Anomalija

Autorius: Dalius Stancikas Šaltinis: http://sauksmas.lt/dalius-stan... 2015-07-03 06:37:51, skaitė 2476, komentavo 1

Duomenis, kurie nesutampa su visuotinai skelbiamomis tiesomis, mokslininkai vadina anomalijomis (gr. anōmalia — nelygumas). Pradžioje tokios anomalijos būna niekinamai atmetamos, į jas nekreipiama dėmesio. Tačiau vėliau paaiškėja, kad didžiausius atradimus ir lemia anomalijos, jau ne kartą privertusios mokslą iš esmės pakeisti savo strateginę kryptį.

Teisėje, tiksliau – nusikaltimų tyrime, taip pat būna anomalijų, pradžioje atrodančių kaip nereikšmingos smulkmenos, tačiau vėliau sugriaunančios pagrindinę versiją ar priverčiančios išleisti į laisvę net nuteistuosius iki gyvos galvos, kaip neseniai nutiko JAV.

Mįslingiausioje Lietuvos byloje – Garliavos tragedijoje, liaudyje dar vadinamoje pedofilijos byloje, tokia anomalija yra Laimos Bloznelytės-Plėšnienės liudijimas.

Nepaprasta liudininkė

Laimos Bloznelytės liudijimo taip lengvai nenustumsi, kaip kitų Garliavos bylos „anomalijų“, į „patvorinių“ ar „kedofilų“ užribį, nes ji niekada nepažinojo nei Venckų, nei Kedžių, neturi net menkiauso motyvo palaikyti kurią nors iš bylos pusių ir į šią dramą (keleri metai iki visų Garliavos skandalų)  pateko visiškai atsitiktinai – kaip puiki savo profesijos žinovė.

Laima Bloznelytė-Plėšnienė yra Lietuvos mokslo premijos laureatė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, garsi onkologė ir chirurgė (jos taikoma vėžio gydymo metodika ne vienam grąžino gyvenimo džiaugsmą), gydanti  ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, Nacionalinio vėžio instituto skyriaus vadovė, Edukologijos universiteto profesorė. Ir prie viso to – labai kuklus žmogus, taip ir nesutikusi „Bernardinai.lt“ duoti interviu apie save ir savo gyvenimą („ir taip daug prirašyta“), tad teko tai rinkti po kruopelytę iš kitur. Laimos Bloznelytės kuklumą liudija ir tai, kad ji niekada nekovojo dėl paauglystėje savo parašyto eilėraščio „Draugas“* autorystės – jis vėliau tapo itin populiaria „liaudies“ daina, visuotinai traukiama ir prie skautiškų laužų, ir „žvaigždžių“ scenoje. (L. Bloznelytė yra išleidusi savo poezijos knygelę „Esu“, pats Justinas Marcinkevičius ją ragino neapleisti poezijos, tikino, kad yra gabi).

Laimos Bloznelytės taip lengvai nenurašysi į suokalbininkų, savanaudžių ar melagių gretas, kaip bando daryti prokuratūra. Laima Bloznelytė-Plėšnienė yra septynių vaikų mama (šešis pagimdė pati, o septintąjį  paėmė auginti iš vaikų namų), todėl ne iškart sutiko per televiziją dalintis savo liudijimu, dėl kurio dabar ir teisiama. „Kokia prasmė dabar yra liudyti mirus Ūsui? Turiu daug vaikų ir nesiruošiu kišti galvos tarp durų dėl jūsų žurnalistinio šou“, – taip pirmąkart ji atsakė žurnalistei Rūtai Janutienei. Visgi vėliau pakeitė savo nuomonę – davė interviu: „Pati didžiausia bausmė kiekvienam žmogui yra vidinė graužatis ir neapykanta sau dėl nešvaraus gyvenimo. Mano sąžinė man liepė kalbėti.“

Laima Bloznelytė yra iš labai garbingos šeimos: jos tėvas Mindaugas Julius Bloznelis – mokslų daktaras, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys, sovietų net buvo nuteistas sušaudyti. Mama Kamilė Bloznelienė – gydytoja kardiologė, habilituota daktarė. Senelis, gydytojas Vytautas Žakavičius, buvo sušaudytas IX forte, nes gelbėjo žydus. „Mūsų giminės linija – nuo septyniolikto amžiaus. Ir mes visą laiką buvome auginti taip, kad savo gyvenimais turime kažką palikti Tėvynei. Per 1831 m., 1863 m. sukilimus iš mano protėvių buvo atimti dvarai, jie buvo pasmerkti mirties bausme. Mes išsaugojome krikšto marškinukus, kuriems per šimtas metų – jais buvo krikštyti mano protėviai, aš pati, mano vaikai. Dvarų neliko, o krikšto marškinukai – didžiausias turtas – liko…“

Moralinis pasirinkimas

„Dėl tokio auklėjimo, dėl savo moralinių įsitikinimų, tiesos ir teisingumo išaiškinimo aš sutikau duoti tą interviu Janutienės laidai“, – taip savo teisme kalbėjo Laima Bloznelytė. „Vyras mano kalbėjimui nepritarė, sakė, kad tai nieko neduos, bet pridūrė, kad jei sąžinė liepia kalbėti, reikia jos klausytis. Mane būtų graužusi sąžinė, jei būčiau tylėjusi.

Toje Jaunutienės laidoje aš kalbėjau apie vertybių griūtį, sąlygojančią moralės nykimą. Ir sakiau, kad valstybėje, kurioje mes gyvename, likę labai nedaug Tėvynės. Nes Tėvynė yra moralinė sąvoka, ir žmonės balsuoja kojomis palikdami savo šalį. Nes valstybėje iškraipomos sąvokos „laisvė, tiesa“, tokių žodžių, kaip „kilnumas, taurumas“, žiniasklaida išvis nebevartoja.

Mus ilgai naikino – mūsų tikėjimą, mūsų tautiškumą, o dabar iškilo grėsmė mūsų moralei. Moralė yra paskutinis bastionas – amoralios tautos ilgainiui išnyksta. O kada moralės nelieka, teisė ir tiesa mažai ką beturi bendro. Ir mano tėvai gerai prisimena, kai viena valstybinė teisė smerkė žydus ir gynė myriop juos vedančiuosius, kai kita valstybinė teisė gynė tuos, kurie trėmė tautą į lagerius. Laikai keičiasi, teisės keičiasi, bet tiesa išlieka. Ir kai buvau maža mergaitė, tėvai mane mokė mylėti savo Tėvynę, sakė, kad mažos tautos gali išlikti tik savo kultūra, todėl reikia mokytis. Ir mes su broliu mokėmės. Dar mane tėtis mokė vertinti žodį, jį tausoti. Jis sakė: kalbėk tik tada, kai bus labai svarbu, nes gyvenime kalbėsi tik du kartus – pirmą kartą viešai, o antrą – kai tau teisme duos paskutinį žodį. Aš labai laukiau to savo viešo kalbėjimo, tam brendau, tik niekada negalvojau, kad tai vyks ne tarybiniais metais, o nepriklausomoje Lietuvoje.

Deja iš pirmos mano viešos kalbos (R. Janutienės laidoje– red.) paliko labai mažą, sakyčiau, brutalų gabaliuką“, – taip savo „antroje gyvenimo kalboje“ – paskutiniame žodyje teisme sakė Laima Bloznelytė.

Melas – neįmanoma būsena

Laima Bloznelytė prokuratūros kaltinama melagingais parodymais, o tai reiškia – tyčiniu melu. Štai toks baisus kaltinimas pateiktas moteriai, kurią jos bendraminčiai, žygeiviai iš pogrindžio laikų, buvę pacientai, darbo kolegos vertina kaip ypatingo taurumo ir sąžiningumo žmogų.

„Aš nedažnai duodu garbės žodį, ypač viešai. Tačiau šįkart sakau: garbės žodis, ši liudytoja, Laima Bloznelytė, sako tiesą. Nes pažįstu ją daug metų, kaip reto sąžiningumo, giliai religingą žmogų, kuriai melas yra neįmanoma būsena“, – iš Seimo tribūnos prieš metus tvirtino disidentas, signataras, rašytojas Algirdas Patackas. Tą patį Algirdas sakė ir „Bernardinams.lt“: „Laimos tėvas Mindaugas Bloznelis buvo antinacinių ir antisovietinių judėjimų dalyvis, politinis kalinys, todėl jo dukrą Laimą pažįstu dar iš tų pogrindžio prokatalikiškų žygeivių, iš tų išbandytų žmonių, iš to etnoso branduolio. Aš tikrai guldau galvą už ją – tai nuostabus žmogus, sukūrusi puikią šeimą. Ji kietas, tvirtas žmogus, ji ir kaip gydytoja yra labai stipri. Tai paliudytų daug kauniečių. Žinau, kad jeigu Laima taip pasakė, vadinasi, – taip ir buvo.“ Bet gal ji apsiriko? – klausiame. „Jokiais būdais. Laima yra nepaprastai atsakingas žmogus. Jei jai būtų nors šešėlis abejonės, ji būtų tylėjusi.“

L. Bloznelytės liudijimas teisme

2007 m. gruodį ar 2008 m. sausio–vasario mėnesį (tiksliai nebepamenu) mano nuosavame kabinete (be darbo Onkologijos institute ir dėstytojavimo universitete dar turiu privatų kabinetą) apsilankė keturi žmonės: stambus vyras, moteris, mergina ir mergaitė. Iš jų tarpusavio bendravimo sprendžiau, kad jie yra šeima. Manęs paprašė konsultuoti vyrą. Savo kabinete aš konsultuoju pacientus kaip onkodermatologė ir apžiūriu visą žmogaus kūną, išskyrus lyties organus. Vyras pasakė jokių problemų neturintis, išskyrus darinį, kurį nori pašalinti. Ir iš karto išsitraukė lyties organą, nes tas darinys buvo ant varpos. Tai mane sutrikdė. Kadangi vyndėmė niekaip nėra pavojinga, ji šalinama tik kosmetiniais sumetimais, aš šalinti atsisakiau. Ir dėl to susilaukiau labai šiurkščių priekaištų – kad ir keista, ne iš vyro, o iš vyresniosios moters. Po vyro turėjau apžiūrėti mergaitę, kuri, paprašyta nusirengti, to nedarė.

Bandžiau ją kalbinti, bet ji su manimi nekalbėjo, ir vyresnioji moteris (kiek supratau iš bendravimo – jos mama), bandė pati ją nurengti, bet mergaitė tam priešinosi. Tada pasakiau: „Tėvelis nusirengė ir tu nusirenk.“ Mergaitė atsakė (ir tai buvo vienintelis sakinys, kurį ji man pasakė): „Tai ne mano tėvelis.“ Situacija buvo daugiau nei keista ir aš paklausiau: „Ar jūs ne šeima?“ Tada vyresnioji moteris pratrūko šiurkščiais ir bjauriais žodžiais, mergaitės aš taip ir neapžiūrėjau. Norėjau šį vizitą užfiksuoti apsilankymo žurnale, paklausiau, kas jie ir iš kur, mergina bandė kalbėti, bet vyresnė moteris ją šiurkščiai nutraukė ir kalbėti neleido. Pinigų aš iš jų neėmiau ir džiaugiausi, kad pagaliau išėjo. Tada iš kabineto nuėjau į savo namų vidų (kabinetas yra tame pačiame name, kur aš gyvenu), ir ten radau namų šeimininkę Mariją Mickevič. Jai papasakojau, kas įvyko, pasiguodžiau, kad pradėjo lankytis baisūs žmonės. Dėl šokiruojančio bendravimo tų žmonių ilgai negalėjau pamiršti.

Ir vėliau, kada visur pradėjo rodyti Garliavos įvykius, pamačiau Ūso ir Stankūnaitės vaizdus, prisiminiau prieš keletą metų pas mane apsilankiusiuosius. Pamaniau, kad faktas, jog apsilankęs vyras norėjo pašalinti vyndėmę, šitoje byloje gali būti labai svarbus. Pagalvojau, kad vyndėmę vyras jau bus pasišalinęs, nes nebuvau vienintelė vyndėmių šalinimo specialistė. Pašalinus vyndėmę lieka baltas atrofinis randelis, o kadangi žinojau, kur vyndėmė buvo, nesunkiai galėjau tą randelį surasti. Ir tikėtina, kad jei vyras tikrai tvirkino mergaitę, mergaitė turėjo tą vyndėmę matyti. 2010 metų gegužės gale nuvykau į Garliavą, į Klonio gatvę, kur sutikau moterį, renkančią parašus – ji prisistatė esanti Venckienės pusseserė. Pasakiau, kad turiu svarbios informacijos ir galiu duoti tyrimui parodymus, jei mergaitės D. K. globėjai Venckienei tai atrodys reikalinga. Venckienė, mano nuomone, kaip patyrusi teisėja, galėjo suvokti visą informacijos svarbą. Tačiau su manimi tuomet niekas nesusisiekė.

2012 m. gegužės mėnesį, tą pačią dieną, kai Stankūnaitei Garliavoje buvo perduota jos duktė D. K., man paskambino moteris, prisistačiusi žurnaliste Janutiene, ir paklausė, ar žinau, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Atsakiau, kad nežinau, nes buvau ką tik baigusi operaciją (daug dirbu ir mažai laiko skiriu televizijai ir internetui). Janutienė sakė, kad vyndėmę mačiau aš ir ją matė mergaitė D. K., todėl ši informacija yra labai svarbi teisingumui ir paviešinimui ir paragino apie tai papasakoti jos laidoje. (…)

Neprofesionalus tyrimas

Kaltinimai Laimai Bloznelytei buvo iškelti po to, kai ji apklausoje iš nuotraukų nepažino nei mergaitės D. K., nei V. Naruševičienės (pagal L. Bloznelytės pasakojimą – vyresnės moters – L. Stankūnaitės nušautos sesers), nei A. Ūso penio, su galimai panaikinta vyndėme. Tačiau svarbiausia – prokuratūra nerado jokių įrodymų, kad mergaitės D. K. tvirkinimu anksčiau kaltintas A. Ūsas turėjo ant lyties vyndėmę – to nerasta jokioje A. Ūso medicininėje dokumentacijoje.

Tačiau po habilituotos biomedicinos mokslų daktarės L. Bloznelytės atsakymų visas prokuratūros tyrimas ir kaltinimai pasirodė kaip itin neprofesionalus darbas. Spręskite patys.

„Iki dabar manau, kad tada pas mane buvo Ūsas ir Stankūnaitė, –  teisme tvirtino L. Bloznelytė. – Mąsčiau, kodėl neatpažinau moters ir mergaitės iš nuotraukų. Manau, jog viena iš priežasčių – praėjęs gana ilgas laikas – penkeri metai. Vaikai auga, suaugę sensta, keičiasi, plaukus kerpa, augina ir dažo. Man rodytos nuotraukos buvo šventinės – su šukuosenomis, pas mane atėję žmonės buvo apsirengę paprastai, mergaitė buvo su treningu. Skyrėsi ir  man rodytos Naruševičienės plaukų spalva. O dėl vyndėmės – po jos šalinimo operacijos tik geras specialistas gali pastebėti šviesų randelį, paliktą ant kūno. Nežinau, ar tokį randelį galima atpažinti ant lavono, kai yra lavondėmės. Abejoju, ar į šį klausimą išvis galėtų kas nors atsakyti. Ar išvis įmanoma tokį itin nežymų randelį pamatyti lavono nuotraukoje?

Tai, kad Ūso medicininėje dokumentacijoje nebuvo įrašų, jog jis turėjo vyndėmę, yra natūralu: tai ten tokių įrašų ir neturėtų būti. Vyndėmė yra ne liga, tai nėra anomalija. Jei patikrintume visų, turinčių vyndėmes, medicinines korteles, manau, kad tokių įrašų nerastume – tai nėra įrašoma. Manau, kad tokio įrašo nerastumėte ir M. Gorbačiovo medicininėje kortelėje“ (paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas turi labai aiškią vyndėmę ant kaktos – red.).

„Ar, jūs, kaip gydytoja, turite teisę viešai kalbėti, teikti informaciją apie pas jus apsilankiusius pacientus, apie jų ligas?“, – teisme klausė prokurorė, lyg sufleruodama, jog gydytojas pagal profesinę etiką turėtų slėpti net nusikaltimus, tarkim, šautines žaizdas ar įgimtus nusikaltėlio požymius.

L. Bloznelytė: „Jie nebuvo mano pacientai. Vyndėmė nėra liga, aš jų negydžiau. Manau, kad ir kuo tu dirbtum, moralė, Dešimt Dievo įsakymų yra svarbiausia. Mano sąžinė mane graužtų, jei tai būčiau nutylėjusi. Dirbdama Anglijoje, aš pasirašiau, kad privalau pranešti apie visas su teisingumu susijusias situacijas.“

Pavojingi žmonės

Neįsivaizduoju, už ką šioje byloje būtų galima nuteisti profesorę ir poetę, septynių vaikų mamą Laimą Bloznelytę. Nebent už sąžinės balsą, žmoniškumą, rizikingą norą padėti kitam. Nesijuokite – Garliavos byloje už tai jau yra nuteisti ir vis dar teisiami dešimtys garbingų Lietuvos piliečių. Jie valstybiniu lygiu yra padaryti nusikaltėliais, o jų žmoniškumas yra įvertinamas taip, kaip ir okupacijos metu sąžinės bylose: tai viešos tvarkos pažeidimu, tai nepaklusimu pareigūnui, tai  melagingais parodymais. O iš tiesų šie žmonės persekiojami už tai, jog „teisinėje valstybėje“ (šiuo terminu teisinė ir politinė valdžia mėgsta prisidengti, kai primeta savas taisykles)  įstatymas būtų aukščiau už moralę. Ir tokie Laimos Bloznelytės (bei visų „patvorinių“ – valstybės smurto liudininkų) samprotavimai, jog „kada moralės nelieka, teisė ir tiesa mažai ką beturi bendro“, arba – „man aukščiausias yra ne šis, o Dievo teismas“, yra labai pavojingi. Žymiai pavojingesni už baisius kriminalinius nusikaltimus. Todėl teisėsauga ir skiria tiek daug laiko ir energijos persekiodama šiuos inteligentus ar vaikus, ant grindinio kreidute rašančius žodį „TIE-SOS“. „Teisinėje valstybėje įstatymas lygus visiems!”

Ir dar „teisinei valstybei“ labai pavojingas pats Laimos Bloznelytės- Plėšnienės liudijimas. Nes jis iš esmės paneigia jau visą ištirtą Garliavos bylą, kur teisėsauga, neturėdama jokių tiesioginių įrodymų, įrodė – jokios pedofilijos nebuvo, ji sugalvota! Tad, šiukštu, negalima leisti, kad ši versija būtų atmesta, nes tai iš esmės supurtytų visą Lietuvos valstybę: nuo jos garsiųjų vaikų psichiatrų iki prokurorų, teisėjų, saugumo tarnybos, policijos, aukščiausių politikų iki žymiųjų žurnalistų. Todėl jei net L. Bloznelytė ir būtų išteisinta, niekas jos liudijimo daugiau nebesiims tirti.

„Anomalijos atlieka savo vaidmenį tuomet, kai jų susikaupia tiek, kad nebekreipti į jas dėmesio arba atmesti tampa nebeįmanoma. Tuomet kyla krizė. O po krizės įvyksta paradigmos pokytis, ir visi ima į pasaulį žvelgti kitaip.“ (Maiklas Bruksas)