Kodėl nebūčiau veterinaras

Autorius: Romualdas Selvenis Šaltinis: http://sauksmas.lt/romualdas-s... 2015-07-15 12:04:04, skaitė 3847, komentavo 1

Pradėsiu nuo to, jog esu tas, kuris socialiniuose tinkluose įvardinau D.Grybauskaitę “bestija”, ir patyręs didžiulį spaudimą, turėjau palikti darbą valstybės tarnyboje. Kodėl iš darbo išėjau “savo noru” visų peripetijų neaiškinsiu, nors ir žinojau, kad teisminiu keliu turiu galimybių save apsiginti, bet nutariau to nedaryti. Kodėl?

Darbo specifika dabar ir prieš kokį 10 metų skiriasi kaip diena nuo nakties blogąja prasme. Apie visokių planų, ataskaitų, suvestinių,viešųjų pirkimų bei kokybės sistemos beviltiškai idiotiškus subtilumus nekalbėsiu, tai žino visi, dirbantys valstybinėse įstaigose. Centrinėje veterinarijos tarnyboje tokių, kurie įgavę patirties gamyboje – tikrai pakaktų abiejų rankų pirštų suskaičiuoti.Pats departamento direktorius J.Milius susirinkime yra išsireiškęs –“nepykit, jei kartais musų nurodymai nebūna logiški, kai kurie mano darbuotojai gyvos karvės nėra matę”…. Ir tokie “specialistai” strateguoja rajonų VMVT darbą… Bet tai jau valstybės politika, kai žinome, kad labai populiari praktika ministerijoms vadovauti skirti “lojalius”, bet visiškai nieko nenutuokiančius kuruojamoje srityje asmenis.

Rajonų VMVT viršininkai skiriami tik “asmeninio pasitikėjimo” pagrindu, todėl jei nesi artimas “aukščiausiajam”, kompetencijos ir žinių tikrai nepakaks pakilti karjeros laiptais. Privalai būti pataikūnu. Ir važinėja tuomet superlojalūs viršininkai “viršininkauti” gyvenatys Šiauliuose – į Joniškį, gyvenantys Raseiniuose – į Kelmę, iš Kelmės į Šiaulius, į Radviliškį iš Kuršėnų, o į Pakruojį atidarda net iš Trakų. Apie kitas apskritis nekalbu, čia paminėjau tik Šiaulių apskr.. Gal manote vietoje nėra kam vadovauti ? Žinoma, kad yra, bet…. nelabai senas pavyzdys, kai priimant į darbą „savą“, iškarto suteikiama kvalifikacinė klasė, nors stažas valstybės tarnyboj juokingas, kai tuo tarpu „ne savi“ pavyzdingai pradirbę kelis dešimtmečius, negali pasigirti jokiomis klasėmis. Kas liečia dar rajoninius viršininkėlius, tai pasakysiu tai, kad taupant biudžeto pinigėlius, tas funkcijas puikiai atliktų epizootologas, padidinus kokiu 50 proc.atlyginimą, tai puikiai išmanantis situaciją bei kaip taisyklė aukščiausio lygio specialistas, kuris kelias valandas per savaitę tikrai atrastų interesantų priėmimui, kurių patikėkit, tikrai nėra daug nedideliuose rajonuose.Teko anksčiau asmeniškai pažinoti vieną viršininką, kurio darbo valandos dažniausiai buvo buvo valanda iš ryto, bei pusvalandis iki darbo pabaigos, o visas kitas laikas bala žino kur, valdiškas automobilis asmeninėms reikmėms. Ir taip iki pensijos.

Labai juokingai atrodo departamento sudaryta sutartis su NMA dėl ūkininkų, gaunančių kompleksinę paramą, patikrinimų. Ji sudaryta vien todėl, kad veterinarija įgautų daugiau “svorio”, galėtų daugiau susireikšminti. Todėl retai kas tuos bendrus patikrinimus daro, tik parašus vieni kitų patikrinimo akte susirenka, o tikrinimai vyksta atskirai, nes tai didžiulis trikdys vieni kitiems, kol NMA atstovas matuos kokius didesnio ūkininko plotus, vet.inspektorius patikrintų kelis kitus ūkius. Ir tai vadinama “bendradarbiavimu”…

Kas liečia ūkininkų patikrinimus, klausimynai absurdiški, kai kurie reikalavimai tiesiog idiotiški, jei inspektorius mėgsta susireikšminti, laikosi kiekvienos įstatymo raidės,neturi žmogiškumo – vargas tam ūkininkui, kurį per metus lanko daugybė tikrintojų. Surašytas pažeidimo protokolas jau reiškia, kad ūkininkui išmokos už gyvulius ar pasėlius gali būti sumažintos iki 50 proc. ar net visai nubraukta. O tam pakanka visai nedaug – jei pvz.bobutė laikydama karvutę per 7 dienas rajono VMVT neužregistravo jos apsiveršiavimo, arba nesuženklino veršelio, nepranešė apie pardavimą arba paskerdimą, ir viso to neužrašė į taip vadinamą GŽ-2 žurnalą, arba nepildomas taip vadinamas “gydymo žurnalas”, viskas, privaloma fiksuoti pažeidimą. Pieno sanitarija iš viso detektyvai, kas liečia taip vadinamus pieno atstatymus, pieno tyrimus laboratorijoje, nežinia iš kur atsirandančius inhibitorius piene ir t.t. Visuomet sakiau ir sakysiu – jei nėra galimybės padėti – tai bent netrukdykit tam ūkininkui, kurių katastrofiškai mažėja.

Kas liečia gyvūnų sveikatingumą ir gerovę, vėl absurdas: reikalavimai tokie, kad kartais patys gyvulių laikytojai gyvena blogesnėse sąlygose nei gyvuliai. Esu ne kartą rašęs raštus ir į vaikų teisių tarnybą, ir į socialinį skyrių,kad atkreiptų dėmesį, kokiose sąlygose XXI amžiuje gyvena žmonės, kai nėra nei elektros, ir lubos bet kada gali užgriūti. Bet gyvuliams sąlygos turi būti tiesiog pavyzdinės. Pvz., pagal ES tarybos direktyvą 98/58/EB, ”ne trumpiau kaip 8 val.per dieną kiaulės turi būti laikomos ne mažiau kaip 40 liuksų stiprumo šviesoje, ir kiaulėms nuolat turi būti prieinama medžiaga, leidžianti patenkinti jų įgimtą smalsumo ir manipuliavimo poreikius, turint galvoje medį, šieną ir žaislus”… – čia – ne jumoras. Ir galima būtu vardinti be galo. O jei gyvuliai tikrai neprižiūrimi kokio asocialaus asmens, tai jokių efektyvių priemonių nenumatyta gyvuliams konfiskuoti, perduodant į geresnes rankas. Nesvarbu, kad tas gyvulio laikytojas neturi jokio gyvulio nuosavybės dokumento, neatlikęs privalomos registracijos, tenka važinėti daugybę kartų, bauginti, žaisti, vos ne žemintis. Yra tik teisminis kelias, kuris tikrai nėra toks greitas ir paprastas, tuo labiau, kad kartais to gyvulio išgyvenimui svarbi kiekviena diena. Jei kas pasidomėtų tokiu piliečiu P.D., gyvenančiu Radviliškio pakraštyje, pašiurptų, kokiomis sąlygomis gyvena šis varganas žmogelis bei jo iki 10 galvijų banda. Kenčia ir jis, ir gyvuliai, ir kaimynai, bet visiems dzin, nors ir iš centrinės tarnybos atstovai informuoti ir net pakviesti įvertinti padėtį, bet… Arba kur dėti beglobį gyvūnėlį? Radviliškis gyvūnų globos namų neturi, Šiauliai iš kitų rajonų priima, tik sumokėjus kelis šimtus litų, eutanazijos atlikti neleidžia įstatymai. Tenka verstis per galvą, ir asmenine iniciatyva ieškoti, kur tą gyvunėlį priglausti. Ar tai normali padėtis?

Negalima nepaminėti ir pašarų tvarkymo subjektų kontrolės bei valstybinių stebėsenos mėginių ėmimo, kai vėl būtina rašyti patikrinimo aktus su absurdiškiausiais klausimais, kokiomis sąlygomis pvz., bobutė savo karvutei laiko šieną daržinėje ar grūdus menkučiame aruode. O mėginių ėmimo planai … kiekvienas rimtas ūkininkas siekdamas geresnės produkcijos, visuomet pats išsitiria pašarus reikiamu atžvilgiu, o ne pvz., arseno, gyvsidabrio, švino, kadmio, zearalenono, ar kokio ochratoksino atžvilgiu, kas būtų tikslinga daryti tik išskirtiniu atveju, o ne siuntinėti kasmet privalomus planus rajonams po gerą pusšimtį mėginių paėmimo atlikimui.

Sprendžiant iš savo patirties, padirbus VMVT virš 8 metų, bei tiek pat gamyboje po studijų baigimo, VMVT tikrai neatlieka tų uždavinių, kuriuos privalėtų. Daugelis darbuotojų iš viso nėra dirbę gamyboje, po pat baigimo kaip pradėjo, taip ir dirba…Jei į Radviliškio VMVT žmogus ateina pasitikrinti kiaulės ar šerno skerdieną dėl trichineliozės, tai niekas iš 6 čia dirbančių “veterinarų” to padaryti negali, žmogui tenka ieškoti privataus veterinaro po kaimus. Tikrai nenoriu įžeisti buvusių kolegų, paprasčiausiai esu pripratęs vadinti daiktus tikraisiais vardais, todėl nedirbusius gamyboje vadinti specialistais … nes mano manymu žmogus, nesugebantis net kraujo paimti iš bet kokio  gyvulio, ir aplamai nieko nenutuokiantis apie ligų diagnostiką bei gydymą, neturėtų vadintis garbingu veterinarijos gydytojo – inspektoriaus vardu, manau vien diplomo tikrai tam nepakanka. Ir tokie popieriniai daktarai neretai vadovauja bei prižiūri dar ir privačius veterinarijos gydytojus. Beje, apie juos. Tikrai jaučiu savotišką pagarbą, bet tuo pačiu ir užuojautą. Čia aš neužsiminsiu apie vet.gydytojus, dirbančius smulkių gyvulių klinikose, juos laikau savotišku elitu. O kaimų daktariukai….na, vargsta žmonės kapitaliai. Jei ne papildomi darbai – sėklinimai, gyvulių ir ž.ū. kultūrų auginimas asmeniniame ūkyje ar kiti papildomi verslai, jie tikrai neišgyventų. Gyvulių skaičius mažėja katastrofiškai.

Truputis statistikos – kai pradėjau dirbti VMVT 2004 m., galvijų skaičius respublikoje siekė milijoną, šiuo metu vos viršija 700 tūkst., karvių sumažėjo nuo 46 tūkst.iki 31 tūkst., galvijų laikytojų Radviliškio rajone šiuo metu nesiekia pusantro tūkstančio, kai tuo metu 2008 m.buvo virš 3 tūkst., pieno sektorius ant žlugimo ribos, o paršelį nusipirkti auginimui jau tampa tikru deficitu… Per paskutinius du dešimtmečius Radviliškio rajone tik pora jaunų veterinarijos gydytojų po studijų papildė esamų specialistų, dirbančių žemės ūkyje gretas ir manau, šis iškalbingas skaičius pasako viską, ant kiek ši specialybė paklausi ir viliojanti. Nors vadai suvažiavimuose visuomet pabrėžia privačių daktarų svarbą, vis žada didesnį dėmesį bei paramą, tačiau tai vis lieka tik gražiais žodžiais… Svarbiausia piaras. Tai vat tokia ta strateguojama politika, centrinėje tarnyboje funkcionuoja net strateginio planavimo skyrius… cha… O kokie rezultatai?

Čia išreiškiau ne asmeninę subjektyvią nuomonę, ir dėl vietos stokos parašiau tik labai nedidelę dalį savo pastebėjimų, be to, iki šiol bendrauju su savo buvusiais studijų draugais, su daugybe buvusių kolegų išsikalbėdavome įvairiuose renginiuose bei seminaruose, ir visų nuotaikos panašios. VMVT eina visai ne tuo keliu, kuriuo privalėtų eiti. Todėl ir ritamės žemyn. Darykite išvadas, ponai VMVT viršininkėliai.

Šauksmas