Juliui Janoniui atminti
Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2015-05-18 07:56:09, skaitė 3854, komentavo 1
Šią dieną 1917-aisiais metais iš gyvenimo pasitraukė žymus lietuvių poetas Julius Janonis. Jo būta protiškai ir meniškai itin gabaus žmogaus, kuris suvokė, kad menas ar kūrybinė veikla yra ne savitikslis užsiėmimas, bet nuo istorijos ir visuomenės realijų neatskiriamas gyvenimo aspektas, kuriame kiekvienas menininkas, šiuo atveju, poetas, turi pasirinkimą arba aktyviai stoti į teisingumo ir dirbančiosios visuomenės interesus išreiškiančių idealų pusę, ar pataikauti esamai neteisybei.
J. Janonis, skirtingai nei daugelis snobiškų, pasipūtusių taip vadinamo boheminio braižo inteligentėlių, buvo puikus idėjinio kovotojo ir revoliucinio poeto pavyzdys, kurio idėjos ir gyvenimo istorija, nepaisant skirtingo istorinio laikmečio ir aplinkybių, aktualios ir šiandien kaip neišsenkamas įkvėpimo šaltinis kovotojams už teisingesnę visuomenę.
Jo mirties metinių proga savo skaitytojų dėmesių pateikiame 1959-ųjų metų vaidybinį filmą „Julius Janonis“ bei 1920-aisiais išėjusį lietuvių revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko straipsnį „Julius Janonis – proletarų poetas“, skirta šio lietuvių revoliucinio poeto atminimui.
Julius Janonis – proletarų poetas
Gegužės 17 d. sukako treji metai nuo tos liūdnos dienos, kuomet, dar nespėjęs pilnai pražydėti, jaunas poetas Julius Janonis tragingai pabaigė savo dienas.
Tai buvo pirmutinis pas mus proletarų poetas.
Gimęs ir augęs beturčių sodiečių šeimynoj, pats iš jaunų dienų didelį vargą vargęs ir per dienų dienas matydamas besiplūkant savo artimuosius ir nieko neturint, didžiausiu vargu galėdamas mokslą eiti, jis, vos tik šešioliką metų turėdamas, sąmoningai stojo į kovojančio proletariato eiles.
Kartu su latvių poete Aspazija tarytum sako Janonio mūza:
Aš – mūza skaisčios ateities.
Vainiko man niekas nepynė,
Aš skurdo krašte gyvenu,
Bet naują skelbiu jums gadynę:
Aš darbo dievaitė esu.
Tuo jis žymiai skiriasi nuo visų senųjų ir jaunųjų poetų. Senieji romantikai aušrininkai dainavo „brangiąją tėvynę Lietuvą“. Geriausiai atvaizdavo tą gadynę, kad ir vėliau gyvenęs, poetas Maironis savo „Pavasario balsuose“. Vėlesnieji poetai buvo kylančios ir kovojančios su priespauda ir persekiojimais lietuvių buržuazijos poetai. Vaičaičio poezijo it veidrodyje mes matome tą gadynę.
Pirmosios revoliucios metu užtekėjo savamokslio sodžiaus vargdienio žvaigždelė. Jo eilės ir dainos iš vargo nupintos. Revoliucijos metu kartais jau girdėti jose audros akordai, kurie iš pamatų griauna senąjį pasaulį, vienok tai tiktai retos prošvaistės. Jis – vargo poetas. Jis atvaizduoja tą vargingųjų valstiečių sluoksnį, kuris tik skųstis ir dejuoti moka, o ne griauti senąjį pasaulį ir jo vietoj naują statyti.
Juodosios reakcijos metu pasirodo Smūtkelis, Adomas Juodasis ir kiti. Smūtkelis 1907 metais davė „Jaunųjų dainą“, kurioje šaukia:
Gana jau būtų mums dejuoti!
Nejaugi nėr kitų dainų,
Kaip tik dainoj žaizdas rokuoti
Ir verkt, graudint dvasias žmonių?!
Vienok daugiau ko sukurti jis neįstengė. Adomas Juodasis, varguolį paguodęs ir pamasinęs „žmogų menką“ „aukštomis svajonėmis“, nuklibinkštavo taip pat į „gintarinių“ poetų eiles, kurie maro metu ant lavonų kalnų puotas kelia ir nieko daugiau nenori žinoti, tik savo „aš“.
„Gintariniai“ poetai – tai pūvančios buržuazijos vaisius, iš viršaus labai gražus, o vidury pilnas kirmėlių lizdų.
Juliui Janoniui jie buvo visiškai svetimi. Jis rašė:
Gilių dailės vaizdų sutvert aš negaliu,
Nes visados,
Kaip tik imu klausytis saulės spindulių
Slaptos maldos,
Aš išgirstu slepiamus naudojamų žmonių
Dejavimus.
Ir, vieton įspūdžių linksmų ir malonių,
Juntu skausmus.
Ir stoja prieš akis išlblyškusie veidai,
Niūrus būrys.
Ir veržiasi širdin sunkių vargų vaizdai
Lyg sūkurys.
Janonis matė vargą šimtarankį. Jis matė:
Kaip grįžęs iš dirbtuvės
Namo, šeimynos tėvas rado
Vaikus, numirusius iš bado…
Kaip alkanąją minią
Nagaikomis kazokai vaikė…
Kaip beprotė motušė
Basa bėgiojo vis kas rytą
Į šilą, kur jos sūnus krito..,
Matė visur, kur tik pažvelgs, vargo ir skausmo beribes. Ir, pamatęs ir supratęs tas vargo beribes, jis rašo:
Kol nemačiau to vaizdo,
Laikiau skaudžia ir savo žaizdą.
Dabar gi supratau, kad mano
Kančia – tai tik kančios šešėlis,
Kad mano skurdas – lašelis
Prieš visą skurdo okeaną…Et, kad skurdo nusikračius,
Kad bent sykį nebemačius
Pikto vanago nagų!
Pusę amžiaus atiduočiau,
Jei tik kitą išvaduočiau
Iš nelaimių ir vargų.
Toks gilus šauksmas išsiveržia iš Janonio krūtinės. Jis čia visa galva aukščiau stovi už tuos „gintarinius“ poetus, kurie tik savim gyvena ir kapstosi po savo menk, niekingą asmenį. Janonis gyvena milijonų skausmais ir jiems tarnauja.
Jis nėra tas ištiželis inteligentas, kuris tik dejuoti moka. Jis nėra taip pat tas inteigentas, kuris iš aukšto žiūri į vargo žmogų ir nori jam gailestingai kokį trupinį primesti ar kokiu lopiniu jo žaizdas užlopyti.
Janonis mato tose skurdo miniose tą galiūną, kuris įstengs pajudinti žemę ir nuvalys ją nuo visokio išnaudojimo ir puvėsių. Jis susilieja su tuo galiūnu – proletariatu – ir jame, jo kovoj stiprumo sau semia.
Darbininkų judėjimas, kuris taip plačiai buvo išsiliejęs pirmojoj 1914 metų pusėj, turėo Juliui giliausios įtakos. Jis godžiai skaitė ne tik lietuvių, o ir rusų socialdemokratų laikraščius ir tvirtai susirišo su tuo judėjimu. Jis jau 1914 metais rašo „Kovotojų giesmę“. Jis mato jau Naują Rytą brėkštant ir šaukia:
Ar regėjai Naujo Rytą rausvą varsą?
Ar girdėjai iškilmingą varpo garsą?
Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?
Juk tai Rytas, Naujas Rytas eina!Ar girdėjai, kad jau vergas liuosas tapo?
Ar žinai, kad prie vergijos stovim kapo?
Jei žinai – tai trauk galingą laisvės dainą:
Te greičiau prakilnas Rytas eina!
Tikrai, jau tas „rytas“ ėjo. Jau pabudęs buvo Rusijos milžinas. Jau buvo pradėjęs savo pančius traukyti. Petrapily jau buvo barikadų. Jau net ir tie, kurie dar neseniai buvo vadinę melu, akių dūmimu kalbas apie besiartinančią revoliuciją ir šaukė: „Nesiviliokime!“, pradėjo skambinti artimos revoliucijos varpu ir rašė: „retai kas Lietuvos gyventojų nebetiki, kad Rusijoj antros revoliucijos nebus“.[1]
Pilnos gyvumo ir energijos buvo tais laikais Janonio eilės. Jis rašė:
Į ateitį šviesią
Pasaulis jau tiesia
Ir lygina kelią per aukštį kalnų.
Vergiją ir gamtą
Įveikti juk lemta
Tvirtajam narsumui jaunų milžinų.
Bet 1914 metais, rudeniop, apsiniaukė dangus tamsiais debesimis. Pakilo dar nematyta iki šiol karo audra. Dangus su žeme susimaišė. „Nediena“ atėjo. Ir nebeliko –
Niekur nei balso laisvesnio, nei aido:
Drąsiausius šiksnosparniai baido,
Darbo energija, išvermė senka,
Šešėliai šaligatviais slenka.
Šnypščia gyvatės, retežiai tik džengsi,
Rods, galvą į sieną sau trenksi!
Ir tik ilgėjimas auštančio ryto
Nuo kvailo trenkimo dar laiko.
Puikių tos „nedienos“ paveikslų Janonis piešia. Jo „Atžalose“ skaitome:
Ir po kraštą, kur bujojo
Jauna žalio miško siena,
Vienas vėjas belekiojo,
Švilpinėdamas naktį dieną.
Vien šikšnosparniai slaptingi
Ties kelmyne sukinėjos;
Vien apuokai bei pelėdos
Sukė gūžtas ir perėjos.
Bet ir tuomet Janonis, semdamas sau pajėgų iš neišsemiamo darbininkų klasės kūrybos šaltinio, nenuleido rankų. Ir tamsioj apuokų bei pelėdų gadynėj sudejavusios retos pušys niūriai ūžia:
– Žiaurios audros nugalavo
– Žaliąją giružę.
Bet pirnokusie gurgučiai
Žemėje nenyksta.
Netikėki šilo žūčiai:
Pušys naujos dygsta!
Ir atžalos jau dygsta:
Rodės, miškas jau pražuvo;
Rodės, jis jau nebegali
Beišdygti, beužaugti,
Bedabinti šitą šalį.Bet, aure! tas plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jau atžalų prisėtas!
Jis semia sau spėkų ir įkvėpimo iš tos klasės, iš kurios pats išaugo ir su kuria dabar dar tvirtesniais ryšiais susirišo. Kaip toji klasė, kartą pradėjusi kovoti dėl savo išsivadavimo, sunkiausiomis sąlygomis nenuleidžia rankų, taip pat ir Janonis nenuleido. Jis eina pirmose jų eilėse. Jis šaukia „pūslėtąsias rankas“ dar 1916 metais stoti į atvirą kovą.
Jūs bijot? Bet ko gi? Dykūnų tik sauja,
O jūs – milijonai! Tai kam gi ta baimė!
Ne vienas parpuola,
Belipdams per uolą;
Ne vienas pabėga, pabūgęs mirties;
Bet minios vis eina,
Ir pergalės dainą
Dainuoja siekėjai šviesios ateities.
Taip jis rašė 1914 m. gegužės 1 d. Ir 1917 m. pradžioj, trumpai prieš Rusijos revoliucijos kilimą, sako:
Pasilsėti dar ne laikas,
Tai dar tik kovos pradžia.
Nors jau dreba, bet dar laikos
Biurokratinė valdžia.
Daug žūsta toj kovoj. Bet jis tvirtas kaip plienas, kaip ta proletariato krūtinė, kuria jis kvėpuoja. Jis sako:
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą lig galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.
Tokiu proletarų kovos poetu galėtų pasididžiuoti ne vien lietuvių darbininkai. Bet ypatingai mums jis brangus, nes mes kol kas jį vieną teturim.
Nė vienas lietuvių poetas taip giliai nepažiūrėjo į proletaro sielą, nieks neatvaizdavo taip puikiai jo skausmų ir sopulių, nieks nedavė tokių prakilnių kovos dėl šviesiosios ateities paveikslų ir nieks netikėjo taip giliai jos pasisekimu, kaip J. Janonis.
Paimkim jo „Darbo kariuomenę“, „Bedarbį“, „Darbininkui“, „Skurdą“, „Paraleles“, „Kalvį“, „Klouną“, „Pūslėtosioms rankoms“ ir daugelį kitų eilių, – kito sluoksnio, kitos klasės žmogui jos gali būti visai svetimos, nuobodžios, tendencingos, bet, be abejonės, labai artimos, brangios ir mielos proleratarui.
Janonis pirmutinis pas mus tikras proletarų poetas, ir jojo poeziją giliai įsidės į savo širdis Lietuvos proleratai.
– Vincas Kapsukas, Raštai 8 t., 392-398 psl.
[1] Žr. 1913 ir 1914 m. „Varpo“ Nr. 2 ir 3 ir J. Beširdžio straipsnius Amerikos laikraščiuose.