J. Vaiškūnas. Saugokime gimtąsias šaknis

Autorius: Jonas Vaiškūnas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/09/19/j-v... 2020-09-20 11:15:00, skaitė 1309, komentavo 4

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Įveikėme hunus, totorius, mongolus, Europos barbarų rinktines pajėgas – kryžiuočius. Išlikome nesudoroti maskolių, apsigynėme nuo lenkų, išsmukome iš sovietinės imperijos…  Per ilgus mūsų tautos istorijos šimtmečius nukraujavome, nusilpome kovoje su įvairiais prievartautojais ir pavergėjais.

Prievartos jėgos nepalaužė titnaginių tautos raumenų. Kuo didesnė prievarta – tuo didesnis pasipriešinimas, tuo didesnė galia ir pergalės siekis sukildavo. Priešai, kurie naudojo jėgą – sulaukė atkirčio. Buvo mėginimų sugniuždyti mūsų kietasprandę tautą sunaikinant jos esmę, jos galių aruodą – gimtąją kalbą – tą pagrindinį savasties dėmenį, esminį prigimtinių galių šaltinį perduodamą iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Rašto ilgai neturėjom, tad gyvas žodis buvo branginamas ne tik kaip tarpusavio susižinojimo priemonė, bet kaip gyva kartų patirties dvasinių vaizdinių saugykla. Privertus jos atsisakyti, išsižadėti gimtosios kalbos ir taptume – gerais rusais, labai gerais lenkais ar nuostabiais anglais.

Aršiai pulta mūsų kalba. Caro laikais rusinta, vėliau lenkinta, sovietmečiu vėl rusinta,  tačiau nesėkmę patyrė visi mėginimai. Kuo labiau spaudė, kuo labiau žemino mūsų tautą, tuo didesnio jos pasipriešinimo – atsigavimo ir atsitiesimo pastangų susilaukė.

Atkūrėme nepriklausomybę ir galią patiems tvarkytis savo tautos namuose. Atrodė – dabar atsitiesime, pakilsime, išskleisime sparnus veržliam tautos ir valstybės kūrybinių galių augimui iš savo tautos prigimtinių šaknų, kad įkūnytumėme savo pačius brandžiausius ir svariausius svajonių vaisius. Geresnės istorinės galimybės užsiauginti tvirtą visoms negandoms atsparų stuburą mūsų tauta regis niekada iki tol neturėjo.

Bet nugalėję priespaudą, laisvėje patys ėmėme smaugtis sutraukytomis nelaisvės grandinėmis. Jėgai ir prievartai atsispyrėme, o laisvės iššūkiui, atrodo, buvome ir esame nepasiruošę.

Nori nugalėti Žalgirio mūšio nugalėtojų ainius – duok laisvę „kalbėti kaip nori“ ir įtikink: dainuoti nelietuviškai – gražu, stilinga, krūta; rašyti ir kalbėti angliškai – pažangu, naudinga, modernu; vadinti įmones nelietuviškais vardais –  pelninga, produktyvu, perspektyvu. Svajoji gerai gyventi, būti žinomas, užsikalti faneros (pinigų) – kalbėk, rašyk, prisitaikyk – būk kaip visi – šliekis prie ko nori kaip nori, bet tik – ne lietuviškai. Progresuok.

Apgirtę nuo laisvės viską padarys patys savo rankomis tai, ko neįstengė jokie priešai. Svarbu įteigti: laisvė tai galimybė daryti ką nori, kaip nori, be jokių suvaržymų ir įsipareigojimų „pasenusioms vertybėms“ – stereotipams, prietarams ir mitams. Tada beliks pafinansuoti mitų griovimo programas – gerus projektus ir jie pasidarys viską patys. Vardan „laisvės ir gerbūvio“, vardan augančio pragyvenimo lygio ir BVP, vardan „progreso“ atsisakys savo aklo prieraišumo prie tautos šaknų.

Ar ne tai šiandien vyksta? Ne su tais ar kitais lietuviais – tai vyksta su tavimi ir manimi.

Todėl susipurtyk ir atsibusk, ištiesink nugarą, atlenk sprandą, atmerk akis, lietuvi. Neragink tautos, o padaryk tai pats. Dabar nuo manęs priklauso ar aš išsaugosiu tapatybę, ar aš išliksiu savimi, piliečiu, lietuviu. Jokia vyriausybė ir jokia Valstybinė komisija neišsaugos manų šaknų, manos savasties, manos kalbos, jei nesureikšminsiu to aš savo širdyje, savo lūpose, savo prote, savo elgesyje.

Tik nuo manęs priklauso, kaip aš rašau ir kalbu, kaip aš kreipiuosi į savo vaikus, į savo artimuosius ir draugus. Esu gyva Visata, esu galių šaltinis kalbėti ir reikšti praeities kartų patirtis, supratimus ir jausmus man tinkančia gimtąją kalba. Ir iš manęs neišgirsite – edukacija, pedagogas, festivalis, nacija, emocija, konkursas, informacija, inovacijos, progresas, harmonija… Sakau ir rašau – švietimas, mokytojas, šventė, tauta, jausmas, varžytuvės, žinios, naujovės, pažanga, darna…

Neleisiu žodžiams negyvėliams numarinti gimtų gyvų lietuviškų žodžių. Juk jie vis dar turi šaknis, jungiančias mūsų sielų ir proto padargus su gyvo gimtosios kalbos kūno dalių visuma. Svetimžodžiai mūsų gimtąją kalbą suvarpo kaip kulkos, joje savo šaknų neturėdami, arba suleidžia į ją savo svetimas vėžines šaknis, nutraukiančias gelminius prasminius žodžių ryšius ir vedančias į šalį nuo mūsų prigimtinių esmių supratimų ir pajautų.

Augalas be šaknų – vaisių nebeaugina.

Štai kodėl iki paskutinio atokvėpio ginsiu gimtąją kalbą. Tik per ją patiriu visuotinę tapatybę su savo protėviais ir visų kartų gyvenimų išmintimi, su gimtąja žeme ir joje klestinčia gyvastimi su dangumi ir iš jo sklindančia dieviškąja šviesa. Gimtosios kalbos žodžių šaknys palaiko sveiką pasaulio gyvybės ir pažinimo medį, tiesiantį į šviesą šakas ir auginantį savus pažinimo vaisius.