Kur yra jūsų Dievas, kai tokie dalykai dedasi pasaulyje?!

Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com... 2020-12-24 17:06:00, skaitė 1631, komentavo 38

Skaitydamas Biblijos Apreiškimo knygą visada susimąstydavau, kodėl žmonės, paskutiniais laikais, piktžodžiaus Dievui dėl savo kančių? Juk jie patys atsisakė Dievo ir nutarė gyventai taip kaip nori. O kuomet jų gyvenimo stilius juos atvedė prie katastrofos, jie sutartinai keikia Dievą ir Jo pranašus. 

Savo gyvenime sutikau ne vieną dešimtį tokių. "Kur tas tavo Dievas, nejaugi jis nemato?", "kodėl mano vaikai taip kenčia?" ir pan.   

Jie visada inkščia "Juk aš niekuo, niekuo nekaltas".  Tai visų netikinčiųjų pagrindinė mintis, kalti visi aplinkui, bet tik ne jis pats. 

Mes krikščionys dėl nesėkmių visada kaltiname tik save (kaltas, kaltas aš labai kaltas), evoliucionistinio tikėjimo adeptai (materialistai bedieviai) visada kaltina tiktai aplinką. 

Pamenat senajame sojūze vis nenuilstamai kovo už derlių, kurį kas kart sunaikindavo "netinkamos gamtinės sąlygos", "netikę darbininkai" arba "užsienio imperialistai". Tas pats dabar socialisto Madūros valdomoje Venesueloje, kurioje nepaisant milžiniškų pelnų už naftą nebeliko netgi elementaraus tualetinio popieriaus. Madūro vietoj to, kad kaltinti savo durna galvą, kaltina visus aplinkui. Jis nei per nago juodymą neprilygsta Čavesui, kuris nors ir savotiškai, bet savo politikoje vadovavosi būtent Kristaus tikėjimo tiesomis ir tą viešai demonstravo. 

Šiaip tas permanentinis biurokratų "kovojimas" (už sveikatą, ekonomiką, lygias teises ir pan.) dabar ateina ir su naująją Socialistine pasauline Koronorevoliucija į visą postcivilizuotą pasaulį. Galime jį stebėti gyvai savo aplinkoje.

Papasakosiu vieną istoriją apie "nekaltai kenčiančią senolę" 

Prieš kokius dešimt metų mano vaikai pastebėjo senutę gulinčia skudurų krūvoje po daugiabučio balkonu ir atbėgę papasakojo mums. 

Mes su žmona nedelsiant ten nuėjome ir pradėjome klausinėti kas atsitiko. 

Pasirodo Vilniaus miesto savivaldybės klerkai išmetė senolę į gatvę iš socialinio buto dėl to, kad ji neturėjo jokių dokumentų, gėrė ir nemokėjo pinigų. Todėl senolė jau kelis mėnesius gyvena po balkonu. Dokumentu ji ne turi, nežino nei ką daryti nei kaip, visą gyvenimą dirbo kažkokiose statybose, giminių neturi, nes užaugo vaiknamyje, šeimos taip pat nesusikūrė (tai dažnas atvejis pas valstybiniuose vaiknamiuose užaugintus vaikus, jie neturi jokio supratimo apie realų gyvenimą. Sulaukus pilnametystės juos tiesiog išmeta iš vaikų namų ir pamiršta). 

Buvo žvarbus rudens vakaras, todėl ten jos palikti negalėjome. Pasitarę su žmona, nutarėme ją nuvežti į nakvynės namus apie kuriuos ji nėra net girdėjusi. Atvežėme ją į Vilniaus Arkivyskupijos Karito nakvynės namus, prie geležinkelio stoties. 

Nuėjau pakalbėti. Atidarė budėtojas ir pasakė, kad dabar priimti nėra jokios galimybės, nes vėlus vakaras, atvežkite ją rytoj. Pasiūlė pabandyti ją nuvežti į Naujojoje Vilnioje esančius savivaldybės nakvynės namus. 

Važiuodami į Naująją Vilnią su žmona tarėmės ką daryti jei jos ir ten nepriims. Senolė tiesiog neįtikėtinai baisiai dvokė, važiavome atidarytais langais, todėl siūlyti žmonai vežti ją pas mus namo aš nesiryžau. Bet žmona lyg niekur nieko pati pasakė, kad jei ne, tuomet galės pernakvoti pas mus, nusiprausti, rasime kokius nors drabužėlius pasikeisti. 

Ačiū Dievui tose nakvynės namuose pasitaikė labai geras budėtojas, kuris maloniai išklausė mus ir leido senolei pasilikti nakčiai be jokių dokumentų. Mes pažadėjome ją pasiimti ryte ir nuvežti į Krikščioniškus nakvynės namus. 

Kitą dieną labdaros parduotuvėje nupirkome kažkokius drabužėlius, batus, striukę ir iš pačio ryto nuvažiavome pasiimti senutės. Kai tik senolė mus pamatė, pašoko ir pradėjo berti priekaištus (girdint nakvynės namų darbuotojams), kad jai labai nepatiko tie nakvynės namai, maudantis buvo tik kažkoks muilo gabalėlis, davė valgyti mažai ir neskaniai, miegoti buvo nepatogu, davė kažkokius negražius drabužėlius pasikeitimui ir t.t. 

Mes su žmona buvome sukrėsti. Aš pasistengiau kuo skubiau išvesti prakeiksmus beriančią senolę iš nakvynės namų, raudonuodamas iš gėdos dėl tokių senolės kalbų ir negrabiai dėkodamas darbuotojams, kad jie ją priėmė. 

Atsisėdom į mašiną. Išmečiau jos senų drabužių ryšulėlį į konteinerį, daviau mūsų nupirktus drabužius ir pasakiau, kad ji elgėsi bjauriai. Jei ji tokiu pat būdu rengiasi bendrauti ir Karito nakvynės namuose, tuomet neverta ten važiuoti. Ji turi suprasti, kad jai niekas nieko nėra skolingas ir neprivalo nieko daryti jos labui. Nakvynės namų personalas tikrai nėra nusipelnęs tokių įžeidinėjimų. 

Senutė pradėjo teisintis ir pažadėjo daugiau taip ne daryti. Tada aš jai pasakiau, jog mes su žmona esame krikščionys ir prieš vežant ją į Karitą, mes norėtume kartu su ja pasimelsti, kad viskas būtų gerai. Veidrodėlyje įdėmiai stebėjau jos veido išraišką. 

Senutės veidas bylojo apie pasibjaurėjimą tokiu pasiūlymu. 

Ji pradėjo berti, kad jai visokie sektantai nepatinka, nes ATIMA VISKĄ IŠ PATIKLIŲ ŽMONIŲ (ir taip kalbėjo žmogus gyvenęs po balkonu!!!). Todėl mes galime melstis, o ji paklausys. 

Aš atsakiau, kad taip ne bus, jei nori, kad mes vežtume ją pas Krikščionis, ji turi pakartoti kartu su mumis maldą "Tėve mūsų". Neturėdama kitos išeities ji sutiko. Mes pasimeldėme, ji kartojo maldą paskui mus. Po maldos veidrodėlyje pamačiau jos veidą. Jis buvo neįtikėtinai pasikeitęs, pašviesėjęs.

Aš paklausiau, ar viskas gerai? Ji atsakė, kad tai pirmas kartas gyvenime kai ji meldėsi ir jai kažkodėl pasidarė labai, labai gera.

Mes atvežėme ją į Karitą. Nuėjau vienas ir pasikalbėjau su kažkokia jauna mergina, kuri ten vadovavo. Ši išklausiusi, paaiškino kaip jie padeda tokiems žmonėms ir kad tai nėra taip paprasta. Aš ją užtikrinau, kad jeigu bus kokios nors papildomos išlaidos dėl senolės gyvenimo, aš jas apmokėsiu, palikau savo telefoną ir paprašiau paskambinti. 

Po kelių savaičių man paskambino ir pasakė, kad viskas gerai, dokumentus sutvarkė ir ji dabar gauna socialinę išmoką, ji gyvena nakvynės namuose ir viskas pas ją gerai.

Ką žmogau pasėji, tą ir pjausi. 

Su meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka