Prarado pasitikėjimą: didžiosios šalies elitas visiškai diskredituotas

Autorius: Piotras Akopovas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-10-31 22:05:00, skaitė 1539, komentavo 3

Jaučiamas visiškas nusivylimas valdančiuoju Prancūzijos elitu. Beveik 80 proc. piliečių nepalaikys kandidatų kituose prezidento rinkimuose — jie arba neis balsuoti, arba įmes tuščią biuletenį į balsadėžę, arba balsuos už antisisteminį kandidatą

Tuo tarpu dabartinis prezidentas, su dideliu atotrūkiu laimėjęs paskutinius rinkimus, jau pirmosios kadencijos pradžioje sugebėjo nuvilti daugumą savo piliečių — ir vis tiek, bendrame įvykių fone, jis turi geras galimybes būti perrinktas (žinoma, nebent skandalinga kompromituojama medžiaga viską pakeis). Tačiau nepasitenkinimas elitu yra tik bendros krizės pasekmė: dauguma į ateitį žvelgia vis labiau susirūpinę, bijodami, kad jų šalis netrukus pasikeis neatpažįstamai.

Ne, tai ne Ukraina, o Prancūzija. Taip, tai yra Prancūzijos realybė — "Le Figaro" atlikta apklausa parodė, kad žmonės nusivylė rinkimais. Nepatenkintų elitu skaičius augo ilgą laiką, bet jei praėjusių, 2017 metų, rinkimų išvakarėse jų buvo 60 proc., tai dabar jau 79!

Keturi penktadaliai prancūzų nenori balsuoti už sisteminius politikus — dauguma jų tiesiog neis į prezidento rinkimus, o kiti balsuos už antisisteminius kandidatus, tai yra, už sąlyginai dešiniąją Marine Le Pen arba sąlyginai kairįjį Jeaną-Lucą Mélenchoną (yra ir kitų gerai žinomų antielitinių kandidatų, tačiau jų populiarumas žymiai mažesnis).

Le Pen kelerius metus buvo populiariausia politikė Prancūzijoje — ir šioje apklausoje 18 procentų yra pasirengę balsuoti už ją. Tai yra daugiau nei už prezidentą Makroną: jis turi tik 16 proc. Trečioje vietoje yra Mélenchonas su aštuoniais procentais. Tokia konfigūracija — ir tai yra pusantrų metų iki prezidento rinkimų, tai yra mažiau nei metai prieš rinkimų kampanijos pradžią.

Dirbtinai nulipdytas Makronas, apsuptas dviejų ideologiškai motyvuotų politikų — ir ką, jis vėl laimės? Taip, žinoma, apklausose sakoma: antrajame ture, kur jis vėl pasirodys kartu su Marine Le Pen, 31 proc. apklaustųjų yra pasirengę balsuoti už jį, o tik 25 palaikys nesisteminę maištininkę.

Tai yra, viskas užfiksuota? Ne, nes skirtumas tarp jų mažėja. 2017 metais Makronas, specialiai pateiktas kaip "naujas, ne elito politikas", antrajame ture beveik perpus įveikė Le Pen. Dabar — likus pusantrų metų iki rinkimų — jis prarado nemažą dalį savo pranašumo. Tai yra, savęs išsaugojimo valdžioje sistema, kurią sukūrė Prancūzijos elitas, jau ne tik žlunga — ji beveik žlugo.

Šios sistemos esmė — marginalizuoti ir blokuoti nesisteminius politikus. Jie yra paskelbti radikalais (nacionalistais-fašistais, tokiais kaip Le Pen) ir susitelkia prieš jų kandidatus visų lygių rinkimuose.

Prancūzijoje yra pakankamai radikalių pažiūrų tiek dešinėje, tiek kairėje (iki daug balsų surinkusių trockistų), tačiau jos taip pat yra iš kažkur. Ar ne dėl sistemos žaidėjų, valdančiojo elito, bankroto ir išsigimimo? Aišku. Tačiau net katastrofiškai prarandant populiarumą, sistemai pavyksta tempti savo kandidatus. Veikiant "skaldyk ir valdyk" principu, demonizuojant antisistemines jėgas, pardavinėjant senas "sistemines" prekes, prisidengiant naujomis, revoliucinėmis (kaip buvo Makrono atveju) idėjomis. Bet visa tai kaskart veikia vis blogiau — ir nėra lengva pasirinkti "savo" kandidatus (aferistą Sarkozį, amebą Olandą, staigmeną Makroną), o demonui demonizuoti priešą tampa vis sunkiau.

Kokia gi Le Pen fašistė? Ji yra patriotė ir didesnė golistė nei visi kiti Prancūzijos politikai kartu — tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Tačiau dabartinę Penktąją Respubliką įkūrė de Golis — ir būtent generolas išlieka Prancūzijos prezidento pavyzdžiu.

Tuo tarpu de Golis, vadovavęs Prancūzijai po to, kai ją išlaisvino sąjungininkai, netrukus buvo išstumtas iš valdžios — lygiai tas pats sisteminis elitas, kuris norėjo valdyti šalį taip pat, kaip ir prieš katastrofišką pralaimėjimą Vokietijai. Tai yra, ir be stiprių bei nepriklausomų asmenybių, tokių kaip de Golis. Tačiau jiems tvarkytis sekėsi vis blogiau — ir viskas baigėsi 1958 metų krize, po kurios de Golis grįžo į valdžią ir buvo įkurta Penktoji Respublika.

Nors Marine Le Pen neturi tų pačių nuopelnų Prancūzijai kaip de Golis keturiasdešimtaisiais, ji dabar elitui yra nepriimtina kaip de Golis iki 1958 metų.

Jos neprileidžia prie valdžios — bet kiek tai truks? Su kiekvienais rinkimais palaikymas jai auga — o amžius leidžia dalyvauti ne viename balsavime. Le Pen marginalizacija kaskart darosi vis silpnesnė, o jos galimybės tapti respublikos prezidente vis didėja. Nes sisteminiai politikai demonstruoja savo nesugebėjimą ištraukti šalį iš krizės, kurią jie patys sukūrė, kad ir kaip bandytų perimti darbotvarkę ir šūkius iš nesisteminių, kad ir kaip jie bandytų apsimesti populiarūs ir tikri. Tai, kad prancūzai nepasitiki elitu, yra elito, o ne prancūzų problema. Kažkas turi pralaimėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.