Kiek kartų reikia kartoti melą, kad šis taptų tiesa

Autorius: Mindaugas Šerna Šaltinis: http://www.respublika.lt/lt/na... 2018-11-18 14:51:31, skaitė 422, komentavo 2

Jozefas Gėbelsas - nacistinės Vokietijos Švietimo ir propagandos ministras, kurio masių nuomonės manipuliavimo metodai tapo "Viešųjų ryšių" klasika

Ką tik stebėjome kauniečių šeimos, iš kurios buvo atimti vaikai, istoriją. Buvo atskleista daug nekompetencijos ir pažeidimų iš „specialistų“ pusės. Galime matyti, kad istorija vis dar nepraranda aktualumo, nes žmonės nepatenkinti, kad valstybė, užuot gynusi ir talkinusi šeimai, ėmėsi ją griauti, spręsdama, kurį vaiką palikti su tėvais, o kurį atimti. Tačiau pradėjus kalbėti apie valstybinių institucijų nekompetenciją ir atsakomybę, viešojoje erdvėje matome akivaizdžias pastangas sumenkinti šios istorijos aktualumą.

Matome bandymus įtikinti, kad įstatymas, vadinamas „Matuko reforma“, yra nepriekaištingas ir diskutuotinas nebent kai kurių vaikų teisių gynėjų elgesys.

Įžvalgios akys ir ausys pritars man pastebėjusios, kaip analogiškai ir per gan trumpą laiką iš rezonansą sukėlusios Garliavos istorijos buvo ištrinti svarbiausi raktažodžiai - „mergaitė“, „pedofilija“, „pedofilų klanas“ , šimtai žmonių, kurie kasdien budėjo ir mūru stojo mergaitės ginti, šiandien liko paslėpti po žeminančiais epitetais - „patvoriniai“, „violetinė minia“. Jie tapo istorijos esme, o pati mergaitė, kaip koks nereikšmingas personažas, buvo nustumta į užkulisius.

Nustumta visai neatsitiktinai, o dėl didelių pastangų tų, kurie išmano savo darbą ir geba manipuliuot žmonių emocijomis ir jausmais. Taigi, skambi frazė „daug kartų kartojamas melas virsta tiesa“ - tai yra ne koks atsitiktinių žodžių kratinys, o reiškinys, kuris įgyvendinamas nuožmiu ir tiksliai sustyguotu darbu.

Dar kartą prisiminkime, kaip garsi Deimantės Kedytės istorija buvo nuslopinta, nes nenaudinga, ir kokiu būdu, nes naudinga, buvo garsinama Matuko tragedija. Būtent, tuo metu, kai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose skambėjo ir visais kanalais buvo eskaluojama berniuko istorija, jos fone buvo prastumtos įstatymų pataisos, dar pavadintos „Matuko reforma“. Uždaužyto berniuko mirties sukrėsta visuomenė buvo pajungta vieningai nuomonei - NE SMURTUI ŠEIMOJE, bet nė neįtarė, kad tuo pačiu metu pasakė „taip“ toms įstatymų pataisoms, kuriose ne tėvai, o valstybė užima pagrindinį vaidmenį šeimoje. Taigi, valstybė tapo tėvais, o tėvai tapo vaikų prižiūrėtojais. Nuo šiol kas gerai, o kas blogai vaikui, sprendžia valstybė.

Akivaizdu, kad į abi tragedijas, pačioje pradžioje, visuomenė sureaguoja vienodai, tačiau laiko tėkmėje elgsena ir reakcijos ima skirtis. Tai vyksta neatsitiktinai, nes abu procesai valdomi. Šį darbą atlieka viešųjų ryšių agentūros, kurių darbo specifika susijusi, būtent su komunikacija tarp kliento ir tikslinės auditorijos. Agentūrų paslaugas perka verslas, politikai, partijos, prezidentūra, ministerijos, merijos.

Viešųjų ryšių filosofijos apibrėžimas yra gana paprastas - reikia gauti visuomenės pritarimą ir palaikymą. Tuomet bus daug lengviau sėkmingai siekti tikslų. Būtent per viešuosius ryšius galima visuomenę supažindinti su pokyčiais ir ją prie jų pripratinti. Viešieji ryšiai - tai veiksmai, kuriais subjektas skleidžia informaciją ir siekia suformuoti tikslinių grupių požiūrį į tam tikrus reiškinius.

Puikus manipuliacijos apibrėžimas. Ir tai yra  l e g a l u.

Tų agentūrų pagrindiniai instrumentai - žiniasklaida, socialiniai tinklai ir nuomonių lyderiai, kitaip - „influenceriai“, kurie yra garsūs ir žinomi, socialiniuose tinkluose turintys daug „sekėjų“. Tad, pasitelkus į pagalbą viešųjų ryšių agentūras su visais jų instrumentais - televizija, radiju, spauda, socialiniais tinklais - galima daryti tiesioginę įtaką visuomenei ar jos grupėms, bei paveikti jų mąstyseną ir įpročius. Kasdienybėje esame apsupti ir nuolat paveikiami srautais skirtingos informacijos, kurios šaltinis ne visada aiškus, suprantamas ar net melagingas. Manipuliacijos tapo mūsų kasdienybe. Mūsų Tautai, mūsų valstybės žmonėms, žūtbūt reikia mokytis atskirti manipuliacijas ir mokytis joms atsispirti. Mokytis skirti tikrą nuo netikro.

Kuo aktyvesnė ir pilietiška visuomenė, kuri neatsitraukia ir iki pat galo reikalauja teisingumo, tuo didesnė tikimybė, kad teisingumas gali įvykti. Mes esame pagrindinė priežastis, kuri savo dėmesiu gali nuvesti mūsų valstybę į teisingumo ir klestėjimo kelią arba vedini abejingumo ją paskandinti korupcijoje ir mele.