoseksualizmas – anksčiau laikytas kriminaliniu nusikaltimu – buvo dekriminalizuotas. Tačiau tuometė, kaip ir paskesnė tarybinė psichiatrijos praktika byloja, kad į homoseksualinę orientaciją žiūrėta kaip į gydytiną psichikos sutrikimą. Pagaliau, 1933 m. išleistu, o 1934 m. įsigaliojusiu įstatymu TSRS homoseksualizmas vėl buvo kriminalizuotas.

Tarybinėje visuomenėje realiai siekta įgyvendinti meilės laisvę būtent aukščiau minėtąja, neburžuazine, to prasme. O būtent, formuoti santuoką kaip vyro ir moters laisvu abipusiu sutarimu, meile ir pagarba paremtą institutą. Tarybų valdžia Rusijoje įvedė realią tiek santuokos, tiek ištuokos laisvę, 1918 m. įtvirtintą įstatymu.

Kadangi XX amžiaus pradžios Rusijoje daugelis santuokų buvo sudarytos būtent ekonominiu, išskaičiavimo, ir netgi prieš moteris nukreiptos prievartos pagrindu, visai nenuostabu, kad revoliucijos metais skyrybų skaičius smarkiai išaugo. Iš besiskyrusių porų daugumą sudarė bevaikės, faktiškai „mirusios“ santuokos. Tuo tarpu 1922-aisiais, baigiantis Pilietiniam karui, skyrybų sumažėjo iki „1,1-1,6 skyrybų tūkstančiui gyventojų“[20]. Tokie skaičiai iš esmės stabiliai laikėsi ir toliau. Tarybų Sąjungos naudai šneka ir skaičių palyginimas su to meto kapitalistinėmis valstybėmis. „Rusijos Tarybų Federatyvinėje Socialistinėje Respublikoje 1921-1923 metais“, – anot rusų sociologo Viačeslavo Čekalino, – „skyrybų buvo apie 85 000 per metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur maždaug tiek pat gyventojų, skyrybų buvo per 112 000. Maskvoje 1923 metais šimtui tūkstančių gyventojų teko 45-50 skyrybų, o Berlyne tokiam pat skaičiui gyventojų – 219,7 ir net visoje Vokietijoje šimtui tūkstančių gyventojų skyrybų buvo daugiau, negu Maskvoje, – 59,1.“[21]

Abortų klausimas – prieštaringesnis. Carinėje Rusijoje abortai oficialiai buvo draudžiami, o šis draudimas pasireikšdavo nelegalių abortų praktika, per kurią nemažai moterų tiesiog mirdavo. Be abejo, šitai buvo susiję ir su tuo, kad nebuvo vadinamųjų kontraceptinių priemonių. Daugelis rinkdavosi abortą kaip pabėgimą nuo dar didesnio vargo bei skurdo; esą geriau visai neturėti vaikų, negu paleisti juos į tokį baisų pasaulį. Tokias nuotaikas atliepė vadinamojo neomaltusizmo ideologija, skatinusi abortus kaip neva būtinos ir netgi pageidautinos depopuliacijos priemonę.

Šiuo klausimu Leninas pasisakė 1913 m. išėjusiame straipsnyje „Darbininkų klasė ir neomaltusizmas“:

„Darbininkų klasė ne žūva, o auga, stiprėja, bręsta, telkiasi, lavinasi ir grūdinasi kovodama. Mes – pesimistai baudžiavos, kapitalizmo ir smulkiosios gamybos atžvilgiu, bet mes – karšti optimistai darbininkų judėjimo ir jo tikslų atžvilgiu. Mes jau dedame naujo pastato pamatus, ir mūsų vaikai baigs jį statyti.

Štai kodėl – ir tik todėl – mes esame tikri neomaltusizmo priešai; ši srovė tinka miesčioniškai porelei, apkerpėjusiai ir egoistiškai, kuri išgąstingai veblena: duok dieve patiems kaip nors išsilaikyti, o vaikų geriau jau nereikia.

Suprantama, tai nė kiek nekliudo mums reikalauti, kad būtų visiškai panaikinti visi įstatymai, baudžiantys už abortą arba už tai, kad platinami medicinos veikalai apie apsisaugojimo priemones, ir pan. Tokie įstatymai tėra viešpataujančių klasių veidmainystė. Šie įstatymai ne gydo kapitalizmo skaudulius, o daro juos ypač piktybinius, ypač sunkius engiamosioms masėms. Vienas dalykas – medicinos propagandos laisvė ir elementarių demokratinių piliečio ir pilietės teisių apsauga. Kas kita – socialinė neomaltusizmo teorija. Susipratę darbininkai visada kuo negailestingiausiai kovos su mėginimais primesti šią reakcinę ir bailią teoriją pažangiausiai, stipriausiai, labiausiai pasiruošusiai dideliems pertvarkymams dabartinės visuomenės klasei.“[22]

Matyti, kad Leninas pasisakė už vaikų gimdymą šeimoje. Į abortus jis žvelgė kaip į blogybę tiek visuomeninės dorovės, tiek, pagaliau, pačios moters sveikatingumo, požiūriu. Neomaltusistinę depopuliacijos idėją jis pasmerkė. Bet kartu Leninas, kaip ir bolševikai apskritai, tuomečius abortą draudusius įstatymus laikė aukščiau minėtųjų blogybių paaštrinimu, o ne jų sprendimu.

Tokia pačia logika rėmėsi ir Tarybų valdžios politika Rusijoje. Iš tiesų, 1920 m. lapkričio 18 d. Sveikatos apsaugos ir Justicijos Liaudies komisariatų priimtu nutarimu, Tarybų Rusija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, legalizavusia abortus. Bet minėtųjų Liaudies komisariatų priimto nutarimo tekstas išreiškė tokią pačią logiką, kokia rėmėsi Leninas:

„Paskutinius kelis dešimtmečius tiek Vakaruose, tiek pas mus daugėja moterų, besiimančių nėštumo nutraukimo.

Visų šalių įstatymai su šia blogybe kovoja baudžiant tiek patirti persileidimą nusprendusią moterį, tiek tai įvykdžiusį gydytoją.

Neduodamas teigiamų rezultatų, šis kovos būdas nuvedė šitą operaciją į pogrindį ir pavertė moterį iš slaptos operacijos sau verslą susikūrusių samdomų ir dažnai neišmanėliškų abortų atlikėjų aukomis.

Dėl šios priežasties iki 50% moterų apsikrečia infekcijomis ir iki 4% miršta.

Darbininkų ir valstiečių vyriausybė atsižvelgia į visą šio reiškinio žalą kolektyvui. Stiprindama socialistinę santvarką ir agituodama prieš abortus tarp dirbančiųjų moterų masių, ji kovoja su šia blogybe ir, plačiai vykdydama Motinystės ir kūdikystės apsaugos principus, numato laipsnišką šio reiškinio išnykimą.

Bet kol moralinės praeities liekanos ir esamos sunkios ekonominės sąlygos vis dar verčia kai kurias moteris ryžtis šiai operacijai, Sveikatos apsaugos ir Justicijos Liaudies komisariatai, saugodami moters sveikatą bei rasės interesus nuo neišmanėlių samdomų grobuonių ir laikydami represines priemones šioje srityje nepasiteisinusiomis, nutaria:

I. Tarybinėse ligoninėse, kur užtikrinamas maksimalus jų saugumas, leisti atlikti dirbtinio nėštumo nutraukimo operacijas.

II. Atlikti šią operaciją drausti absoliučiai bet kam, išskyrus gydytojams.

III. Tokios operacijos atlikimu kaltas akušeres arba pribuvėjas, neturinčias teisės verstis tokia praktika, traukti Liaudies teisman.

IV. Gydytojus, atlikusius operaciją privačiai ir pasipelnymo tikslais, taip pat traukti teisman.“[23]

Žinoma aplinkybė, kad, šiam nutarimui įsigaliojus, abortų skaičius Tarybų Rusijoje padidėjo. Kita vertus, masiškai sumažėjo moterų mirčių. Patys įstatymo leidėjai į abortus žvelgė kaip į blogybę, o ne kaip į kažkokią „laisvę“. Kaip į blogybę, kurios paprasčiausiais draudimais neimsi ir neišrausi, žodžiu – kaip į blogybę, kurios pašalinimas reikalaująs ilgalaikės kultūrinės bei moralinės visuomenės evoliucijos.

Tačiau, kaip parodė reali tarybinio gyvenimo praktika, kelias į tai nebuvo nei rožėmis klotas, nei sviestu teptas. Prieiga prie abortų greitai buvo apribota, nes vien atitinkamos propagandos bei medicininių žinių populiarinimo, žodžiu – sąmoningumo skatinimo – problemai pašalinti nepakako. Dar daugiau, siekiant didesnio gyventojų prieaugio bei šeimos instituto stiprinimo, tiek J. Stalino, tiek Lenino našlės N. Krupskajos, iniciatyva, 1936 m. dauguma abortų atvejų iš naujo buvo uždrausti. Toks sprendimas nedavė norėto rezultato – kad ir ne tokiu dideliu mastu, kaip anksčiau, bet vis dėlto atsinaujino nelegalių abortų praktika. Augo ir nuo jų mirštančių moterų skaičius. Atitinkamai reaguojant, TSRS vairą perėmus N. Chruščiovui, 1955 m. abortai buvo vėl legalizuoti. Nors siekta – iš esmės tęsiant 1920 m. Liaudies komisariatų nutarimo tradicijas – evoliuciniu keliu kovoti su abortų problemą sukeliančiomis priežastimis, šis reiškinys niekur nedingo iki pat socializmo kracho ir kapitalizmo restauravimo buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje.

Daugelis moterų, kaip anksčiau, taip tada į abortus žiūrėjo kaip į alternatyvią kontracepcijos priemonę. Kad stokota reikiamų žinių bei priemonių, negalima nekaltinti TSRS valdžios. Kita vertus, dabarties, XX amžiaus pabaigos ir ypač XXI amžiaus pradžios realijos rodo, kad netgi tokioms žinioms bei priemonėms taip vadinamose išsivysčiusiose šalyse esant, pati problema ne tiktai išliko – bet ėmė eiti ranka rankon su tiesiog katastrofiškais bendro gimstamumo rodikliais.

Reikalas tas, kad atitinkami socialiniai-ekonominiai poslinkiai lemia vyro ir moters abipusį savarankiškumą. TSRS, kur buvo paskelbta ir įstatymiškai įtvirtinta visiška lyčių lygybė, šios permainos įvyko greičiausiai ir radikaliausiai. Bet šiuo požiūriu panašios, kad ir ne taip toli pažengusios, tendencijos neaplenkė ir labiausiai išsivysčiusių kapitalistinio pasaulio kraštų. Objektyviai nyksta patriarchaliniams santykiams būdinga priklausomybė nuo paprastai vyro rankose būdavusio namų ūkio. Prieš akis miršta šeimos kaip iš esmės ūkinio vieneto materialinės prielaidos.

Visgi – kaip nurodė Marksas ir Engelsas – tai nereiškia nei monogamijos, nei apskritai šeimos galo. Atvirkščiai, čia atsiveria galimybė realizuoti individualią lytinę meilę kaip naują, pirmiausiai dvasinį, dorovinį šeimos instituto pagrindą. Galimybė realizuoti Markso išsvajotąją „laisvės karalystę“ ne tiktai ekonominiame, bet ir pačiame intymiausiame, asmeniniame žmogiško gyvenimo fronte.

Šitokį, tikrai komunistinį, požiūrį į santuoką ir šeimą, kaip ir apskritai į lytinį gyvenimą, tiksliai formulavo didysis tarybinės pedagogikos teoretikas ir praktikas, Antonas Makarenka:

„Ko reikalauja visuomeninė dorovė lytinio gyvenimo klausimais? Ji reikalauja, kad žmogaus, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, lytinis gyvenimas būtų nuolat harmoningai derinamas su dviem gyvenimo sritimis: šeima ir meile. Ji pripažįsta normaliu ir doroviniu atžvilgiu pateisina tik tokį lytinį gyvenimą, kuris remiasi abipuse meile ir kuris vyksta šeimoje, t. y. atviroje pilietinėje vyro ir moters sąjungoje, siekiančioje dviejų tikslų: žmogaus laimės ir vaikų gimdymo bei auklėjimo.“[24]

Taigi, turime šeimą pirmiausiai ne kaip ekonominį, ūkinį institutą, bet kaip savotiškus meilės namus. Tačiau tokie savaime nesusikuria. Jiems reikalinga atitinkama kultūra, atitinkama sąmonė, kurios formavimas prasideda pačioje vaikystėje. Nepaliko Makarenka neaiškumų ir šiuo klausimu:

„Lytinis auklėjimas kaip tik ir turi būti meilės ugdymas, t. y. ugdymas to didžio ir tauraus jausmo, kurį puošia gyvenimo, siekimų ir vilčių vieningumas. Bet toks lytinis auklėjimas turi būti vykdomas be per daug atviro ir iš esmės ciniško siaurų fiziologinių klausimų nagrinėjimo.

<…>

Jei augdamas vaikas neišmoksta mylėti tėvų, brolių ir seserų, savo mokyklos, savo tėvynės, jeigu jo charakteryje išugdyti šiurkštaus egoizmo pradmenys, labai sunku tikėtis, kad jis sugebės labai pamilti savo išrinktąją moterį. Tokie žmonės labai dažnai turi stipriausius lytinius jausmus, tačiau visada yra linkę negerbti tos kuri juos žavi, nevertinti jos dvasinio gyvenimo ir net juo nesidomėti. Todėl jie lengvai keičia savo prisirišimą ir labai netoli yra nuo paprasto ištvirkimo. Žinoma, tokių būna ne tiktai vyrų, bet ir moterų tarpe.

Nelytinė meilė – draugystė, tos meilės-draugystės patyrimas, kuris išgyvenamas vaikystėje, ilgai trunkančio prisirišimo prie atskirų žmonių patyrimas, tėvynės meilė, ugdyta iš mažens, – visa tai yra geriausias metodas ugdyti ir būsimajai kilniai visuomeninei pažiūrai į moterį-draugą. O be tokios pažiūros sudrausminti ir suvaldyti lytinę sferą iš viso yra labai sunku.“[25]

Pagrindu tikrai individualiai lytinei meilei čia turime atitinkamą asmens dorovinę laikyseną. Tiek šeimos, tiek visuomenės, tiek apskritai kitų žmonių, tiek paties gyvenimo atžvilgiu. Tai yra meilė, kuri konkretizuojasi pilnavertyje asmens dalyvavime socialiniame kolektyve. Žodžiu, tai yra meilė kaip moralinis principas, savyje jungiąs tiek asmeninį, tiek visuomeninį, pradus į vieningą, nedalomą, visumą. Iškeldami jai tokį naują, dvasinį pagrindą, Leninas ir bolševikai ne tiktai nesiekė šeimos ir santuokos išardymo, bet – priešingai jau paneigtoms antikomunistų spekuliacijoms – iškėlė šį socialinį institutą į iš esmės naują istorinę kokybę.

Negalima sakyti, kad šitai jie būtų pilnai pasiekę. Anaiptol, prieštaravimų pilna TSRS tikrovė tokią interpretaciją iš karto paneigia. Bet dar didesnė klaida būtų teigti, kad tarybiniame patyrime šia linkme nieko nebūtų pasiekta. Iš tiesų, laimėjimai, lyginant tiek su ikirevoliucine Rusijos imperijos visuomene, tiek su kapitalistiniu pasauliu, buvo didžiuliai. Naujojo tipo šeimyniniai santykiai, kaip ir pati komunistinė dvasia, toli gražu nebuvo visuotiniai. Tačiau jie tikrai buvo užsimezgę, jie tikrai egzistavo ir paliko savo žymę ne tiktai istorijoje, bet ir kasdieniame buvusių tarybinių respublikų gyvenime. Dar daugiau, idėjinis jų palikimas kaip niekad aktualus šiandieninių šeimyninio gyvenimo problemų kontekste.

3. Šeima ir marksizmas šiandien

Kad jas suprastume, pradėkime tuo, kad išsilaisvinimas iš patriarchalinių santykių XX amžiuje įvyko – kaip minėjome – ne vien tik socializmo kraštuose, bet ir labiau išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse. Jose moters emancipacija taip pat visiškai reali, nes pastaroji – būdama integruota į kapitalistinę darbo rinką – paprastai nebėra taip ekonomiškai priklausoma nuo vyro, kaip būdavo anksčiau. Išsilaisvinusi nuo tokios priklausomybės, ji yra laisva ir nuo tėvų bei giminės suvaržymų, ir nuo luominių apribojimų ir t. t. Tiek moterims, tiek vyrams sukurtos valstybinės socialinių garantijų, tame tarpe pensijų, sistemos. Atrodytų, kad turėjo prasidėti procesas, panašus į vykusį TSRS, kur sunkiai, bet visgi formavosi naujo tipo šeima. Tačiau tikrovė kitokia.

Šeima remiasi tam tikra materialine baze. Istoriškai – kaip žinome – tai buvo patriarchalinis namų ūkis. Jame, viena vertus, vyravo santykiai, atitinkamai varžę asmenybę, iškreipę tiek jos socialinį, tiek dvasinį gyvenimą. Kita vertus, šeimos narių priklausomybė nuo jo, o kartu ir nuo vyro kaip ūkio savininko veikė kaip tam tikri socialiniai klijai, žodžiu – kaip šeimą „cementavęs“ faktorius. Bet aukščiau minėtieji procesai tokius ūkius, ar bent jau buvusią jų socialinę reikšmę, praktiškai panaikino. Ankstesnių, ikikapitalistinių, saitų – ar jie būtų gimininiai, ar luominiai, ar religiniai – nebeliko. Liko tik nuo jų išlaisvintas, į kapitalistinių prekinių-piniginių santykių tinklą įmestas, individas. Kapitalistinė sistema, – kaip teigė Marksas ir Engelsas, – „sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“[26]. O santuokos ir šeimos institutui tokia padėtis – iš tikrųjų pragaištinga.

Aišku, Vakaruose ir buvo, ir dabar yra šeimų, kurios, kad ir gyvendamos kapitalistinėje visuomenėje, iš esmės panašios į tarybinį modelį. Bet bendroji tendencija yra ta, kad, atmirus materialiniams patriarchalinės šeimos pagrindams, patsai šeimos institutas išgyvena eroziją, apie kurią byloja tiek smarkiai kritę gimstamumo rodikliai, tiek beveik taisykle tapusios skyrybos. Išsivysčiusiuose kapitalistiniuose kraštuose apie tai byloja tikrų tikriausia demografinė krizė, kurios lemiamus praradimus Europoje ir Jungtinėse Valstijose stengiamasi kompensuoti masine imigracija iš trečiųjų šalių. Be jos, esamoms tendencijoms nesikeičiant, ilgainiui lauktų depopuliacijos perspektyva.

Išnykus patriarchalinės šeimos prielaidoms, individas lieka – kaip minėjome – laisvas nuo visokiausių suvaržymų; bet kartu jis išsilaisvina ir nuo išorinių veiksnių, skatinančių kurti šeimą. Pavyzdžiui, anksčiau Europoje nebūta nei kontracepcijos, nei socialinių garantijų sistemos. Todėl vaikų gimdymas būdavo ne tiktai neišvengiamas, bet netgi tiesiogiai reikalingas kaip būdas aprūpintai senatvei užsitikrinti. Trečiojo pasaulio šalyse, kur panašios sąlygos vyrauja ir šiandien, atitinkamai ir didžiulis gimstamumas. O kokia situacija taip vadinamame Pirmajame pasaulyje, kur mokamos valstybinės pensijos tokį tiesioginį priklausomumą nuo vaikų lygtais panaikina, jau nurodėme.

Rašau „lygtais“, nes iš tikrųjų dalyko esmė, kiek tai liečia suaugusių vaikų paramą pasenusiems tėvams, niekur nedingsta. Tiktai įgauna kitą formą, tarpininkaujant valstybinėms įstaigoms. Be dirbančių jaunesnių kartų atstovų, pensininkų išlaikymas praktiškai neįmanomas. Elementari tiesa, kad be giminės pratęsimo gyvuoti negali joks sociumas, nepriklausomai nuo jo santvarkos ar ideologijos, čia pasireiškia paradoksaliu bumerango efektu, patiriamu visų šitaip „išsilaisvinusių“, bet faktiškai akligatvin patekusių visuomenių. Iš jo, kaip sakėme, bandoma bėgti migrantų pagalba. Bet tai veikiau dirbtinis organizmo gyvybės palaikymas, nei tikra išeitis iš situacijos. Kitos valstybės stengiasi taikyti daugiau ar mažiau pasiteisinančią į šeimų kūrimosi ir gimstamumo skatinimą orientuotą politiką (vadinamuosius vaiko pinigus ir kt. finansines priemones). Visgi pati erozijos tendencija išlieka, nes ankstesniojo materialinio pagrindo nebėra, o kitokie motyvai, kurie iš esmės priklauso dvasinės kultūros, arba vadinamojo antstato sričiai – nesuformuojami. Lieka tam tikras vakuumas.

Simptomiška, kad tokia padėtis būdinga būtent išsivysčiusio kapitalizmo šalims – toms – kurios šiame, XXI amžiuje, jau yra įžengusios į socialinės-ekonominės, politinės bei kultūrinės stagnacijos, puvimo ir netgi regreso būseną, daug kuo primenančią Romos imperijos, ypač vakarinės jos dalies, saulėlydį III-V mūsų eros amžiais. Simptomiška ir tai – turint omeny Romos precedentą – kad čia stiprėja ir homoseksualizmo bei kitokios, neįprastos, į natūralios žmogaus reprodukcijos rėmus netelpančios, tendencijos, pavidalu vadinamosios LGBT ideologijos, kuri tvirtina, kad ir homoseksualizmas, ir transseksualizmas, ir kiti panašūs reiškiniai yra visiškai normalios lytinio gyvenimo formos, kurias visuomenė turėtų pripažinti lygiai taip pat, kaip įprastus vyro ir moters santykius, t. y., suteikti jas praktikuojantiems asmenims teisę tarpusavyje tuoktis, turėti vaikų (aišku, įsivaikinant) ir pan. Bet kokie apribojimai šiuo požiūriu laikomi priespauda, prieš kurią reikią kovoti.

LGBT ideologijos pagrindas – vadinamoji genderių teorija, pagal kurią lytis pirmiausiai yra ne biologinė duotybė, bet socialinis konstruktas. Žodžiu, ne natūralus, bet dirbtinis ir istoriškai kintantis dalykas. Šiuo požiūriu, patsai žmonių skirstymas į dvi lytis, žodžiu – į vyrus ir moteris – laikomas priespaudos forma. Genderių teorija remiasi ne tiktai LGBT, bet ir šiuolaikiniai feministiniai judėjimai, prisistatantys kovotojais prieš tariamas patriarchato liekanas. Būtent tariamas, nes su klasikiniu judėjimu už moterų lygiateisiškumą, kurį rėmė marksizmo kūrėjai ir kuris neatsiejamas nuo pačios komunistinės tradicijos, jis neturi nieko bendro. Iš tiesų, šiuolaikinio feminizmo prioritetas yra nebe teisinė ar socialinė-ekonominė lyčių lygybė, bet pačių lyčių skirtumų, kaip tokių, neigimas, kartu su visiškai realia kova prieš santuokos ir šeimos institutą.

Šioji kova pasireiškia palaikymu juvenalinės justicijos politikai, įprastą valstybės kišimąsi į šeimos reikalus (išskirtiniais fizinės prievartos, asocialios gyvensenos ir pan. atvejais) keičianti vaikų atiminėjimu iš niekuo neprasikaltusių tėvų, vaikus perduodant atitinkamoms įstaigoms, kurios pastaraisiais neretai disponuoja kaip prekėmis, kurios parduodamos per privačias įvaikinimo agentūras, beje, Skandinavijos šalyse kartais perduodant juos ir taip vadinamų vienalyčių porų žinion. Tokie veiksmai būna motyvuojami tiek kažkam neįtikusiomis tėvų pažiūromis, tiek skurdžia šeimos socialine padėtimi.

Visgi reikia paklausti: ką visa tai turi bendro su marksizmu? Tokį klausimą provokuoja objektyvi aplinkybė, kad šiandien viešojoje sąmonėje, ypač Vakaruose ir tiesiogiai jų įtakoje esančiuose kraštuose, kairiosios pažiūros siejamos su LGBT idėjomis ir jų palaikymu. Kad nei marksizmo kūrėjai, nei Tarybų Sąjunga, nieko bendro su jomis neturėjo – šios aplinkybės nekeičia. Todėl į šį klausimą reikia atsakyti.

Marksas ir Engelsas juk parodė šeimos instituto istorinį kintamumą, bet nuo jo neatsiejamos konstantos, būtent – vaikų gimdymo, vyro ir moters sąjungos – jie niekur ir niekada neneigė. Dar daugiau, tiek jų, tiek Lenino idealu buvo toji individualia lytine meile paremta monogaminė šeima, apie kurią kalbėjome aukščiau. Pagaliau, minėtoji juvenalinė justicija – būdama pirmiausiai nukreipta prieš vargingiesiems sluoksniams priklausančias šeimas – turi labai aiškų klasinį pobūdį. Netgi LGBT judėjimai, kaip įtikinamai parodė marksistas ekonomistas iš Britanijos Polas Kokšotas[27], socialiniu-ekonominiu požiūriu išreiškia vadinamosios viduriniosios klasės, žodžiu – smulkiųjų buržua interesus. Negalima pamiršti ir stambiausių kapitalistinių korporacijų (Google, Ford, Coca Cola, Mastercard ir daugelio kitų) finansinės paramos LGBT judėjimui, ir atitinkamos Džordžo Sorošo fondo veiklos.

Bet kokios bebūtų LGBT sąsajos tiek su atskirais kapitalistiniais interesais, tiek su kapitalistine sistema apskritai, aukščiau minėtoji asociacija lieka. Žodžiu, LGBT siejama su kairuoliškumu ir netgi su marksizmu.

Pirma, prie šito prisidėjo įvairūs antikomunistiškai nusiteikę dešinieji ideologai, kartu kritikuojantys ir LGBT judėjimą. Pavyzdžiui, būtent toks yra pasaulinio garsumo psichologas iš Kanados, Džordanas Pitersonas, kurio teigimu LGBT idėjų ištakos slypi postmodernizme, o pastarojo – marksizme[28]. Postmodernizmas atsisako objektyvios tikrovės sampratos ir teigia, kad viskas iš esmės subjektyvu. „Kiekvienas turi savo tiesą, vienos tiesos nėra“, – tokios ir panašios frazės, kiek jomis neigiamas tikrovės objektyvumas, pilnai atitinka vidinę postmodernizmo logiką, kurios pagrindu paprastai remiasi ir LGBT šalininkai. Iš tiesų, jei viskas subjektyvu, jei nieko objektyviai tikro, žodžiu – realaus – nėra, tuomet nėra kaip pateisinti ir seksualinius bei kitokius geismus varžančias dorovines normas. Filosofiniu žargonu tokios pažiūros – tai subjektyvusis idealizmas. Šiuo požiūriu Pitersonas neklysta: LGBT judėjimas tikrai yra postmodernistinis.***** Tačiau marksistinė dialektika, pripažindama pasaulio, žodžiu – tikrovės – objektyvumą, subjektyvųjį idealizmą atmeta. O tai, kaip ir aukščiau mūsų aptarti istoriniai momentai (tiek Markso ir Engelso, tiek Tarybų Sąjungos laikysena šeimynos klausimu), tariamoms sąsajoms tarp marksizmo ir LGBT jokios vietos nepalieka.

Antra, kairieji patys remia LGBT judėjimą. Tiek socialdemokratinės, tiek tariamai socialistinės, partijos Vakaruose paprastai laikosi tokios pozicijos. Kur palaikymas LGBT vyraujančios viešosios opinijos požiūriu yra tapęs gero tono ženklu, šitokias pažiūras priima netgi komunistai. Pavyzdžiui, JAV iš daugybės partijų, vadinančių save komunistinėmis, prieš LGBT dabar nepasisako nei viena, o paskutinioji, kuri tokios pozicijos laikėsi – maoistinė Revoliucinė Komunistų Partija – savo ankstesnių pažiūrų atsisakė dar 2001-aisiais metais[29]. Nemažai ortodoksiniam marksizmui-leninizmui save priskiriančių partijų šiandien į LGBT žiūri teigiamai. Europoje šiai tendencijai kontrastuoja tiek prieš vadinamąsias vienalytes santuokas, tiek prieš LGBT ideologiją apskritai, pasisakanti Graikijos Kompartija[30]. Tačiau tendencija lieka, nes dauguma šiandien laikomų kairiaisiais, iš tikrųjų yra liberalai, kuriems savas tiek liberalistinis laisvės supratimas, tiek aukščiau minėta postmodernistinė mąstysena, o dalis komunizmo šalininkų – kaip matome – yra patekę į pastarųjų idėjinę bei kultūrinę įtaką.

Kaip nekeista, Marksas ir Engelsas homoseksualizmui nesimpatizavo. Iš tiesų, kaip matyti iš pastarųjų susirašinėjimo[31], į faktinį LGBT judėjimo pradininką, atvirai savo homoseksualinę orientaciją deklaravusį ir už įvairių formų homoseksualinių santykių legalizavimą agitavusį Karlą Heinrichą Ulrichsą, marksizmo kūrėjai žiūrėjo itin neigiamai. Dar daugiau, jie nuogąstavo dėl ilgalaikių šios tendencijos pavojų, o būtent, augančios šitokių veikėjų įtakos visuomenėje, kuri grėstų tikrų tikriausiu pederastų įsisiautėjimu. Likimo ironija, kad Marksas ir Engelsas ne tik buvo teisūs, bet tiek dalies šiuolaikinių savo „kritikų“, tiek kai kurių „pasekėjų“, yra siejami su LGBT judėjimu, kuriam neabejotinai nebūtų pritarę.

LGBT yra iš esmės liberalistinė idėja. Kaip tokia, ji remiasi vadinamąja individo „išlaisvinimo“ samprata: išlaisvinimo nuo bet kokių apribojimų, suvaržymų ar aukštesnių normų, kurios nurašomos kaip priespaudos prieš individą formos. Iš tikrųjų LGBT ideologija neatsiejama nuo vadinamosios 1960-ųjų „seksualinės revoliucijos“, už kurios Jungtinėse Valstijose stovėjo Rokfelerio ir Fordo fondų finansuotas Alfredo Kinsio institutas prie Indianos universiteto, kurio įkūrėjas – Alfredas Kinsis – savo pseudomoksliniuose tyrimuose naudodavosi pedofilų teiktomis duomenų lentelėmis[32]. LGBT reiškiasi kaip kraštutinio individualizmo forma, siekianti „išlaisvinti“ individą nuo jo paties žmogiškosios prigimties. Lietuvoje šiuo požiūriu taiklių pastabų padaro šios „išlaisvinimo“ ideologijos kritikas, bet kartu aršus antikomunistas Vytautas Radžvilas, knygoje „Erotas ir revoliucija“[33], vis dėlto klaidingai siedamas šią tendenciją su marksizmu.

Marksizmas irgi skelbia žmogaus išlaisvinimo programą, bet laisvės, kurios siekia komunizmas, turinys yra visiškai kitas, iš esmės nesuderinamas su aukščiau minėta liberalistine laisvės samprata. Nors komunistai siekia žmogaus išlaisvinimo nuo ekonominio išnaudojimo ir priespaudos, jų tikslas – ne nuo visuomenės, drausmės, dorovės ir, pagaliau, nuo paties savęs laisvas individas – o žmogus, kuriame pilnai pažadintos kūrybinės galios nukreipiamos tiek į jo paties asmens savirealizaciją, tiek į tarnavimą kolektyvui, žodžiu – liaudžiai. Iš tiesų, komunizmas galimas tiktai kaip aukščiausios dvasinės kultūros visuomenė, kelianti griežtus tiek drausmės, tiek visuomeninės dorovės reikalavimus. Šiuo požiūriu viena, būtent komunistinė „laisvė“ yra ne tiktai nesuderinama, bet tiesiog diametraliai priešinga liberalistinei „laisvei“, kurią LGBT ir propaguoja, ir praktiškai išreiškia.

Bėda tame, kad komunistai, pagauti XX amžiaus pabaigoje įvykusio realiojo socializmo kracho – nė nekalbant apie gerokai anksčiau prasidėjusią paties komunistinio judėjimo ir jo ideologijos formų stagnaciją bei krizę – sąmoningai arba nesąmoningai asimiliavo būtent liberalistines laisvės idėjas, iš esmės atitrūkdami nuo tikrųjų, galime sakyti, tradiciškai humanistinių marksistinės pasaulėžiūros pagrindų. Žodžiu, jie patys – kaip ir daugelis kitų – liberalizavosi.

Šiame kontekste dėsninga, kad minėtai šeimos instituto erozijos problemai sprendimus paprastai siūlo ne kairiosios, bet dešiniosios, neretai (nors ne visada) antikomunistinės politinės jėgos. Be to, LGBT ideologija – tiek įvairiais jos šalininkų ekscesais, tiek apskritai savo priešiškumu žmogiškajai prigimčiai – iššaukia stichišką „apačių“ pasipriešinimą visame pasaulyje. Vėlgi, iniciatyva priklauso dešiniesiems, prisistatantiems kovotojais už „tradicinę šeimą“, kurią dauguma kairiųjų – tiek kai kurie socialistai, tiek kairieji liberalai – asocijuoja su patriarchaline šeimos forma. Tokios, „tradicinės šeimos“ gynimas skelbiamas ir LGBT propagandą apribojusioje V. Putino Rusijoje. Bet šiame kontekste „tradicinė šeima“ – tai ne patriarchalinė, bet būtent tokia, kokią mums paliko tarybinis patyrimas. Žodžiu, lygiateisė vyro ir moters sąjunga.

Kiek tokios bei panašios dešiniųjų deklaracijos tikros, kiek jomis reiškiasi paprasčiausia demagogija – čia mums neturi principinės reikšmės. Svarbiausia tai, kad turime opią problemą, kuri, iš esmės būdama kapitalistinės raidos akligatvio pasekmė, kartu peržengia santvarkų ir ideologijų ribas tuo, kad jos sprendimas būtinas ilgalaikiam bet kokios, nesvarbu – ar kapitalistinės, ar komunistinės – visuomenės gyvavimui. Komunistų nesugebėjimas kaip reikiant ją atliepti yra viena iš daugelio pastarųjų marginalizacijos, o kartu ir idėjinio išsigimimo Vakarų pasaulyje, priežasčių. Vis dėlto, yra ir prablaivėjimo ženklų. Pavyzdžiui, vienoje iš Švedijos kompartijų, daugelį metų reiškiančios palaikymą tiek feminizmo, tiek LGBT idėjoms, 2019 m. įvyko skilimas, kurio pagrindu buvo dalies narių nepasitenkinimas tokia partijos orientacija, vietoje dirbančiųjų sluoksnių reikalų keliant LGBT ir kitokias panašias tendencijas[34]. Bet vien tokio – ekonominiu ir politiniu pragmatizmu paremto – atsisakymo yra maža. Iš tikrųjų reikia kažko daugiau – tiek nuoseklaus LGBT teorijų paneigimo, tiek konstruktyvios alternatyvos ir joms, ir patriarchalinės praeities idealizavimui.

Marksistinės pasaulėžiūros tam pilnai pakanka. Tiek Markso ir Engelso, tiek TSRS palikimas šeimyninio klausimo srityje mums suteikia ir reikiamas metodologines priemones, ir teigiamus praktinius pavyzdžius šios problemos išsprendimui. Ypač mums, kaip buvusios tarybinės šalies atstovams, jį įsisavinti galima tikrai sklandžiai, be abejo, tuo neneigiant bendros, pasaulinės šio klausimo reikšmės. Nes ,jei tikrai mes siekiame naujo tarptautinio komunistinio judėjimo, jisai privalo atsakyti į visus opiuosius šiandienos gyvenimo klausimus, siūlydamas ne tiktai kritiką, bet ir konstruktyvią alternatyvą. Nelieka abejonių, kad šioje, šeimyninėje srityje, toji komunistinė alternatyva yra ne kas kita, kaip tvirta, abipuse sutuoktinių meile bei pagarba paremta monogaminė šeima.

Kristoferis Voiška, 2020 m. kovo mėn.

* Iki žemdirbystės atsiradimo, pagrindiniuose darbuose didesnė vyro fizinė jėga lemiamos įtakos neturi. Klaidinga manyti, kad rankiotųjų-medžiotųjų visuomenėse valgyta daug mėsos. Iš tiesų mėsa, kuri būdavo įgyjama per medžioklę, buvo labiau sezoninė, dalinė, bet tikrai ne pagrindinė dietos dalis. O rankiojime ir namų ruošoje neabejotinai reikšdavosi moterys. Atitinkama buvo ir jų socialinė padėtis.

** Knygos „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ skyriuje „Šeima“ Engelsas, pasakodamas apie šeimos formų raidą pirmykštėse visuomenėse iki monogamijos atsiradimo, pažymi, kad tam tikras gyvenimas poromis pasitaikydavo dar esant ir grupinėms santuokoms (žr.: K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 186).

*** Apie tai, kaip Engelsas paaiškino monogamijos ir individualios lytinės meilės reikšmę, plačiau žiūrėti: F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 209-216.

**** „Adiulterio laisvę“, t. y. svetimautojo, svetimavimo laisvę.

***** Postmodernizmas – tiek kaip tam tikra filosofija, tiek kaip visuomenės pertvarkymo projektas – iš tiesų sudaro atskirą temą, išeinančią už šio rašinio ribų, kuriai reikės pašvęsti atskirą straipsnį.

[1] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. –Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 23.

[2] K. Marksas, F. Engelsas. Vokiečių ideologija. V., 1974, p. 25.

[3] F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 201.

[4] Ten pat.

[5] Ten pat, p. 211.

[6] Ten pat, p. 215.

[7] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 24.

[8] A. Plėšnys. Analitinės krypties filosofija. V., 2010, p. 62.

[9] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 24.

[10] F. Engelsas. Komunizmo principai. V., 1969, p. 28.

[11] F. Engelsas. Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 210.

[12] Ten pat.

[13] К. Маркс. Проект закона о разводе. – К. Маркс, Ф. Энгельс. Сочинения, т. 1. Москва, 1955, стр. 161-164.

[14] F. Engelsas. Apreiškimo knyga. – K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 173.

[15] К. Цеткин. Из записной книжки. –Воспоминания о В. И. Ленине, т. 5. Москва, 1984, стр. 45-46.

[16] V. Leninas. Laiškas Inesai Armand. – Raštai. T. 35. V., 1955, p. 139-140.

[17] П. Пряников. Русская сексуальная революция.– Свободная Пресса, 15 августа, 2010 г.

[18] Декреты Советской власти 1917–1918 гг.– Московский государственный университет.

[19] Декрет ВЦИК и СНК о гражданском браке, о детях и о ведении книг актов состояния.– Декреты советской власти, Т. I. Москва, 1957, стр. 247-249.

[20] V. Čekalinas. Meilė ir šeima. V., 1968, p. 9.

[21] Ten pat.

[22] V. Leninas. Darbininkų klasė ir neomaltusizmas. – Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 255.

[23] Постановление об охране здоровья женщин. – Постановление КПСС и Советского правительства об охране здоровья народа. Москва, 1958, стр. 63.

[24] A. Makarenka. Lytinis auklėjimas. – Rinktiniai pedagoginiai raštai. T. 1. V., 1957, p. 395-396.

[25] Ten pat, p. 400-401.

[26] K. Marksas, F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas. – Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 11.

[27] P. Cockshott. Class and the LGBT Lobby.–Paul Cockshott‘s Blog, August 29th, 2017.

[28] J. Peterson. Postmodernism: definition and critique (with a few comments on its relationship with Marxism).–jordanbpeterson.com, May 25th, 2018.

[29] On the Position on Homosexuality in the New Draft Programme. –Revolution. The voice of the Revolutionary Communist Party, USA.

[30] Восстановить правду и истинное положение дел.– Коммунистическая партия Греции, 5 января 2016 г.

[31] Ф. Энгельс. Письмо Карлу Марксу. –К. Маркс, Ф. Энгельс. Сочинения, Т. 32. Москва, 1964, стр. 259-260.

[32] A. Kinsey. Sexual Behavior In The Human Male. Philadelphia and London, 1949, p. 174-180.

[33] V. Radžvilas. Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija. V., 2014.

[34] Swedish Communists Launch New Workers’ Party Without Multiculturalism, LGBT, Greta Thunberg.– Sputnik News, December 20th, 2019.