Latvijos vykdomas Rusijos žiniasklaidos persekiojimas kaip pagalbos šauksmas

Autorius: Irina Alksnis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2021-02-24 12:34:00, skaitė 2474, komentavo 4

Įdomiausias dalykas istorijoje su draudimu Vladimirui Solovjovui atvykti į Latviją — pabrėžtinai netikra priežastis, kurią pasirinko šalies valdžia. O būtent — neva Rusijos žurnalisto "nacizmo šlovinimas"

Savo autorinėje laidoje, transliuotoje vasario 15 d., Solovjovas aptarė Aleksejų Navalną, kuris, jo nuomone, nenusipelno pagarbos. Jis priminė apie "bekompromisiniai drąsų" vokiečių diversantą Otto Skorcenį, kuris, nepaisant savo asmeninės drąsos, "nenustojo būti nacių nusikaltėliu". Be to, pasak žurnalisto, "labai drąsus žmogus" buvo ir Adolfas Hitleris, kuris "narsiai kovojo per Pirmąjį pasaulinį karą", RIA Novosti medžiagoje rašo Irina Alksnis.

Apskritai laidoje nuskambėjo visiškai akivaizdi mintis, kad žmogus turi būti vertinamas pagal jo veiklos ir asmeninių savybių visumą: net ir pragaro išpera gali turėti asmeninių savybių, kurios laikomos pagirtinomis pas normalius žmones. Bet tai negali tarnauti tam pasiteisinimu.

Bet koks bandymas pateikti tokį požiūrį kaip blogio pateisinimą išduoda arba gilų infantilumą, arba politinį įsitraukimą, arba tiesiog kritikų kvailumą.

Beje, prieš kelerius metus panaši situacija susiklostė ir dėl Rusijos prezidento žodžių. 2014 m. susitikime su grupe užsienio rabinų Vladimiras Putinas pažodžiui pasakė: "Juk Gebelsas sakė: kuo neįtikėtinas melas, tuo greičiau juo patikės. Ir jis siekė savo tikslą, buvo talentingas žmogus".

Oi, kiek tada riksmų buvo, kad Putinas išdrįso Gebelsą pavadinti talentingu žmogumi. Tiesa, jie skambėjo beveik vien socialiniuose tinkluose ir Ukrainos žiniasklaidoje.

Tiesą sakant, jei Kijevas Solovjovo žodžius įvertintų kaip "nacizmo šlovinimą", tai nieko nenustebintų. Viskas apie Ukrainos valstybingumo būklę, lygį ir kokybę visiems tapo aišku jau seniai.

Bet Latvijos atliktas toks salto iki šiol atrodė mažai tikėtinas. Vis dėlto, nepaisant ilgalaikės nuoseklios rusofobijos, Baltijos šalys gana krupščiai žiūrėjo į formalų priimtų užsienio politikos ritualų laikymąsi, tarsi pabrėždamos, kad čia pas jas yra Europa. Žodžių iškraipymas pagal šviesos sofinių karių stilių ir tokiu pagrindu valstybės sprendimo priėmimas — tai stiprus nukrypimas nuo diplomatinio darbo standartų.

Tačiau, atsižvelgiant į vis didėjančią Vakarų ukrainizaciją, tai, matyt, buvo neišvengiama. Jei jau Valstijos, Vokietija ir likusios Britanijos daro vis daugiau nuostabių dalykų savo užsienio ir vidaus politikoje, tas pats kelias Baltijos šalims buvo iš anksto nustatytas.

Nepaisant to, Latvijos užsienio reikalų ministerijos sprendimas Vladimiro Solovjovo atžvilgiu sukuria keistą tam tikros įtampos įspūdį.

Jis tapo eiliniu pastarųjų atvirai nedraugiškų Baltijos šalių valdžios žingsnių Rusijos žiniasklaidos atžvilgiu virtinėje. Be to, dabartinės kampanijos intensyvumas pastebimai viršija Latvijos politikoje įprastą rusofobijos lygį, kai praeityje ne kartą buvo išvaromi žurnalistai, apribojamos / sustabdomos kanalų transliacijos ir netgi visiškai buvo uždraudžiamos transliacijos (kaip tai įvyko praėjusią vasarą su "RT" kanalų grupe).

Tačiau net ir tokiame fone dabartiniai įvykiai — su žurnalistų sulaikymais, draudimu transliuoti 16 Rusijos televizijos kanalų ir dabar žurnalisto peskelbimu persona non grata — atrodo neįprastai.

Ir priverčia susimąstyti apie priežastis.

Panašu, kad akivaizdžiausia versija yra ta, jog už viso to slypi Latvijos valdžios bandymas sulaukti kažkokios jai reikalingos Maskvos reakcijos. Iš čia ir vis didėjantis provokacingumo laipsnis — iki kliedesio. Bet, matyt, norimas efektas niekaip nepasiekiamas. Tiesa, neaišku, ko dar gali prireikti Rygai, nes viskas vyksta pagal įprastą schemą: Rusijos užsienio reikalų ministerija reiškia pasipiktinimą, Rusijos politikai garsiai piktinasi, Žurnalistų sąjunga reikalauja dar kartą peržiūrėti priimtus sprendimus, žiniasklaida gana aktyviai rašo šia tema, nuodingai kritikuodama Rygą. Ir daugiau nieko apskritai negali būti.

O jeigu taip, tada, galbūt, Latvijos valdžios veiksmai yra nukreipti visai ne į Rusiją, o į priešingą pusę.

Tradiciškai įprasta niekinamai kalbėti apie Baltijos šalių socialinę ir ekonominę strategiją. Tačiau tai nėra visiškai sąžininga. Priešingai, savo metu jos pasirinko taip, kad tai leido joms gauti maksimalią naudą su minimaliomis pastangomis. Baltijos šalys sėkmingai išnaudojo savo kaimynystę su Rusija gana daugeliu krypčių. Čia buvo ir tranzitas, ir maisto produktų eksportas, ir turizmas, ir kapitalų išvedimas ir plovimas bei investicinė pilietybė (labai populiari tarp tų, kurie neturėjo pakankamai pinigų Londonui ar Prahai), ir ES subsidijos, ir JAV pagalba ir dar daug, daug kitų.

Tačiau realijos nuo to laiko radikaliai pasikeitė. Visos Baltijos šalys yra labai keblioje situacijoje, tačiau dabar blogiausia padėtis Latvijoje. Ji buvo pirmoji iš trijų, priartėjusių prie beveik visiško kadaise esančių galimybių išnaudojimo. Po galingų smūgių žemės ūkiui, maisto produktų gamybai, bankininkystei ir kitoms sferoms atėjo eilė transporto ir logistikos pramonei, kur dabar vyrauja laidotuvių nuotaikos: per pastaruosius dvejus metus radikaliai sumažėjo prekių iš Rusijos tranzitas ir perkrovimas, nes jos buvo nukreiptos į vidaus uostus. Na, apie turizmą pandemijos sąlygomis galima tiesiog nepaminėti.

Šansų susitarti su Rusija nėra. Latvija negali sau leisti žengti ne tik realių žingsnių savo rytinės kaimynės link, bet net sušvelninti savo antirusiškos retorikos kartėlį. Pakanka priminti, kaip neigiamai ir pasipiktinai sureagavo respublikos užsienio reikalų ministerija į lapkritį Latvijos susisiekimo ministerijos Maskvai išsiųstą laišką su prašymu padėti sustabdyti krovinių srauto kritimą. Tai, kad už žinios stovėjo nacionalinės ekonomikos šakos likimas, politikams ir diplomatams, matyt, nerūpėjo.

Atitinkamai vienintelis dalykas, kuriuo turi pasikliauti respublika, — geopolitinėmis jėgomis, esančiomis į vakarus. Bet ir ten ne viskas paprasta: vidiniai ginčai, politiniai ir ekonominiai sukrėtimai, stichinės nelaimės ir ta pati pandemija. Tokiomis aplinkybėmis niekam nerūpi mažos, griūvančios šalys rytiniame Europos pakraštyje. Be to, ES artėja prie kardinalaus subsidijų mažinimo "jaunesniems" nariams.

Tai reiškia, kad Latvija neturi kito pasirinkimo, kaip tik stengtis kuo garsiau priminti apie save, tikėdamasi, kad "ten" ji būs pastebėta, priminta ir jai išties pagalbos ranką, bent jau nedidelės pagalbos. Juk štai gi ji — mažytė respublika, krūtine atsistojusi pirmojoje gynybos linijoje prieš tegul kol kas tik informacinę Kremliaus agresiją.

Tačiau panašu, kad iš karto daugelio Rusijos televizijos kanalų uždraudimas nepadarė numatyto įspūdžio tiems, kuriuos turėjo įkvėpti šis žingsnis teikti esminę ir realią paramą Rygai. Taigi tada buvo panaudotas dar skandalingesnis pretekstas: bausmė persona non grata garsaus Rusijos žurnalisto paskelbimu — ir ne už kažką ten, o už "nacizmo šlovinimą".

Šioje sienos pusėje belieka tik su susidomėjimu stebėti, kas bus imamasi toliau, jei ir tai nepadės Latvijos valdžiai pritraukti dėmesio.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija