Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/neb... 2020-06-23 14:22:00, skaitė 1179, komentavo 2

Abiejose Atlanto pusėse vykstantys protestai turėjo vienyti skirtingų rasių žmones bei naikinti diskriminaciją, tačiau lėmė atvirkščias pasekmes – dar labiau poliarizavo gyventojus į priešingas, prasivardžiuojančias, susikalbėti negebančias puses. Kuo toliau, tuo mažiau vilties lieka konstruktyviam dialogui, ieškant veiksmingų būdų realių diskriminacijos problemų sprendimui.

Vis didėjančio susiskaldymo priežastimis galima laikyti socialinių tinklų kuriamus informacinius burbulus, priešrinkiminę atmosferą JAV ir kitas daugiau mažiau objektyvias aplinkybes. Tačiau lemiančią įtaką čia turi idėjinis akcijų pagrindas. O gerų intencijų ir blogų idėjų derinys ypač pavojingas – stipri moralinė aistra dėl „švento tikslo“ gali paaukoti daug: savo ir ne savo garbę, nuosavybę, gyvybę.

Protestai skleidžia aukos kultūrą (victimhood culture), kuri pasireiškia tuo, kad pagal vieną ar kitą požymį visuomenėje išskiriamos „aukų grupės“. Šios aukos yra skatinamos kovoti prieš savo engėjus, siekiant „grupinių“ teisių, interesų ir galios pozicijų. Į „šventas kovas“ įsitraukia pačios aukos, jas ginančios nevyriausybinės organizacijos, jomis manipuliuojantys politikai ir desperatiškai „grupinę kaltę“ siekiantys išpirkti engėjai. Tai pasakytina ne tik apie kovą prieš juodaodžių diskriminaciją, bet ir apie kitas sakraliu aukos statusu disponuojančias grupines tapatybes: moterys, homoseksualūs asmenys, translyčiai ir kt.

Aukos kultūra moko žmoniją ir jos istoriją matyti per konfliktą tarp engiamos rasės/dominuojančios rasės; engiamos lyties/dominuojančios lyties ir t.t. Toks supaprastintas naratyvas ypač lengvai pagauna idealizmo trokštantį jaunimą, kuris nuoširdžiai siekia gelbėti ir vaduoti iš priespaudos pažemintus ir nuskriaustuosius. Tačiau kartu jis skatina pyktį ir kerštingumą atžvilgiu tų, kurie yra „engėjų“ grupėje. Užuojauta vieniems nejučia perauga į pavydą ir pagiežą kitiems. Tai vis labiau gilina susipriešinimą, vis labiau skaldo visuomenę ir artina prie pilietinio karo ribos.

Galbūt amerikiečiams susigaudyti sunkiau, bet sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje lengva atpažinti, kad aukos kultūra remiasi marksistine klasių kovos tarp išnaudotojų ir engiamųjų paradigma. Naujojoje klasių kovoje proletariatą ir buržua pakeitė aukos ir engėjai, surūšiuoti pagal biologinės lyties, rasės, seksualinės orientacijos ir socialinės lytinės tapatybės požymius.

Lietuvą pasiekia ne tik protestai dėl juodaodžių diskriminacijos, bet ir kitos žmonių grupes viktimizuojančios iniciatyvos. Štai jau daugiau nei dešimtmetį mūsų šalyje siekiama ratifikuoti Stambulo konvenciją. Šios konvencijos preambulėje atvirai parašyta: „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“. Tai akivaizdžiai ideologizuotas istorinės praeities vertinimas per kovą dėl galios tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų).

Ideologizuotos prielaidos lemia ir ideologizuotą turinį. Stambulo konvencija vartoja terminą „smurtas dėl lyties“, kuris reiškia, kad vyras smurtauja prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris (lytis, angl. gender, čia suvokiama ne kaip biologinė, bet kaip socialinė tapatybė). Taigi ne todėl, kad vyras ir moteris susipyko, ne todėl, kad jie buvo apsvaigę, ne iš pavydo ar dėl kitų socialinių priežasčių, bet tiesiog dėl to, kad vyras prieš save mato moterį. Ši sveikam protui prieštaraujanti nuostata nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais, bet vien ideologine prielaida, kad smurtas vyksta tarp lyčių ir dėl lyties.

Kadangi Stambulo konvencijos Lietuvoje niekaip nepavyksta ratifikuoti, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė įstatymo projektą, kuriuo siekia nustatyti išskirtinį kovos su smurtu prieš moteris reguliavimą. Aišku, įstatymas yra žymiai geriau nei ratifikuota konvencija (pagal pastarosios reikalavimus turėtume adaptuoti visą teisinę sistemą, o jų vykdymas būtų kontroliuojamas transnacionalinio priežiūros mechanizmo). Tačiau ir konvencijos, ir įstatymo projekto nuostatas persmelkusi ta pati ideologija.

Lietuviškame projekte geros intencijos ir blogos idėjos pagimdė kuriozišką terminą: „smurtą prieš moteris patyrusi moteris“. Šiuo terminu norima pabrėžti, kad moterys patiria ne bet kokį smurtą, o SMURTĄ PRIEŠ MOTERIS. Projekto rengėjai nepaaiškina, kuo tokia smurto forma pavojingesnė nei smurtas prieš pagyvenusius, neįgalius ar kitus pažeidžiamus asmenis, tačiau aišku, kad tai yra YPATINGA smurto kategorija, todėl įstatymo projektas numato specialius apsaugos mechanizmus būtent smurto prieš moteris atvejais.

Nevienodas moterų ir vyrų patiriamo smurto traktavimas akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį visų asmenų lygybės principą, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Nors moterys smurtą patiria dažniau nei vyrai, tai nepaneigia fakto, kad ir vyrai patiria smurtą. Nors dažniau smurtauja vyrai, tai nepaneigia fakto, kad smurtauja ir moterys. Smurto statistika nėra pakankama priežastis vyrus diskriminuoti, neužtikrinant tokių pat apsaugos ir paramos mechanizmų kaip moterims. Juk ir tie, ir tie pajunta tas pačias neigiamas smurto pasekmes.

Ar mums tikrai tokių nuostatų reikia? Argi kovoje su smurtu padės vyrų diskriminavimas, kaltinimas dominavimu bei kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra išskirtinės smurto ir nelygybės aukos? Ar tai nesupriešina abiejų lyčių atstovų, ar nestiprina stereotipų apie „silpnąją“ ir „stipriąją“ lytis?

Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Jeigu išties visi esame lygūs, tai visiems smurtą patiriantiems žmonėms turi galioti vienodi įstatymai bei taikomos lygiavertės apsaugos ir pagalbos priemonės.

Juk pasaulis nėra toks plokščias, kad jį būtų galima suredukuoti į klasių kovą dėl galios. Yra ir kita istorinė linija, kurią verta prisiminti; kita gyvenimo dimensija, į kurią vertą atsiremti. Galime būti dėkingi tūkstančiams Lietuvos vyrų, kurie aukojosi už Lietuvos nepriklausomybę, kartu su moterimis dalinosi rūpesčiais, palaikė vieni kitus sudėtingose istorinėse situacijose ir kūrė bendrąjį visuomenės gėrį. Vyrų ir moterų pasiaukojimo ir bendro darbo dėka Lietuva tapo šalimi, kurioje gera gyventi.

Be abejo, smurtas ir diskriminacija egzistuoja, o pažeidžiami, silpnesni asmenys nukenčia dažniau. Be abejo, pranašesniems tam tikrose situacijose sekasi labiau. Kartais pagrįstai, o kartais žiauriai neteisingai. Tačiau objektyvi realybė yra tokia, kad mes visi esame vieni už kitus pranašesni ar labiau pažeidžiami pagal įvairiausius socialinius, psichinius ar fizinius požymius. Vienas patyrė diskriminaciją dėl lyties, kitas dėl orientacijos, trečias dėl amžiaus ar odos spalvos. Tačiau taip pat galima patirti neigiamas pasekmes, jei esi „rizikos grupės“ asmuo pagal amžių, o gal pagavai nelemtą virusą; gal turi viršsvorio ar esi neišraiškingų kūno formų; gal esi per aukštas ar per žemas; gal augdamas neturėjai vieno iš tėvų ar užaugęs nebaigei universiteto; gal esi vieniša daugiavaikė mama, o gal priklausomybę turintis tėtis; gal tavo žemas IQ ar nepakeliamas temperamentas; gal esi kilęs iš kaimo ir kalbi tarmiškai; gal esi intravertas ir turi viešo kalbėjimo baimę; gal turi kreivas kojas ar didelę nosį; gal esi per gražus ir į tave nežiūri rimtai, o gal gimei pelėda ir tau sunku ryte keltis į darbą…

Tai kur turėtume sustoti? Galime amžinybę aimanuoti dėl patirtų skriaudų, įvairiausiais pjūviais skaldyti visuomenę į aukas ir engėjus, reikalauti valstybės panaikinti diskriminaciją bet kokiu pagrindu bei išlyginti visuomenę iki pamatų. Juk kiekvienas rastume bent po vieną požymį, dėl kurio susidūrėme su „neteisybe“, nes netekome pranašumo prieš kitus įvairiose socialinėse sferose bei situacijose: konkursuose, atrankose į darbo vietą, prestižinę mokyklą, studijų programą, draugų ratą… Kiekvienas turime ir privalumų, dėl kurių kartais patiriame pozityvias diskriminacijos pasekmes. Tik kažin, ar patys norėtume atsigulti po valstybiniu lygintuvu?

Visgi ką duoda aukos tapatybė? Kodėl taip patogu ja manipuliuoti ir piktnaudžiauti? Nes ji atleidžia nuo asmeninės atsakomybės, nes suteikia teisę į bejėgiškumą, į kaltųjų paiešką, duoda pasiteisinimą dėl asmeninių nesėkmių. Dėl mano problemų kalti kiti – engėjai. Todėl ateik, ištaisyk nelygybę, bausk ir auklėk juos, motina valstybe!

Šis šauksmas aidi ir po truputį virsta kūnu didžiuliame tarptautinių organizacijų, valstybinių institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus mechanizme. Dėl projektais sukamų finansinių lėšų šis mechanizmas įgyja vis didesnę inerciją. Tačiau kuo daugiau represijų jis užkrauna engėjams, kuo daugiau privilegijų suteikia aukoms, tuo daugiau valstybė įgyja galios ir tuo mažiau visuomenėje lieka laisvės. Globėjiška valstybė suvysto ir nugalina savo vaikus.

O tai problemų ratą uždaro ir užkonservuoja – nuo individualios atsakomybės išvaduotos aukos nebegali išeiti iš nepalankios socialinės padėties, nes negeba ryžtis pokyčiams, kurie priklauso tik nuo jų pačių asmeninių apsisprendimų.

Istorijoje buvo ne vienas bandymas įgyvendinti marksistines idėjas ir valstybinės prievartos priemonėmis perskirstyti galią tarp skirtingų žmonių grupių – nuo to pralaimėjo visi. Nors ir netobulai, bet visgi geriausiai visuomenė savo netolygumus amortizuoja pati, o valstybė turėtų įsikišti tik kraštutiniais (realaus smurto ir reikšmingą žalą darančios diskriminacijos) atvejais. Kaip imunitetas bręsta tik susidurdamas su infekcijomis, kaip raumenys ir kaulai stiprėja tik patirdami fizines apkrovas, taip ir žmonės tampa tvirtesni, savarankiškesni, tuomet, kai patys dorojasi su įveikiamais sunkumais, kai prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Auga jų vidinė laisvė.

Ironiška, kad nepaliaujamose kovose už lygybę išgaruoja suvokimas, jog kaltės prezumpcija visai engėjų grupei vien pagal biologinį ar socialinį požymį ir yra tikrasis seksismas, rasizmas ir kt. Jei iš tiesų esame prieš šiuos -izmus, nustokime apie juos kalbėti kiekviena pasitaikiusia ir nepasitaikiusia proga, nustokime kiekvienoje situacijoje akcentuoti rasę, lytį ar orientaciją, nustokime pagal jas rūšiuoti žmones ir kurti teisinį reguliavimą „tapatybėms“.

Nebūkime aukomis. Mes esame verti ne globos, bet tikros laisvės. Pabrėžkime ne skriaudas ir kaltes, bet stiprybes ir sėkmes. Tai, kuo galime džiaugtis, didžiuotis ir už ką vieni kitiems dėkoti.