Justinas Marcinkevičius. „Kuo poetas skiriasi nuo politiko“

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-09-25 12:51:00, skaitė 2251, komentavo 1

Molėtų bibliotekoje vyksta, o ir kitur tebesitęsia,  renginiai Justino Marcinkevičiaus gimimo 90-mečiui paminėti. Beveik prieš 30 metų J. Marcinkevičius sutiko duoti interviu su vienintele sąlyga – jokios politikos. Galima suprasti, kodėl.  1991 m. birželio 6 dieną Lietuvos televizijos „Krantų“ laidoje“ išgirdome naujieną, kad jo apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta KGB užsakymu. Tai pokalbyje pareiškė žymaus komunistinio veikėjo Antano Venclovos sūnus Tomas ir  Antano Sniečkaus augintinis Aleksandras Štromas.  Tačiau nei vienas, nei kitas negalėjo pateikti argumentų kaip apysakos herojai. Pokalbio TV metu rašytojas Kazimieras Saja ir literatūros kritikas Vytautas Kubilius tos KGB versijos nepalaikė ir vertino Marcinkevičių kaip Poetą ir Žmogų.   Tada Vilniuje sklandė gandai, kad rašytojas ketina kandidatuoti į prezidentus, tad bandymas jį supurvinti kai kam buvo pačiu laiku. Nepavyksta  dvasios nykštukams jo vardo suteršti ir mūsų laikais, nors kaltinimai pataikavimu sovietams karts nuo karto vėl pasigirsta.

Interviu atspausdintas tik pradėjusiame savo gyvenimą  „Vilniaus laikraštyje“ (1991 m. rugsėjis, Nr. 31 (44), tad tas pokalbis daugeliui yra nežinomas. Justinas Marcinkevičius nebuvo greitas duoti interviu, ir šis veikiau – ne su poetu, o su gilaus filosofinio mąstymo žmogumi, reginčiu ir mūsų dabartį*. Branginu šią pažintį. 

Linas V. Medelis.

- Susitarėme nekalbėti apie politiką. Ir nekalbėkim – apie konkrečią politiką. Kuo skiriasi Poetas nuo Politiko?

- Lengva pasakyti: nekalbėkim. Iš tikrųjų, mes jau nepajėgiam, nemokam nekalbėti apie politiką. Toks metas. Esam jos persmelkti  ir mes, ir mūsų gyvenimas. Klausdamas jūsų „kaip gyvenate?“, faktiškai aš užduosiu Jums politinį klausimą. Džiaugiamės visuomenės politiniu aktyvumu. Taip, tai iš tikrųjų didelė paspirtis nepriklausomybės kelyje. Būtume dar stipresni ir tikresni, jei tas mūsų aktyvumas būtų šviesesnis ir kultūringesnis.

O kuo skiriasi poetas nuo politiko? Pirmiausia turbūt skiriasi šių žmonių reagavimo į tikrovę būdas ir formos.  Susidūręs su tokia tikrove, kurią, jo nuomone, būtina keisti, politikas suformuos šią būtinybę lozungo, manifesto, įstatymo pavidalu, stengsis kuo  plačiau išaiškint ir paskleisti savo idėją, ims ieškoti šalininkų, telkti juos, žodžiu, politiko pagrindinis judesys, matyt, bus nuo savęs į gyvenimą, iš vidaus į išorę. Kuo didesnę teritoriją užims politikas tikrovėje – tuo stipresnis jis bus, tuo daugiau galimybių turės ją keisti, formuoti, ugdyti.

Sakykim, kad toje pačioje tikrovėje gyvena ir poetas, ji taip pat jo nepatenkina kaip ir politiko. Lyrinis poetas (pabrėžiu – lyrinis) tarytum įsineš tą tikrovę į save, išgyvens, iškentės ją, pasiners į ją ir niekas nesužinos – net ir jis pats – kaip ir kokie  tos tikrovės atspindžiai sužibės (jei iš viso sužibs) jo kūryboje.  Taigi poeto dvasios judesys yra į save, akumuliuojant tikrovę, paverčiant  ją savimi. Jo santykis su tikrove, reiškinių ir faktų vertinimas, visada daugiau emocinis, intuityvus, tačiau jis gali būti tikresnis, įtaigesnis už ekonominių ir kitokių dėsnių analize paremtas politines išvadas. Todėl politika ir šaukiasi poezijos pagalbos, o kartais net rekrutuoja ją į savo tarnybą. Karų, perversmų, sukilimų, tautinių atgimimų metu poetas dažnai atsistoja šalia politiko, reaguodamas į tikrovę satyriniu, politiniu,  manifestaciniu  eilėraščiu, džiaugsmo ode, neapykantos himnu ir pan.  Paskui politiko ir poeto keliai dažniausiai išsiskiria, t.y. kiekvienas nueina dirbti savo darbo. Tačiau, kaip sako meksikiečių poetas, Nobelio premijos laureatas Oktavijus Pasas, „pasaulis būtų kitoks, jeigu politikai dažniau skaitytų poeziją“.

- Kartą vienas pažįstamas manęs paklausė: sakyk, tu buvai kada nors šmikis (jis pavartojo sūresnį žodį)? Nežinau, atsakiau aš, net nesusimąstęs,- tikriausiai, buvau. Manau, iš manęs būtų galima pareikalauti, kad dėl kažko atgailaučiau. Visa bėda, kad pernelyg dažnai esam verčiami atgailauti. Ko tada verta atgaila?

- Pacituosiu apaštalą Paulių: „Nors aš nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas“  (Pirmas laiškas Korintiečiams 4.4). Štai formulė, kuria galima įvertinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ypač mūsų situacijoje. Deja, ne išteisinti, o išsiteisinti šiandien neretai siekiama kaltinant kitą, reikalaujant iš jo atgailos. Kuris pirmesnis, tas ir teisesnis, taip?  Atgaila – intymus dvasios aktas, jis kyla iš vidinio poreikio, o ne iš kieno reikalavimo. Turėčiau visiškai nevertinti žmogaus, kad be atodairos plėščiau nuo jo rūbus, stumčiau į atgailos ešafotą, rodyčiau į jį pirštu ir šaukčiau, kad štai aš tai niekuo dėtas, aš nekaltas, kad aš taip ir negyvenau (kaip toj pasakoj: per burną varvėjo, burnoj neturėjau), ot, štai jis – taip jis gyveno, tas tai valgė, rijo, kiek telpa ir dar daugiau... Nustembi, išvydęs televizoriaus ekrane žmogų, tvirtinantį, kad ant jo sąžinės – nė dulkelės, kad jis – absoliučiai švarus. Tai unikalu, tai tik Lietuvoj gali išgirsti. Pagal K. Jaspersą, kaltės pojūtis – intelekto požymis. Kaltas jau vien todėl, kad gyvenau. Krikščionių evangelijoje Judą šalia Kristaus galima pavaizduoti kaip intelektualiausią figūrą: jis pats nuteisė save ir pats įvykdė sau nuosprendį. Manau, kad ir šiandien žmogus eina išpažinties ne todėl, kad gautų ir užsidėtų atgailą, o kad suprastų kaltę, nuodėmę, t.y., kad jis dvasiniai, intelektualiai augtų. Čia aš matau atgailos, sakramento vertę. Kiekvienas turime dėl ko nors atgailauti, nes gyvenimo kokiu nors grynu pavidalu nebuvo ir nėra. Gėrio ir blogio sumaišymas (ne išskyrimas) ir žmoguje, ir visuomenėje – toks pagrindinis „politinės alchemijos“ dėsnis. Šio dėsnio analizės, tikiu, imsis literatūra ir menas. Tarp kitko, poezija didele dalimi ir yra atgaila, nusikaltusios dvasios kalba.

- Kas yra Kristus, kas Buda? - tai tik bangos beribiame vandenyne. Vandenynas esu aš... Tai  indų filosofo-jogo Vivekanandos žodžiai. Jūs sutinkate?

- Nesutinku. Greičiau pavadinčiau juos uolomis beribiame vandenyne, į kurias mėgina įsikibti žmogus. Nesvarbu, kokiu būdu tos uolos atsirado – pačios pakilo, ar mūsų vaizduotė jas sukūrė, tačiau jeigu jos duoda pagrindą žmogui bent kiek sutvarkyti savo gyvenimą, suteikia jam moralinį turinį (nežudyk, nevok, nekalbėk netiesos), padeda nustatyti santykį su kitais (mylėk savo artimą kaip pats save) tai, matyt,  jos turi vertę. Sunku pasakyti, kaip šiandien atrodytų žmogus ir pasaulis, jeigu nebūtų tokių dvasios atramų. Fizinė žmogaus veikla išsaugojo jį kaip biologinę rūšį, bet žmogumi jis tapo būtent kabindamasis į tas uolas, kurias galima pavadinti ir jo dvasios kūryba, ir apreiškimu.

Žinoma, galima sutikti su metafora, kad žmogus yra beribis vandenynas: jis ir pats nemato savo krantų, neįžvelgia savo dugno,  jis ir šėlsta, ir  mąsto kažką nurimęs, fantastiškiausi gyvūnai veisiasi jo gelmėse – daugelis jų neiškyla į paviršių. Tačiau atsispindi jame ir aukštybės, ir jis, tartum Kantas, nepaliauja stebėjęsis žvaigždėtu dangum ir moraliniu imperatyvu žmoguje.

- Taigi žmogus lyg Dievas, ir čia pat šapelis istorijos vėtroje. Ką daryti, kad tokiu šapeliu nebūtum, ką daryti, kad išsaugotum tyrą dvasinę ir gyvybiškai svarbią erdvę aplink save?

- Taigi, kad aš žinočiau! Žmogui duodamas tik vienas gyvenimas, jis negali pasirinkti nei vietos, nei laiko gimti. Nė vienos savo gyvenimo akimirkos jis negali pakartoti, supranta, kad yra mirtingas, bet niekaip nenori tuo patikėti… Žmogus – tai nuolatinės pastangos. Vyksmas. Ir niekada – tapsmas. Nėra “užbaigto”, sustojusio žmogaus, vadinas, nėra ir nuolatinės dvasinės erdvės, kurią jis galėtų nešiotis su savimi, apsirengti ja kaip šarvais. Kad išliktum (ar taptum) dvasiškai saugus , turėtum išimti save iš gyvenimo, t.y. mirti. Tiesa, yra dar vienuolystė, tačiau nedaugelis jai ryžtasi – tam reikia pašaukimo. Be to, ir ji nesukuria absliutaus saugumo. Kaip sakoma, nuo saves nepasislėpsi. Taigi, ar galima pabėgti nuo gyvenimo, jo socialinių-politinių struktūrų, veikti jas ir nebūti jų veikiamam? Valgyti riešutus jų nekramtant?  Suprantama, kiekvienas  saugome savyje žiburėlį, ugnelę, ašarą, atodūsį – paskutinę, galutinę savo esmę. Kol ją turim, gyvenam. Tačiau aš nemoku, nepajėgiu apibrėžti aplink save ratą, išvesti ribą, kurios niekam nevalia būtų peržengti, į kurią atsitrenkęs sudužtų pasaulio geris ir blogis. 

Jūs pasakysite: gėrį įsileisti, išduoti jam vizą, blogiui – užtrenkti duris. O, kad jie ateitų prie žmogaus iškėlę savo vėliavas, skiriamuosius ženklus (kaip Nevzorovo melo filme “Naši”). Grynu pavidalu jų gyvenime ir nėra, ypač socialinėje-politinėje, pačioje judriausioje, nuolat besikeičiančioje, mimikruojančioje tikrovėje. Su šia tikrove vienaip ar kitaip susiję visų, absoliučiai visų, interesai. Aš galiu ją tik kažkiek “filtruoti”, remdamasis savo pažiūromis, įsitikinimais, patyrimu, moralinėm nuostatom. Priimti – atmesti. Tai mano teisė. Kiek šią teisę pripažįsta ir gerbia visuomenė, tiek aš galiu išsaugoti tą, kaip Jūs sakote, “gyvybiškai savarbią  erdvę”.

- Beveik be išimčių menininko  palydovas yra vienatvė. Jūs vienišas? Vienas?

- Buitiškąja prasme aš nesu vienas – turiu šeimą, draugų, artimesnių žmonių. Būtiškąja prasme – taip. Eidamas   prie eilėraščio, poetas daugiau ar mažiau atsistoja vienas pasaulio akivaizdoje, regi tamsą ar šviesą. Ir kuo daugiau jis vienas, tuo „švaresnis“, autentiškesnis jo eilėraštis, tuo mažiau jame npašalinio triukšmo – socialinio, politinio, buitinio. Tokių eilėraščių parašoma labai nedaug, vos vienas kitas, o gal ir visai neparašoma. Tačiau tai nereiškia, kad į juos neinama. Taigi, aš kaip visi: ir vienas, ir ne vienas.

*J. Marcinkevičius interviu korektūrą skaitė.

Šaltinis: Vilniaus laikraštis, 1991 m. rugsėjis, Nr. 31 (44).