Viršūnių svaigulys arba kas ten vilioja?
Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/virs... 2015-05-18 08:45:29, skaitė 3902, komentavo 1
Tęsiame temą apie taip vadinamo „elito“ siekių išlikti ten, kur jie yra, priežastis. Viena iš pamatinių priežasčių buvo aptarta čia, šio straipsnio antroje pusėje http://infa.lt/878/lietuvos-blogybiu-kaltininkai-surasti-valio-ar-tikrai/ . Tai baimė prarasti esamą materialinį gerbūvį. Baimės tema, kaip pakankamai aptarta nurodytame straipsnyje, kad nesikartoti, čia nebus plačiau aptariama.
Beje, niekaip nesiseka parašyti žodį „elitas“ be kabučių. Tai žodis, susijęs su aukščiausia kokybe, geriausiomis savybėmis. Bet, kai „elitu“ vadinama vien todėl, jog individas yra pavyzdžiui kažkieno anūkas ar bent pažįstamas, o nei lyderio savybių, nei aukštesnės už aplinkinių kompetencijos kokioje nors srity, nei realiai nuveiktų darbų vardan tos Lietuvos nesimato, tai „elitiškumas“ atrodo gan nykiai. Todėl ir sunku be kabučių taip apibūdinti daugelį šiuo metu esančių viršuje.
Taigi, kas dar, neskaitant baimės dėl asmeninio gerbūvio praradimo, baimės prarasti „uždirbamas“ geras pajamas tik tariamai kažką rimto teveikiant, o realiai nesukuriant apčiuopiamos naudos visai šaliai, kas dar gali traukti į tas „elito“ viršūnes, kas dar gali versti žmogų ten stengtis išlikti bet kokia kaina?
Apie tai pamąstyti paskatino viena istorija,8 psl., o taip pat http://www.sarmatas.lt/02/slaptoji-vyno-jega/ apie dideliame aukštyje, kur pakilo oro balionu, dėl deguonies trūkumo žuvusius stratosferos tyrinėtojus. Deguonies balionus jie turėjo. Tačiau iš jų tik vienas sugebėjo likti gyvas, prieš prarasdamas sąmonę, dar sugebėjęs atsukti savojo deguonies baliono čiaupą.
Kaip vėliau jis pasakojo atsigavęs, niekas iš įgulos narių nejuto jokio pavojaus, kildami jautėsi gerai. Kylant ėmė jaustis savotiškas svaigimas, lydimas geros nuotaikos. Tačiau tuo metu niekam nekilo minčių, kad tai susiję su mažėjančiu deguonies kiekiu dideliame aukštyje. Ir kai ėmė apleisti jėgos, tai tik vienas iš jų ir tespėjo dar susigaudyti, kad čia kažkas negerai, tačiau jėgų jau teturėjo atsukti tik savąjį balioną.
Ši istorija nukelia į paraleles su žmonių, esančių valdžioje, apsvaigimu. Galima daryti galbūt mėgėjišką, o gal visai rimtą ir perspėjančią psichologinę išvadą apie tai, jog žmonės, vienaip ar kitaip patekę į valdžios viršūnes, taip pat ir jų palydovai, talkininkai, pavaldiniai, drauge esantys toje viršūnių aplinkoje, pajunta tam tikrą, vėliau juos pražudantį svaigulį. Galbūt tam tikra prasme narkotizuojantį.
Juk ten, viršuje, atrodytų, vyksta be galo svarbūs ir be galo reikšmingi dalykai. Aplink malasi žiniasklaida ir tai, kas ten vyksta, (pavyzdžius galima pamatyti pagrindiniuose kliedesių portaluose ir TV laidose) aprašo, parodo, išaukština MIP.
Ten, viršūnėse sėdi, vaikšto, kalba rimti, per TV ir kitas žiniasklaidos priemones transliuojami žmonės. Jie eiliniam piliečiui dažnu atveju rodosi tokie tolimi, reikšmingi ir nepasiekiami. Tarsi kokie dievai. Ir jie užsiima itin reikšmingais dalykais.
Reikšmingais vien todėl, kad apie tai rodo ir kalba didžiosios MIP. Visa kita, kas nėra pateikiama per MIP – niekinga, nereikšminga, žema ir ne lygis. Tai ne viršūnės.
Ir štai, žmogui, užkopusiam į valdžią ar ten atsidūrus patarnautojo-patarėjo pareigose ten esantiems „dievams“, greičiausiai su laiku apima jausmas, kad ir pats tapai dievu.
Kad esi aukščiau visos pilkos eilinių piliečių masės. Kad esi svarbus, reikšmingas. Jau vien pats sau. Nes suvoki tai, kad viršuje vietos yra mažai (kalnai į viršų kylant smailėja, vietos atbrailose ant uolų vis mažiau…) ir kad čia esi drauge su nedideliu skaičiumi kitų „elitinių“. Ir supranti, kad daugelis iš eilinių piliečių masės niekada nepaklius ten, kur atsiradai tu. Tai „veža“. Iš čia nesinori niekur išeiti. Ypač prisiminus alsuojančią baimę dėl asmeninio gerbūvio praradimo…
Viršūnėje, aukštai, deguonies trūksta, tačiau to nejauti. Galva svaigsta, tačiau tas svaigulys malonus. Reikšmingumas, svarba, super-rimti reikalai, super-svarbūs žmonės, super-svarbūs susitikimai, posėdžiai, pietūs, pasitarimai… Visa tai neprieinama masėms, likusioms apačioje – papėdėje.
Ir dar vaizdai į apylinkes, į eilinius piliečius kažkur papėdėje, tarsi panorama nuo aukščiausio kalno viršūnės, dar padidina jaučiamą svaigulį. Nebesvarbu, kad iš tiesų pats vienas, net būdamas viršūnėje, realios įtakos turi mažai. Svarbu tik tai, kad esi ten, kur yra dievai, kad esi su dievais…
Ir dar tas adrenalinas… Viršūnėje vietos juk mažai. Besibraunančių į viršų yra daugiau nei vietos ten. Vietos nėra tiek daug, kad tilptų visi, norintys pajusti deguonies trūkumo keliamą apsvaigimą, kad galėtų pasigrožėti nuo viršūnės atsiveriančiais vaizdais. Tenka kovoti, brautis ir saugotis, kad tik kitas apsvaigęs nenustumtų tavęs tuo uolos žemyn į prarają.
Baugu darosi pagalvojus apie galimą kritimą, nors tai irgi prideda adrenalino. Visiška narkotinė-zombinė būsena, susidedanti iš apsvaigimo nuo deguonies trūkumo, nuo tos aplink esančios „svarbos“, nuo vaizdų iš viršūnės į minią, nuo šalia esančių „dievų“, nuo adrenalino kovojant bei saugant savo vietą viršūnėje, nuo įtampos ir adrenalino baiminantis skrydžio žemyn, nuo įsitraukimo į sąmokslus, sąjungininkų ir užtarėjų paieškų, su kuriais drauge svaigstama…
Iš viso to nesinori nieku gyvu išeiti. Organizmas jau seniai pamiršo, ką reiškia kvėpuoti pilnais plaučiais ir jausti šviesią galvą suvokiant kas vyksta. Kas, kad viršuje trūksta oro ir senka jėgos. Kas, kad ten šalta. Kas, kad nėra žalumos. Kas, kad tai, ko reikia išgyvenimui, tenka kažkaip atsigabenti iš žemumos, iš slėnių. Kas, kad viršuje bendravimas tarp besvaigstančių nuo deguonies trūkumo tėra tik apskaičiuota priemonė išsaugoti svaiginimąsi užtikrinančią vietą viršuje.
O, bet, tačiau, – kadangi nėra nieko amžino, kadencija irgi ima ir pasibaigia. Ar kokia intriga ima ir išmeta nuo viršūnės žemyn kur kas anksčiau. Plaučiai prisipildo oro. Aplinkui vėl pamatoma kasdienybė, čia ir dabar gyvenantys eiliniai piliečiai su savo paprastais kasdieniais rūpesčiais. Tai nepakeliama, narkotinio apsvaigimo aukštumose prisiminimas neduoda ramybės. Visa, kas yra papėdėje – nyku, plebėjiška, čia reikia kvėpuoti, čia reikia galvoti, čia iš tiesų reikia dirbti, čia iš tiesų reikia nuveikti kažką naudingo kitiems, kad uždirbtum duonos kąsnį.
Ir todėl, nesvarbu, kad kenčia asmeniniai ryšiai ir santykiai, šeima, draugai, nesvarbu, kad reikia taip vadinamam „darbui“ viršūnėje atiduoti kone visą savo laiką ir gyvenimą, nesvarbu, kad ten gaunamos pajamos yra niekis palyginti su prarandama sveikata, artimumu su žmonėmis, ramybe bei kitais prasmės gyvenimui teikiančiais dalykais, narkotinis apsvaigimas yra stipresnis, jis vėl ir vėl veja į viršų. Kaina nesvarbi. Nors ten šalta, nors ten nėra artumo, nėra pasitikėjimo.
Pakilimas į viršų pražudė aeronautus. Iš anksto pasiruošę, atsisukę deguonies balionus jie galėjo likti gyvi. Viršuje jie būtų buvę blaiviomis, be apsvaigimo, galvomis. Nebūtų patyrę apsvaigimo, būtų pajutę viršuje esantį šaltį, supratę, kad aplink matomas tegul ir gražus vaizdas iš viršaus yra nykus, tuščias, be gyvybės, kuriame neverta ilgiau užsibūti. Kad gyvybė, gyvenimas ir šiluma yra ne ten.
Panašiai, psichologinėmis, moralinėmis prasmėmis kilimas į viršų, į aukštesnę valdžią ar bent į aukštumas šalia vadžios žmonių svaigina, atitraukia nuo realybės ir taip pražudo daugelį ten patekusiųjų. Be pasirengimo, be deguonies, be patirties.
Kuo staigesnis pakilimas, tuo greitesnis pražuvimas. Ne veltui buvo laikai, kai į bent kiek atsakingesnes visuomenės reikalų sprendimo pareigas prileisdavo tik vyresnius, pagyvenusius, gyvenimo mačiusius, šeimas sukūrusius, vaikus išauginusius, įgijusius gyvenimo patirties ir išminties žmones.
Kurie į viršų ėjo nešdamiesi deguonies ir kitas atsargas. Kad neapsvaigtų, nepražūtų ir saugiai iš viršaus sugrįžtų. Kad blaiviomis galvomis išmintingai spręstų visos visuomenės reikalus. Kad neapsvaigtų patys sau vieni viršuje, pamiršę gyvenimą apačioje. Kad jų priimami sprendimai viršuje nepridarytų žalos daugiau, nei buvo iki jų.
Todėl eiliniai piliečiai turėtų suvokti apsvaigimo viršūnėje pavojų, atidžiai prižiūrėti, ar per rinkimus išleidžia į kelionę link viršūnių tinkamai pasirengusį žmogų, suvokiantį apsvaigimo pavojų. Tie patys piliečiai turėtų užsitikrinti, kad turi pakankamai priemonių pernelyg apsvaigusį atstovą ar jo kokį pagalbininką susigrąžinti į normalų gyvenimą, kol jis pats nenusivertė nuo viršaus žemyn, pridarydamas žalos jį iškėlusiems.
Mindaugas Vilkis
