Kai melas tampa politikos bei valstybės valdymo technologija

Autorius: Stasys Stungurys Šaltinis: http://sauksmas.lt/disidentas-... 2015-05-18 08:30:22, skaitė 4023, komentavo 1

Balandžio mėn. „Laisvame laikraštyje“ (Nr. 16) perskaičiau Jono Buroko straipsnį „Dėl Dalios Grybauskaitės šmeižto“. Autorius, pasivadinęs „Visuomeninės tarybos istorinei atminčiai gaivinti ir valstybingumui tvirtinti“ pirmininku, kategoriškai teigia, kad pastaruoju metu nesiliauja intensyvi šmeižto kampanija, nukreipta prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, profesorių Vytautą Landsbergį, LGGRTC generalinę direktorę Birutę Burauskaitę.

Disidentas Stasys Stungurys

Aš asmeniškai nepažįstu nei šios tarybos pirmininko, nei jos narių, nežinau, kada tokia taryba buvo sukurta ir koks jos tikslas. Manau, kad tai specialus darinys – išsiaiškinti kai kurias abejones, kilusias dėl Prezidentės D.Grybauskaitės slepiamos biografijos…

Apie vadinamąjį prof. V. Landsbergį jau nemažai rašyta, jo veikla buvo aptariama net dviejose Vytauto Petkevičiaus knygose – „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, sudaryta prof. K. Purvinsko vos ne monografija. O štai neseniai pasirodė ir visuomenės godžiai skaitoma Rūtos Janutienės knyga „Dinastija”. Tik kažkodėl aprašomasis personažas „Dėdulė“ V.Landsbergis iki šiol tyli ir nesikreipia į jokias teisines institucijas dėl tariamo šmeižto.

Na, o kalbant apie LGGRTC generalinę direktorę B. Burauskaitę, tai jos biografija didelių abejonių man nekelia – dirbo inžiniere, talkininkavo disidentiniam judėjimui…

Kur kas sudėtingesnė Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografija. Paprastai žmonės, iškeliami ir išrenkami valstybės ar Tautos vadovais, pateikia savo išsamias biografijas, kuriose nušviečiami ne tik jie patys, bet ir jų aplinka. Apie šią asmenybę tarybiniu laikotarpiu mums, disidentams, nieko neteko girdėti. Nelabai Lietuvoje buvo domimasi, ką ji veikė ar veikia Leningrade. Galima sakyti, nežinomas žmogus. O Lietuvoje dirbusio Mykolo Burokevičiaus nelaikiau nei istoriku, nei profesoriumi, tad nedomino ir šito komunisto sekretorių ar padėjėjų personažai.

Man teko keliolika metų dirbti profesionalių muzikų pasaulyje, tad ne vieną jų labai neblogai pažinau. Prof. Lionginas Abarius, prof. Anicetas Arminas bei iš tremties pabėgęs kompozitorius Viktoras Budrevičius kūrė mano jiems pateiktiems partizanų poezijos tekstams dainas, kurias Žemaičių apygardos štabui nugabendavo žinomo išeivijos profesoriaus, Švento Rašto vertėjo Antano Rubšio brolis Matas Rubšys, tuomet studijavęs anglų kalbą ir buvęs Žemaičių apygardos ryšininkas. Dainos buvo sukurtos, štabas ketino jas persiųsti išeivijai į Vakarus. Deja, štabas žuvo, o dainos liko Lietuvoje, tačiau niekam šiandien jų nereikia. Mat, dabar kur kas labiau domimės holokaustu, nei lietuvių Tautos genocidu.

Su V. Landsbergiu susipažinti neteko, nors jis save tituluoja vos ne „pirmuoju rezistentu”. Muzikai jis nedaug nusipelnė, nes stokojo talento. Jo fortepijono profesorė Aldona Dvarionienė jam tiesiai pasakė, kad pianistu jis nebūsiąs. Todėl V.Landsbergiui teko rinktis teoretiko profesiją. Tik baigęs Muzikos ir Teatro akademiją, kurį laiką dirbo marksizmo katedros asistentu. Apie tai buvo plačiai kalbama. Tuo klausimu net specialiai buvau užėjęs pas tuometinį akademijos rektorių Vytautą Laurušą, kuris man po kelių dienų patvirtino, kad tebėra išlikę V. Landsbergio pasirašyti marksizmo įskaitų lapai.

Tada nuskambėjo ir 1941 m. suolo draugo Aloyzo Sakalo išdavystė. 1950 metais Nachmanas Dušanskis jau įformina V. Landsbergį informatoriumi, o 1952 m. Muzikos ir teatro akademijoje Vytautas įstoja į komjaunimo organizaciją. Du kartus bandė stoti į komunistų partiją, bet buvo nepriimtas, nes tokiu atveju būtų buvę sunkiau dirbti informatoriumi.

Šiek tiek bandė rašyti V.Landsbergis ir apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, bet tiesiog nurašė žymaus kompozitoriaus sesers Jadvygos mintis, nepažymėdamas, kad tai yra citatos, o ne paties Vytauto autorinė kūryba. Dėl to pyktelėjusi Jadvyga netgi išvarė iš savo būsto tokį „profesorių“…

Nežinia, dėl ko ir kokiu tikslu V.Landsbergis atklydo į Sąjūdį. Kurį laiką pasėdėjęs arti durų išėjo iš Mokslų Akademijos salės, dar neprasidėjus Sąjūdžio tarybos rinkimams. Pats savo akimis tai mačiau…

O kas pasiūlė į Sąjūdžio tarybos pirmininkus Vytautą Landsbergį? Ar tik ne KGB agentas Algimantas Čekuolis, įpareigotas KGB generolo Stanislovo Caplino? Pastarasis pasirūpino, kad Vilniuje neliktų V.Landsbergį kompromituojančios archyvinės KGB agento bylos, todėl ir išsiuntė ją į Maskvą…

Sąjūdžio steigiamajame susirinkime MA salėje V.Landsbergis apskritai nieko nekalbėjo. Gal dar nebuvo susitarta dėl būsimo iniciatyvinės grupės vadovo vaidmens? Tik staiga V.Landsbergis, padedamas dviejų KGB agentų – A. Čekuolio bei V. Čepaičio, tampa Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vadovu!..

Negaliu nepacituoti vieno man artimo kolegos Liudo Dambrausko minčių apie staiga atsiradusį „Tautos vedlį”, taip vadinamą „rezistentą Nr. 1”: „Atgimimo bangos išmestas į Sąjūdžio valdžios viršūnę, jis pajunta, kad vienintelė reali jėga revoliucijos metu – tai minios jėga. Ir iki šiol jis ją sėkmingai eksploatavo. V. Landsbergio „drąsa” – ne riterio drąsa, paprastai lydinti didvyrį visą gyvenimą, o įasmeninta minios drąsa.“

Pastaruoju metu sustipėjęs V. Landsbergio tikėjimas – naivus pasikliovimas anūku Gabrieliumi, kuris nepasižymi nei išsilavinimu, nei gyvenimo patirtimi ar drąsa, o tiktai įžūlumu. Bet argi to pakanka pavargusios Tautos likučiams?!..

Pavargo ir pati V.Landsbergio suburta konservatorių partija. Jau pats laikas sumažinti Lietuvoje ne tik partijų skaičių, bet perpus ir Seimo narių sudėtį, kurį tiksliau galima būtų vadinti ne atkuriamuoju, o ardomuoju ar griaunamuoju.

Kiek gali gyvuoti partijos, kurias sukuria metalo suvirintojai ar supirkėjai, kurie net kilę ne iš Lietuvos, o atklydę čia iš kažkur?! Partijos, kurioms moterų krepšinio komandos treneris, vis dėlto, atrodo kompetentingesnis nei kad medicinos profesorius?..

Prieš keliolika metų, kalbėdamas su tuometiniu Prezidentu Algirdu Brazausku, išsidaviau, kad Vytautas Landsbergis – mūsų Tautos nelaimė. Jis pritarė šiai mano minčiai ir kitąsyk, sutikęs mane Vilniuje, tai pakartojo, bet, deja, taip nieko ir nepadarė, kad Lietuvos priekyje atsirastų mąstančių, kompetentingų ir atsakomybę už valstybę jaučiančių dorų žmonių!..

Mes per dvidešimt penkerius metus net nesuskaičiavome, kiek Lietuvai kainavo Nepriklausomybė, kiek už ją buvo sudėta Tėvynei pasišventusių žmonių aukų? Mano draugo, (dabar jau velionio) partizano Vytauto Slapšinsko, dirbusio Kęstučio apygardos štabe, paskaičiavimu, vien tik ant Eržvilko miestelio grindinio buvo suguldyti 254 partizanų kūnai! O kiek tokių miestelių visoje Lietuvoje!..

Dabar steigiamos kažkokios tai neva „visuomeninės tarybos“ Prezidentės D.Grybauskaitės garbei apginti, kai dar neapginta apgautos ir išduotos Tautos garbė, kai neužtikrintas Tautos likimas!..

Ką bepadės ir Andrius Kubilius, taip pat į istorijos procesą atklydęs ne savo gabumų, bet atsitiktinumo dėka, na ir žinoma V. Landsbergio noro matyti šalia savęs ne protingus žmones, o savo nuomonės neturinčius istorijos pakeleivius. Juk Andrius Kubilius, garbaus savo Tėvelio „įstatytas“, net dešimtį metų Puslaidininkių institute rašė mokslinę disertaciją, deja, jos taip ir neparengė!..

1972 metais keliasdešimt dvasininkų, dar nenutolusių nuo Tautos, padedami kultūrininkų, pasiaukojamai leido „LKB kronikas”, „Aušrą” ir kitus pogrindžio leidinius, parengdami tūkstančius žmonių būsimam dvasiniam pasipriešinimui. Dabar daugelio jų jau nebėra, iškeliavo Anapilin. Keliolikos dvasininkų vizitas pas Prezidentę D.Grybauskaitę nieko gero nedavė ir neduos. Ne Mykolo Burokevičiaus aplinka ir jo sekretorės gali prikelti mūsų Tautą naujam Atgimimui!..

Skurdas, melas, žmoniškumo vertybių pažeminimas išstūmė daugelį jaunų žmonių iš gimtojo krašto ieškoti duonos kąsnio svetur. Ir ne taip lengva bus juos susigrąžinti į Lietuvą. Tad neturime pakankamai ir to jaunimo, kuris norėtų aukotis ir pusvelčiui dirbti, matydamas aplink klestintį melą, nuolatines žudynes, žmonių pardavinėjimą.

Todėl ir V.Landsbergio anūko Gabrieliaus Landsbergio iškėlimas – paskutinė naivi viltis. Juk tai žmogus, neturintis nei gyvenimo patirties, nei pasiaukojimo Lietuvai, nei apskritai jokių realių idealų!..Artimiausias kelias – tai tos pačios konservatorių partijos subyrėjimas, kurią dar bando vesti ne doras ir sąžiningas žmogus, o veikėjas, kurį slegia Tautai padarytų nusikaltimų našta…

Juozas IVANAUSKAS, http://www.landsbergizmas.lt/