Lietuvos p-rezidentas sulėtino tempą lenkų kryptimi

Autorius: Vladimiras Matvejevas Šaltinis: https://sputniknews.lt/analyti... 2020-02-20 09:45:00, skaitė 630, komentavo 2

Gitanas Nausėda nepalaikė ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pasiūlymo apdovanoti Lenkijos valdančiosios partijos lyderį Jaroslavą Kačinskį Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi už ypatingus nuopelnus plėtojant tarpvalstybinius santykius

Kitą dieną po Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto 102-ųjų metinių minėjimo pagal tradiciją p-Rezidento rūmuose buvo įteikti aukšto lygio valstybiniai apdovanojimai. 34 žmonėms buvo įteikti ordinai ir medaliai už nuopelnus Lietuvai. Tarp jų — buvęs JAV gynybos sekretorius Džeimsas Matisas. Anot pranešimo, "už strateginį JAV ir Lietuvos bendradarbiavimą gynybos srityje, taip pat už JAV ir NATO įsipareigojimų užtikrinimą Lietuvoje" Matisas buvo apdovanotas ordinu "Už nuopelnus Lietuvai".

Įteikdama aukštus valstybinius apdovanojimus kitų valstybių pagrindiniams politiniams veikėjams, Lietuvos valdžia parodo savo palankumą  šių valstybių politikai tarptautinėje arenoje.

Nuostabą sukėlė tai, kad apdovanojimų sąraše nepamatėme vieno iš pagrindinių draugiškos Lenkijos politikų. Rudenį, likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Lenkijoje, Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis subtiliai paragino p-rezidentą Gitaną Nausėdą: kad būtų įtvirtinta Lietuvos ir Lenkijos draugystė, būtų gerai apdovanoti ordinu ir Lenkijos valdančiosios partijos lyderį Jaroslavą Kačinskį. Suprasdamas, kad būtent šis asmuo atlieka pagrindinį vaidmenį šiandieninėje Lenkijoje, Skvernelis pateikė tokį pasiūlymą.

Šiandien Lietuva neturi draugo, artimesnio už Lenkiją. Žinoma, išskyrus JAV. Amerika Lietuvai yra neginčijamas visų laikų autoritetas. Tačiau santykiai su Lenkija ne visada vystėsi sklandžiai. Taip, buvo laikotarpis, kai 1569 metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė pasirašė Liublino uniją ir susijungė į pirmąją Europos istorijoje federalinę žemę, vadinamą Sandrauga. Tiesą sakant, tai buvo Europos Sąjungos prototipas. Bet ta vienybė truko neilgai. Kunigaikščių savininkiški interesai jai padarė galą.

Tačiau išliko viena tvirta grandis, jungianti lietuvių ir lenkų šimtmečius — neapykanta rusams. XVII amžiaus pradžioje Lenkija ir Lietuva netgi surengė bendrą kampaniją prieš Maskvą, kad Rusijos soste galėtų pasodinti savo "kandidatą", istorijoje žinomą kaip carą Lžedmitrijų I.

Nuo to laiko Varšuvos ir Vilniaus santykiai nebuvo itin šilti. Ypač jie paaštrėjo XX a. 1922 metais Lenkija, valdžiusi Lietuvą kaip Rusijos imperijos dalį, surengė rinkimus į Vidurio Lietuvos Seimą ir referendumą dėl teritorijų nuosavybės. Dėl to Vilniaus kraštas ir sostinė persikėlė į Varšuvą.

Jauna Lietuvos valstybė, paskelbta 1918 metų vasario 16 dieną Nepriklausomybės atkūrimo aktu, tuo metu tiesiog neturėjo jėgų atsispirti Lenkijai. Ir tik 1939 metais klastingojo Josifo Stalino dėka Vilnius vėl tapo Lietuvos sostine. Varšuvos ir Lietuvos santykiai nuo to momento daugelį metų buvo padengti šerkšnu dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomybės klausimo. Ir šiandien iš radikalių lenkų iš Lenkijos ir Lietuvos lūpų girdimas šūkis "Vilno naše!"

Ir net po bendro įstojimo į ES Varšuvos ir Vilniaus santykiai nebuvo šilti. Lenkijai nebuvo leista pateikti ES teritorinių pretenzijų pagal ES taisykles ir įstatymus. Bet Varšuva rado jautrią vietą. Tai yra lenkų mažumų teisės Lietuvoje ir Lietuvos lenkų teisės grąžinti savo pirmines žemes pagal restitucijos įstatymą.

Briuseliui nepavyko sutaikyti Varšuvos su Vilniumi. Atėjo JAV eilė sutaikyti lietuvius su lenkais. Ir vėl pagal vieną idėją — neapykantą Rusijai. Iš Vašingtono griežtai įpareigojo Lietuvos p-rezidentę Dalią Grybauskaitę ir Lenkijos p-rezidentą Andžejų Dudą paspausti vienas kitam ranką.

Dabartinis Lietuvos p-rezidentas Gitanas Nausėda nuo pirmųjų valdymo dienų taip pat užsiliepsnojo meile savo kolegai iš Lenkijos. Jų draugystės apoteozė buvo bendras dalyvavimas perlaidojant Lietuvos ir Lenkijos 1863–1864 metų sukilimo dalyvius. Šiuos palaikus Lietuvos archeologai pačiu laiku atrado ant Gedimino kalno.

"Dėkoju tiems, kurie iškėlė 1863-1864 metų sukilimo herojų palaikus ir tuo būdu grąžino mums svarbią turtingos istorijos dalį. Dėkoju savo svečiams iš užsienio, kurie nuoširdžiai domisi Lietuva, linki jai gerovės ir taikos, taip pat ir toliau nenuilstamai atneša. draugiškus tiltus tarp tautų", — apdovanojimų ceremonijoje sakė Gitanas Nausėda.

Archeologai, atradę sukilėlių palaikus, buvo įtraukti į apdovanojimų sąrašą, tačiau iš Lenkijos, su kuria, atrodytų, reikėjo "pastatyti draugiškus tiltus", jo niekam neskyrė. Nei p-rezidentui Andžejui Dudai, nei Jaroslavui Kačinskiui — partijos lyderiui, delegavusiam Dudą į aukštas pareigas.

Kaipgi taip? Ir tai tuo metu, kai "rusai puola" ir ketina užgrobti Suvalkų koridorių. Po galutinio energijos tiekimo žiedo BRELL (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva) atjungimo Lenkija taps pagrindine elektros energijos tiekėja Baltijos šalių rinkai.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos p-rezidento patarėjo Antano Bubnelio paaiškinimas, kad keblumas su Jaroslavo Kačinskio apdovanojimu yra erzinantis nesusipratimas dėl Valstybės apdovanojimų tarybos vėlavimo, atrodo daugiau nei juokingas.

"Prieš p-rezidentui nusprendžiant dėl ​​valstybinių apdovanojimų įteikimo, apdovanojimų kandidatus ir kitus su apdovanojimais susijusius klausimus svarsto Valstybinė apdovanojimų taryba. Vėliau ji pateikia savo išvadas p-rezidentui, pastarasis priima galutinį sprendimą. Valstybinė apdovanojimų taryba svarstydama kandidatus apdovanojimui vasario 16 dienos proga nepriėmė sprendimo dėl Jaroslavo Kačinskio", — Lietuvos žiniasklaida cituoja Bubnelį.

Valstybės apdovanojimų tarybos pirmininkė Lolita Jablonskienė tik ranka numojo į erzinančius žurnalistus: atseit, jai suteikta teisė pateikti informacijos nei apie savo darbo darbotvarkę, nei dėl tarybos sprendimų.

"Mes esame tik patariamoji institucija, o galutinius sprendimus priima p-rezidentas", — sakė Jablonskienė.

Jei prisiminsime, ministro pirmininko siūlymas apdovanoti Jaroslavą Kačinskį buvo pateiktas dar rudenį. O atsakingi ponai-bendražygiai, kuriems vadovavo p-rezidentas Gitanas Nausėda, turėjo pakankamai laiko apsispręsti. Ir tai, kaip matome, buvo priimta. Apdovanojimo data, 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto pasirašymo diena tik priminė apie nuosavybės teises į Vilnių ir Vilniaus teritoriją. O Lenkijos politiko apdovanojimas šią dieną patriotų akyse atrodytų kaip šventvagystė.

Ar tai supras Varšuva? Palaukite ir pamatysite...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.