Advokatas, buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius atskleidžia šokiruojančius faktus apie Vytautą Landsbergį ir sausio 13 d. įvykius
Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/advo... 2020-09-21 21:35:00, skaitė 1930, komentavo 6
„Laisvas laikraštis“ vyr. redakrorius Aurimas Drižius
Advokatas ir buvęs VRM darbuotojas Arvydas Balčius sako nebandantis perrašyti Lietuvos istorijos, tačiau jis puikiai žino, kad sausio 13 d. ir per Medininkų žudynes viskas buvo šiek tiek kitaip, negu mums pateikia oficiali Lietuvos valdžia. Jis atsakė į LL klausimus:
– Kas jums yra žinoma apie sausio 13 d. įvykius?
Aš dirbau VRM, šifrų atkodavimo padalinyje, ir man buvo pavesta atkodavimo funkcija. Turėjau užkoduoti ir atkoduoti visiškai slaptus dokumentus, susijusius su valstybės valdymu. Kadangi buvau labai pareigingas, 1989 m. buvau apdovanotas medaliu už aktyvumą, kovojant dėl nepriklausomybės. Nors tuo metu Lietuva dar buvo okupuota, mūsų grupė žmonių VRM priklausė tai grupei, kuri aktyviai kovojo už Lietuvos laisvę. VRM vadovai manimi pasitikėjo.
Dirbant šifruotoju, buvo gauti dokumentai iš Rusijos apie tai, kaip turi būti sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės klausimas, ir kaip valstybės valdymas turi būti perduotas Lietuvos pusei. Rusai jau tada buvo parengę planą, kaip turi vykti Lietuvos valstybės valdymas ir kaip valdžia turi būti perduota Lietuvos pusei. Rusai buvo numatę, kad tas valdžios perdavimas turi įvykti labai simboliškai, vos ne prie kavos. Tuos šifruotus dokumentus aš turėjau iššifruoti. Iš esmės tai buvo planas, kaip Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.
– Norite pasakyti, kad tai Rusijos pusė buvo numačiusi suteikti nepriklausomybę Lietuvos valstybei, ir tai buvo suplanavę?
|Visiškai teisinga. Rusai tuo metu jau buvo susitaikę su tuo, kad Baltijos valstybės taps nepriklausomomis ir tam rengėsi. Viskas turėjo būti padaryta paprastai, ir toks nurodymas iš Rusijos buvo atėjęs visur. Tai rodo, kad kitos Baltijos valstybės – Estija ir Latvija – išėjo iš Sovietų Sąjungos ramiai ir be kraujo. Jeigu būtų norėję, rusai niekada to nebūtų leidę, tačiau tuo metu jie jau buvo nusprendę, kad reikia visoms Baltijos šalims duoti nepriklausomybę. Mačiau tuos dokumentus dėl Baltarusijos ir Lietuvos.
Latvijoje viskas įvyko taip, kaip buvo numatyta tuose slaptuose dokumentuose. Tačiau Lietuvoje viskas įvyko ne pagal šį planą – turiu įrodymus ir galiu tai drąsiai teigti, nes bendravau su daugeliu savo kolegų VRM. Bendravau su žmonėmis iš VRM kriminalinės žvalgybos ir ypatingų skyrių darbuotojais. Todėl ir buvo žinoma, kad prieš sausio 13 d. į VRM buvo sukviesti aukšto rango pareigūnai, tarp kurių buvo ir vienas mano geras draugas. Jiems buvo nurodyta vykti į Seimą, ir ten su jais susitiko V.Landsbergis. Šis įspėjo VRM darbuotojus, kad sovietai gali pulti ir žudyti žmones, ir todėl reikia ginkluotis. VRM darbuotojams buvo išduoti koviniai ginklai su koviniais šoviniais. Mano draugas pasakojo, kad jiems buvo nurodyta esant mažiausiai galimybei sukelti sumaištį ir būtinai reikia pralieti kraują.
– O kam to kraujo reikėjo?
Nežinau, kam Landsbergiui reikėjo kraujo.
Gal jis manė, kad laisvės be kraujo nebūna, kaip dabar skatina smurtą Baltarusijoje?
Šito nežinau, tačiau ir aš taip supratau, kad Landsbergis taip supranta laisvę ir demokratiją, kad būtinai reikia kraujo. Todėl tokia teorija pasitvirtina ir iš dabartinių Landsbergio veiksmų, kai matosi, kad jis yra beviltiškoje padėtyje. Atrodo, kad jis kraujo Lietuvoje nebegali pralieti, tai nori tai padaryti Baltarusijoje. Man tai jau panašu į ligą.
– Grįžtant prie sausio įvykių – VRM darbuotojai buvo sukviesti į Aukščiausiąją tarybą ir ten apginkluoti?
Taip.
– Jie laukė kažkokio šturmo?
Ne, šturmo jie nelaukė, tačiau aš taip supratau, kad jiems buvo pasiūlyta surengti kažkokius įvykius ar sumaištį, kuris išprovokuotų šturmą ir jėgos panaudojimą. Jiems buvo pasiūlyta sukurstyti nesantaiką tarp žmonių. Kiek suprantu, valdžia iš tų provokacijų tikėjosi kažkokios naudos – jie tikėjosi patraukti žmones į savo pusę. Įvykiai panašiai ir klostėsi – Landsbergis susikvietė iš provincijos žmones, jie įgavo jo pasitikėjimą, davė kažkokios postus, jie vieną kadenciją pabuvo, tačiau vėliau darbo nebegavo. O ir namuose jų niekas nelaukė. O sausio 13 d. įvyko tai, kas įvyko, ir aš apie tuos įvykius turiu originalius dokumentus, kurie yra saugojami. Šie dokumentai įrodo, kad žmonės buvo apginkluojami, buvo duotos komandos šaudyti ir stumti žmones po tankais ir pan.
– O kas tai per dokumentai?
Tai rašytinis dokumentas, kurį man pateikė asmuo, aukštas VRM pareigūnas, kuris betarpiškai dalyvavo šiuos įvykiuose. Kitas pareigūnas liudijo, kad ir jie gavo komandą stumti žmones po tankais. Turėdamas tokius dokumentus ir bendraudamas su kitu draugu, tokiu Stasiu Jukniumi, mes pradėjome tuo domėtis, ir pradėjome tuos duomenis teikti VRM.
– Ar tie dokumentai lietuviški, ar rusiškos kilmės?
Jie lietuviški, ranka rašyti dokumentai. Kai mes juos pateikėme VRM, ji niekaip nesureagavo. Vėliau, maždaug 1996 m. mano gimtinėje vyko rinkimai į vietos savivaldybes, ir aš buvau užregistruotas kandidatu. Tada vėl iškėliau šį klausimą dėl sausio 13 d Bet čia kalba eina ne tik apie sausio 13 d. įvykius, tačiau ir apie Medininkų žudynes. Šitą klausimą iškėliau viešai, bendraudamas su rinkėjais. Tada aš buvau suimtas ir kalinamas aštuonias paras. VRK duomenis ir dabar rodo, kad aš buvau registruotas rinkimuose.
Tik vėliau sužinojau, kad tuo metu buvau laikomas kameroje, šalia kurios buvo laikomas gyvsidabris ar kitos nuodingos medžiagos, nes man labai pablogėjo sveikata, išėjus iš kalėjimo. Staiga pasidarė silpna, ir ilgai nesupratau, kas čia vyksta. Kankinausi labai ilgai ir tik vėliau man buvo diagnozuotas antros stadijos skydliaukės vėžys. 2000 m. skydliaukė buvo pašalinta, ir aš iki šiol esu gyvas ir sėkmingai gyvenu. Manau, kad tada ir buvo bandoma pirmą kartą mane nužudyti. Dėl to, kad kreipiausi į teisėtvarkos institucijas, pranešdamas apie žiaurius nusikaltimus prieš Lietuvą. Toks pirmas epizodas.
– Tačiau grįžtant prie sausio 13 d. – puikiai žinome, kad sovietai šturmano TV bokštą ir traiškė žmones tankais?
Aš turiu informaciją tik apie tai, kas buvo planuojama.
– Jūs sakote, kad Seime buvo bandoma išprovokuoti kraujo praliejimą? Gal būt, Landsbergis tokiu būdu manė vienintelį kelią iškovoti nepriklausomybę ir sutelkti tautą?
Gal būt, aš nežinau. Tačiau kraujo praliejimas buvo skatinamas ir vienam KGB darbuotojui buvo dokumentaliai nurodyta, kad jeigu jis įvykdys savo užduotį, ir pastums žmogų po tanku, tai iš karto gaus trijų kambarių butą Vilniaus centre.
– Taip, tačiau iš esmės viskas taip ir įvyko, kaip Landsbergis norėjo – sovietų armija šturmavo TV bokštą, ir praliejo daug kraujo?
Pagal tai, kiek aš turiu rašytinių dokumentų, tai taip, praktiškai Landsbergiui ir pavyko pasiekti savo tikslo labai sėkmingai – buvo pralieta daug kraujo, o Lietuva išlaisvinta. Šiandien turime „laisvą Lietuvą“.
– Tai sakote, kad valstybė jus iki šiol persekioja už tai, kad turite minėta informaciją ir dokumentus?
Taip, nes valstybė manęs ramybėje nepaliko. 2005 m. aš jau dirbau advokatu ir gyniau vieną policijos komisarą, kuris buvo apkaltintas kontrabandos organizavimu. Klaipėdos ONTT jau buvo pradėjęs tyrimą ir vienas buvęs policijos komisaras jau jautė, kad jį gali suimti, todėl atvažiavo pas mane pasirašyti advokato atstovavimo sutarties. Jis man paaiškino, kad neva yra įtrauktas Klaipėdos ONTT tyrėjo Ruslano Ušinsko įtrauktas į nusikalstamos veiklos imitavimo modelį – cigarečių kontrabandą, tačiau realiai į Karaliaučiaus sritį buvo gabenami narkotikai ir prostitutės. Jam buvo duota sodyba, iš kurios jis turėjo gabenti cigaretes ir pan. Tas žmogus jau gavo signalų, kad bus suimtas, ir iš tikrųjų – vos pasirašė su manimi atstovavimo sutartį, kai sužinojau iš jo artimųjų, kad jis jau suimtas.
Tada nuvykau į Klaipėdos policijos areštinę susitikti su savo klientu. Susitarėme dėl jo gynybos ir tada aš jau gavau dar daugiau informacijos, kas vyksta toje „laisvoje Lietuvoje“, ir kad čia veikia organizuota gauja ir kad reikia būti atsargiam, nes tave gali bet kada nužudyti. Tuo metu buvo dažnai naudojamas nužudymas imituojant „narkotikų perdozavimą“. Žmonės kalėjimuose ir areštinėse mirdavo nuo „narkotikų perdozavimo“, nors iš tikrųjų buvo nužudomi – viskas buvo sutvarkoma labai tyliai. Pažadėjau, kad vykdysiu savo pareigas, nepriklausomai, kas su manimi atsitiks.
Grįžtant namo, mus sustabdė policija ir suėmė du mano bendrakeleivius. Prokuroras Ušinskas manęs pareikalavo pasiaiškinti, kodėl aš pirma nuėjau ne pas jį, o pas savo klientą. Atsakiau, kad neprivalau jam aiškintis, ir buvau nušalintas nuo šios bylos. Tada Klaipėdoje susirinko visa ši, kaip sakė mano klientas, organizuota gauja – tai buvo policijos ir galimai VSD darbuotojai. Tačiau teisme mano klientą vienintelį išteisino, nes aš jam buvau uždraudęs kalbėti. O prokuratūra nesugebėjo jo sukurstyti prisipažinti. Visi kiti komisarai prisipažino, ir buvo nuteisti, nors ir jų veiksmuose nebuvo jokio nusikaltimo.
– O tai kodėl jie prisipažino?
Aš to nežinau, tačiau manau, kad jie prisipažino dėl cigarečių kontrabandos tam, kad išvengti rimtesnių kaltinimų. Tačiau po šio įvykių 2005 m. į mano kontorą buvo atvykę šios gaujos atstovai tam, kad joje sumontuoti vaizdo kameras. Tik vėliau tai supratau, ir tas kameras užblokavau. Tada ši gauja apiplėšė mano kontorą ir ieškojo tų mano minėtų dokumentų apie sausio 13 d. ir Medininkų įvykius. Turėjau dokumentų ir apie Gedeminą Kiesų, nes buvau dirbęs ‚Mažeikių naftoje“, ir pasitraukiau iš jos tada, kai man buvo pasiūlyta kai kas galvą nupjauti. Ta gauja išplėšė visą mano kontorą, tačiau nieko nerado. Tada mano kontorą užgriuvo policija, paėmė visus kompiuterius, kuriuose buvo sudėti dokumentai apie maždaug 300 bylų. Prokuratūra žinojo, kad tose laikmenose yra advokato ir jo kliento paslaptis sudaranti informacija, tačiau vis tiek viską pasiėmė. Nors tokius duomenis griežtai draudžia naudoti ES direktyvos, tuo metu tai nebuvo labai akcentuojama. Vėliau prokuratūra man gražino bylas be kietųjų diskų.
– Prokuratūra pasiėmė visus failus. Ar paskui jie pasinaudojo ta informacija?
Aš nežinau, ar jie galėjo ta informacija pasinaudoti, tačiau laikmenas pasiėmė. Tai buvo tiesiog advokato darbo išniekinimas. Panašiai kaip viskas vyksta Neringos Venckienės byloje. Nors, žinoma, jų tikslas buvo sausio 13 d. nusikaltimų įrodymas ir dokumentai. Tada kreipiausi į gen. prokuratūrą, kad man būtų gražintos tos laikmenos. O prokuratūroje tuo metu jau sėdėjo Algimantas Valantinas. Jis man atrašė, kad jokie įstatymai nebuvo pažeisti, ir kad neva viskas buvo teisėtai padaryta. Tačiau aš toliau gyniau savo teises ir rašiau skundus. Todėl ši gauja dar kartą pabandė mane nužudyti – 2007 m. sudariau sutartį atstovauti vienam Lietuvoje žinomam asmeniui, kurio žmona tuo metu dar dirbo mokesčių inspekcijoje. Jis skyrėsi su žmona ir aš jam atstovavau skyrybų byloje.
Jo žmona, Puzinskaitė – Smalakienė jau tada sakė, kad „aš išeisiu dirbti teisėja, tada jūs man nieko nepadarysite“. Nagrinėjant skyrybų bylą, Puzinskaitė kreipėsi į prokuratūrą, kad neva kažkas čia yra klastojama. Prokuratūra atsisakė, nurodžiusi, kad jeigu byloje matys pažeidimų, tai dėl to pasisakys teismas. Nepaisant to, teismo koridoriuje man buvo pasakyta, kad „dabar turėsi reikalų su Algimantu Valantinu“. Ir iš tikrųjų – tą prokuratūros nutarimą panaikino toks berods teisėjas Pašvenskas, kuris savo nutartyje prirašė visokių kliedesių. Tada jie pradėjo ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu, nors jokio nusikaltimo negalėjo inkriminuoti. Tada aš nusišalinau nuo tos skyrybų bylos, ir išsprendė tą turtinį ginčą (teisėja Puzinskaitė skyrėsi su savo vyru) – iš mano kliento teismas atėmė žemę, kuri jam priklausė iki santuokos. Klientas buvo apkaltintas sukčiavimu, nors tai nesąmonė – kol turtas nėra padalintas, nėra ir nusikaltimo sudėties ir tyčios. Man už akių buvo surašytas pranešimas apie įtarimą. Nors aš dirbau advokatu ir dalyvavau teismo posėdžiuose, prokuratūra paskelbė mano paiešką.
– Tai dėl ko jums pareiškė tą įtarimą?
Neva dėl to, kad neva vieno klientu vardu suklastojau kažkokius dokumentus. Nors šis žmogus niekada manęs niekuo nekaltino. Tačiau jam buvo pasakyta, kad jeigu jis neduos melagingų parodymų prieš advokatą Balčių, tai jis bus arba nužudytas, arba iki gyvos galvos sėdės kalėjime. Tada jis šiek tiek jų įtakai pasidavė, tačiau jis vis tiek teismui ir prokuratūrai parašė pareiškimą, kuriame išdėstė visas aplinkybes ir parašė, kad Balčiui jokių pretenzijų neturiu. Jis taip pat išdėstė visus nusikaltimus, kuriuos padarė ši gauja prieš valstybę.
Nepaisant to, prokuratūra paskelbė mano paiešką, ir vieną dieną 2009 m., man grįžus iš teismo, prie savo kontoros buvau sulaikytas policijos. Jie apsimetė mano klientais, tačiau iš to, kaip elgėsi tie beraščiai, supratau, kad tai policininkai. Tada jie mane sulaikė ir nuvedė pas policijos tyrėją Atkočiūnaitę. Ten man pateikė suklastotą įtarimą su ankstesnėmis datomis ir man tokį pateikė. Apklausoje policija dar pasikvietė ir mano vadinamą advokatą, iš kuri veido buvo matyti, kad jis dreba nuo alkoholizmo. Jis ten pasėdėjo, ir aš pasakiau, kad reikia jam padėti. Aš iš karto pasakiau, kad jie mane persekioja todėl, kad aš bandau atskleisti šiuos sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos valstybę. Jie mane apklausė ir paleido, kad 2010 m. balandžio mėn., aš grįžau į darbą, atgavęs skolą iš vieno draugo. Nešiausi rankoje 60 tūkst. litų ir prie mano kontoros jau manęs vėl laukia policija. Jie man pareiškė, kad aš vėl paieškomas ir turiu eiti su jais. Tada jie mane čiupo už rankų, uždėjo antrankius, įgrūdo į mašiną. Tik įgrūdę mane į mašiną, jie man į raumenis suleido iki šiol nenustatyto skysčio. Paskui, užspaudę nosį, į burną supylė kažkokio alkoholio ir pradėjo tampyti po įvairius policijos komisariatus. Padarė kratą, ir žiūriu, kad ant protokolo parašyta, kad pas mane rado 3 litus. Tada paklausiau, kuri dingo mano turėti 60 tūkst. litų. Jie dingo. Tik vėliau supratau, kad policininkai nepaskaičiavo mano kūno svorio, ir suleidę man to skysčio, jie manęs visiškai „neatjungė“ taip, kad aš nesuprasčiau ir nemastyčiau.
Tada aš jų ir paklausiau – kaip jie gali atlikinėti procesinius veiksmus su neblaiviu asmeniu. Nuvežkite mane į blaivyklą, mane išblaivinkite, ir tik tada aš galiu duoti parodymus. Tada jie mane nuvežė į priklausomybės ligų centrą ir ten man nustatė vidutinį girtumą. Žinoma, kad visi policijos veiksmai prieš mane yra vienareikšmiškai neteisėti. Tada jie man išvežė į Lukiškes ir ten pralaikė tris mėnesius. Nors man buvo perduotos mano minėtų dokumentų apie sausio 13 d. kopijos, kad jomis galėčiau gintis, tačiau kalėjime pavogė net ir tas kopijas. Galiu tą gaują nuraminti, kad tų dokumentų originalai tebėra išlikę.
Po trijų mėnesių kalėjime jie mane paleido ir prasidėjo teismų maratonas. Procesas tęsėsi šešis metus iki 2016 m., ir tada Vilniaus apygardos teismo teisėjai Šumskas, Mačionytė ir Macevičienė (kuri taip pat klastojo ir sausio 13 d. bylą), ta šutvė, veikianti prieš Lietuvą, pasirašė dokumentą, kad „nesant nusikaltimo sudėties, pripažino kalti Arvydą Balčių“. Pagal baudžiamąjį kodeksą turėjo būti nusikaltimo sudėtis, o jos nebuvo. Iš to dokumento tik supratau, kad tie teisėjai prisipažįsta, kad jie veikė prieš Lietuvą. Buvau pripažintas kaltu, dėl to, kad kaip aš supratau, už tai, kad neatidaviau įrodymų apie sausio 13 ir Medininkų žudynes. Galiu tik pasakyti, kad ir toliau ginsiu Lietuvą ir stengsiuosi ją išlaisvinti nuo kolaborantų.
P.S
Vaizdo įrašo failas išsaugotas ir perduotas mažiausiai 10-čiai asmenų, todėl perspėjame, kad kratos ir kompiuterių poėmiai ar bandymai taikyti grasinančias priemones bus bevaisės. Turime suprasti, kad tiesiog atėjo tam laikas…