Kas ir kodėl bando išgąsdinti norvegus Rusija

Autorius: Piotras Akopovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2021-04-29 18:59:00, skaitė 4591, komentavo 1

Rusija sausumoje ribojasi tik su penkiomis NATO šalimis. Keturios iš jų daugelį metų užėmė priešiškas Rusijai pozicijas

Lenkijai ir trims Baltijos šalims bendra praeitis (ir didžiulis Rusijos gyventojų skaičius, tiek Latvijoje ir Estijoje) yra tik papildoma priežastis pasireikšti rusofobijai.

Penktoji NATO šalis, su kuria Rusija turi sausumos pasienio ruožą (mažiausią iš visų, šiek tiek mažiau nei dviejų šimtų kilometrų ilgio), nepriklausomybę įgijo kiek anksčiau, nei Baltijos šalys atsiskyrė nuo suirusios Rusijos imperijos. Ji niekada nebuvo Rusijos dalis, tačiau būtent ten pastaraisiais metais išpopuliarėjo romanai ir filmai apie Rusijos okupaciją ir Rusijos grėsmę.

Ir nepaisant to, kad rusai niekada nepuolė šios šalies ir neužgrobė jos teritorijos, priešingai — išlaisvino ją nuo įsibrovėlių, kai kurie jos gyventojai su ginklais rankose atėjo į Rusiją kaip SS dalinių dalis. Neseniai apie juos buvo filmuojamas serialas "Frontininkai", kuris sukėlė sąmyšį tiek vietinėje visuomenėje, tiek Rusijoje. Rusijos užsienio reikalų ministerija netgi pavadino jo turinį "absoliučiai nepriimtinu ir gėdingu" ir išreiškė norą išgirsti nešališkus šios šalies valdžios vertinimus. Tačiau Rusijos kaimynų Užsienio reikalų ministerija atsisakė komentuoti šį serialą, motyvuodama tuo, kad "tai kultūrinis veikalas ir jokiu būdu neatspindi oficialios Norvegijos politikos ar požiūrio į istoriją".

Taip, mes kalbame apie Norvegiją — penkis milijonus gyventojų turinčią karalystę, Rusijos kaimynę ir vieną iš NATO steigėjų.

Norvegija įsipareigojusi palaikyti Atlanto solidarumą (jau nekalbant apie tai, kad aljanso generalinio sekretoriaus postą dabar užima buvęs Norvegijos ministras pirmininkas Stoltenbergas), net sovietmečiu šalis stengėsi palaikyti gerus kaimyninius santykius — ne tiek iš dėkingumo už išsivadavimą nuo nacių okupacijos (kurios metu mūšiuose Norvegijos šiaurėje, Finmarke, žuvo daugiau nei šeši tūkstančiai sovietų karių), kiek dėl to, kad buvo daug temų už abipusiškai naudingą bendradarbiavimą: Špicbergenas, žvejyba ir kt. Norvegijoje nebuvo ir amerikiečių karių.

Apskritai santykiai posovietiniu laikotarpiu vystėsi normaliai. Tačiau pokario laikais padėtis ėmė keistis — amerikiečiai pirmiausia pasiuntė tris, o paskui septynis šimtus kareivių. Simboliška? Taip, bet čia svarbi pati kryptis, kur stumiami norvegai — ir jiems sakoma, kad Rusija yra pavojinga. Ne tik bendros Atlanto propagandos rėmuose, bet ir darbe suprantamiausiu, žaismingu, kultūriniu lygiu. Taigi, daugybė filmų ir knygų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Pradedant sensacinga (ir populiariausia šalies istorijoje) serija "Okupuotieji" (apie tai, kaip šalį užgrobė Rusija — kad ir susimokiusi su Europos Sąjunga) ir baigiant detektyvais, tokiais kaip "Didysis lokys" (apie JAV ir Rusijos susidūrimus dėl Špicbergeno).

Apskritai detektyviniai pasakojimai apie Rusijos grėsmę pasirodo vis dažniau — ir daugelis jų sąmoningai kuria paraleles su Krymu, paminėdami "Krymo scenarijų". Prieš porą metų pasirodė Nordhuso Karlssono "Baltoji armada", kuri buvo reklamuojama šūkiu "Prieš 75 metus išlaisvino Kirkenesą, dabar rusai grįžo".

O šių metų pradžioje išleistoje buvusios vaikų rašytojos Gretos Boe debiutinėje detektyvinėje istorijoje "Nelaimės signalas" rusai grasina Finmarkui — tai yra sovietų armijos išlaisvintoms žemėms. "Finnmarkas gali tapti naujuoju Krymu" - viskas taip paprasta ir nepretenzinga.

Negalima sakyti, kad visi norvegai ramiai valgo rusofobiškus patiekalus, paruoštus pagal Atlanto užsakymą. Ir nėra abejonės, kad tokia tvarka egzistuoja - ji nėra dokumentuota, tačiau geras studentas visada supranta, ko mokytojas iš jo tikisi. Ne, daugelis yra pasipiktinę ir nepatenkinti. Bet tuomet jie kaltinami dėl ketinimo surengti perversmą, bendradarbiavimo su Rusija - kaip nutiko Pietryčių Norvegijos universiteto profesoriui Glennui Diesenui, kuris pasisako už bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius su Rusija. Jis nuolat pasirodo tiek Norvegijos, tiek Rusijos spaudoje - ir už tai jam priklijuota "Kremliaus propagandisto" etiketė. Be to, kas ypač juokinga, iš žmonių, kurie atvirai dirba įvairioms Atlanto struktūroms, pusės.

Akivaizdu, kad atlantistai bando įtraukti Norvegiją į aktyvių Rusijos priešininkų klubą - tačiau, skirtingai nei aktyvūs jos dalyviai iš kitų Rusijos kaimynų pusės, karalystėje nėra rimtų rusofobijos tradicijų nei namų ūkiuose, nei politiniame lygmenyje. Norvegai, patirdami visapusišką Atlanto įtaką Oslui, vis dar gali patys reguliuoti  santykius su kaimyninėmis šalimis. Ypač su Rusija, kuri niekada nelaikė Norvegijos priešiška valstybe - ir tai galioja ne tik Rusijos užsienio reikalų ministerijoje sudarytiems "nedraugiškų šalių" sąrašams (į kuriuos, žinoma, karalystė nepateks), bet ir apskritai į tarpusavio santykių istoriją. Ir į jų ateičiai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.