Čia prasidėjo karas

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2015-04-20 10:44:49, skaitė 3278, komentavo 1

Pirmosios karo dienos - ryškiausias teneniškio Leono Krušos jaunystės dienų prisiminimas. Pirmieji artilerijos sviediniai lėkė virš jo galvos į Šilalės pusę, pimasis karo gaisras prasidėjo čia pat - degė Pajūris. Dabar jau nedaug žmonių, kurie tai prisimena. Užaugo jaunesnė mūsų karta, kuri jau nematė karo.

"Ir gerai, kad nematė, kad visai jo nematytų, - sako senelis. - Nepažinau nė vieno paprasto žmogaus, anei vieno, kuris iš karo būtų turėjęs naudos".

Visi tai žinojo ir laukė. Rytoj arba poryt. Nuo Pajūrio iki Žemaičių Naumiesčio - tik 18 kilometrų. Už jo - Vokietijos siena. Ten buvo pilna kariuomenės. O ką ji darys? Ji puls rusus. Apie tai kalbėjo ir senas, ir jaunas.

- Kiti vokiečių laukė ir laikė juos išvaduotojais, - prisimena Leonas. - Nuo birželio 14-osios buvo praėjusi viena savaitė. Pirmieji vežimai į Sibirą. Žmonės suprato, kad tai - tik pradžia. Išvažiavo turtingesnieji kaimynai, dabar eilė kitiems. Arba važiuosim į Sibirą, arba prasidės karas. Gal karas geriau? Vėliau paaiškėjo, kad antras vežimas buvo tikrai suplanuotas. Bet karas pakeitė viską.

Tą savaitgalį Leonas praleido Vilkų lauke pas savo dėdę Antaną Krušą. Šeštadienio vakarą gretimame Spraudaičių kaime turėjo rodyti kiną. Į tuos kinus Leonas eidavo su dėdės bernu Pranu Rudžiu. Tą šeštadienį Pranas pareiškė, kad į kiną jie neis. Ką žinai, gal prasidės karas? Spraudaičių kaime stovėjo rusų kareiviai, ir Pranas bijojo, kad rusai gali juos evakuoti į Rusiją. Jis jau turėjo šaukimą į rusų kariuomenę.

- Aš dar buvau vaikigalis, o jis - jau įmitęs bernas. Jį bet kada galėjo paimti į armiją, - prisimena Leonas. - Tai buvo gudrus vaikis, jis mokėjo taip suraityti vieną rankos pirštą, kad tas atrodė kaip išsuktas. Išsuktais pirštais į kariuomenę niekas neimdavo. Pranas rodė tą pirštą kariuomenės daktarams, aiškino, kad yra invalidas. Tačiau jis negalėjo tokio susukto piršto išlaikyti ilgai. Ranka pavargo, pirštas išsitiesė, daktarai sako: tinkamas! Tada jam išrašė šaukimą. Jeigu ne karas, jį netrukus būtų paėmę. Bet nesuspėjo.

Tas šeštadienio vakaras praėjo be kino, ir jie su Pranu nuėjo miegoti į klėtį. O gretimame Kamščių kaime vienas kaimynas taip prisigėrė, kad užmigo kaip užmuštas.

- Užmigo prie ruso, pabudo prie vokiečio, - juokiasi Leonas.

Jiedu su dėdės bernu miegojo ne taip kietai.

Trenksmai prasidėjo pačiais paryčiais. Pranas buvo teisus, nuojauta jo neapgavo. Kada anapus Jūros pasigirdo stiprus dundesys, visi suprato, kad tai - ne perkūnija.

Betgi sakoma, kad vokiečiai rusus užpuolė labai netikėtai, ir rusai iš pradžių net nesuprato, kas vyksta!

- Nemanau, kad rusai to nežinojo, - sako Leonas. - Jie žinojo ir ruošėsi. Apie Pajūrį buvo nemažai rusų kariuomenės. Kareiviai Jūros krante statė gelžbetoninius bunkerius. Jie dirbdavo dieną ir naktį, matyt, skubėjo. Mes nežinojome - ką, bet žinojom, kad stato. Pati statyba buvo aptverta nuo pašalinių akių. Į statybą vis važinėdavo "Palūtarkos" - tokios nedidelės krovininės mašinos. Veždavo žvyrą. Vienas rusų vairuotojas buvo nakvojęs pas mano tėvus ir pažinojo mane. Pamatęs kelyje pažindavo, sustodavo, paveždavo gerą galą. Pirmą sykį važiavau mašina, ir dar kabinoje. Bet į pačią statybą manęs jis neveždavo, išlaipindavo prie tvoros. Statyba buvo slapta. Tais bunkeriai rusai apstatė visą Jūros krantą nuo Pajūrio iki Nemuno. Taigi jie ruošėsi karui, bet paprasčiausiai nespėjo. Kai vokietis puolė tą sekmadienio rytą, bunkeriai buvo dar nebaigti. Jie ir dabar tokie tebestovi.

Leonas mena, kaip sudrebėjo žemė. Ant akmenų pakelta klėtis suposi tarsi žaislinė dėžutė. Visas dangus švilpė. Tai artilerijos sviediniai skrido nuo Vokietijos pusės kažkur link Šilalės. Kiti sproginėjo arčiau, tratėjo kulkosvaidžiai. Oras virte virė.

Dėdė pradarė klėties duris.

- Karas! Šokite lauk.

Klėties durys buvo kaip tik į Šilalės pusę. Virš dėdės galvos į dangų kilo juodų dūmų stulpas. Degė Šilalė.

Dėdė norėjo išgelbėti daiktus. O ir patiems reikėjo priedangos. Likti troboj būtų buvę labai pavojinga. Jie už trobos ėmė kasti duobę, nešti ten daiktus. Sugulė patys. Netrukus atbėgo slėptis kaimynai Juozaičiai. Jie gyveno visai netoli Jūros. Iš pradžių buvo suvirtę į griovį savo sode, bet netrukus jiems ant galvų ėmė birti kulkų pakirstos vyšnių šakos. Tada neištvėrė ir atlėkė slėptis pas Leono dėdę.

- Savo duobėj ir mes negalėjom ilgai ištverti, - prisimena Leonas. - Vokiečiai buvo jsu čia pat, jie norėjo keltis per Jūrą. Rusai juos stabdė. Vilkų lauke jie buvo išsikasę didelį apkasą ir pasistatę patranką. Iš tos patrankos pliekė į vokiečių pusę. Viskas aplink drebėjo.

Likti mūšio lauke buvo per daug pavojinga. Jie šoko iš savo duobės ir davė į kojas. Rauškos kaime,. toliau nuo Jūros, buvo truputį ramiau.

Tik vakare galėjo grįžti atgal. Kažkas atėjo, pasakė:

- Eikit namo. Vokiečiai jau Pajūryje.

Grįžę namo, jie neberado klėties - tik pelenų krūvą. Juozaičiams dar labiau nepasisekė. Jie rado tik klėtį - visi kiti sodybos pastatai buvo sudegę.

- Sudegė visas Pajūris. Baisi nelaimė. Vargiai būtumei radęs žmogų, kuris nenukentėjo nuo pačios pirmosios karo dienos. Žydų laukė pati didžiausia nelaimė.

Leonas Pajūryje turėjo kelis žydukus draugus ir juos prisimena kaip labai draugiškus žmones. Su kepurninko sūnumi jie sėdėjo viename pradinės mokyklos suole.

- Dalis lietuvių laukė vokiečių tarsi vaduotojų, - pasakojo Leonas. - Žydai tokių vilčių neturėjo. Krautuvninkas Mauša sakė: "Jeigu užeis vokiečiai, šoksiu nuo tilto". Bet nuo tilto jis nenušoko. Jį sušaudė kartu su kitais vyrais netoli Šilalės. Vaikus ir moteris sušaudė prie Tūbinių.

Leono žmona Valerija prisimena riksmą.

- Našlaitė augau pas savo dėdes Mikulskius. Kai mirė tėvai, mus keturis vaikus išsidalijo giminės. Už vaikus pašalpų tada niekas neduodavo, jeigu ėmė kas nors našlaitį, tai tik dėl darbo. Taip ir aš atsidūriau pas savo dėdes netoli Vytogalos, - pasakoja Valerija. - Nuo Tūbinių iki Vytogalos yra galiukas, bet mes viską girdėjome. Ir šūvius, ir begalinį riksmą. Juk klykė šitiek žmonių. Tiek moterų ir šitiek vaikų. Visi supratom, kas vyksta, nors buvo sunku patikėti. "Kas darosi, kas darosi?" - baisėjosi žmonės.

Valerija, kaip ir kiti lietuvių vaikai, žydų labai bijojo. Tada buvo mada vaikus gąsdinti žydais. Žydas pagaus ir įkiš į maišą. Žydai pagavę tave subadys adatomis, suvynios į baltą paklodę, kad susigertų kraujas. Kraują jie panaudos savo žydiškiems macams kepti. Žydai - krikščionių priešai. Krikščionių vaikų krauju jie patepa savo naujagimius... Kaip nebijosi, prisiklausęs tokių kalbų?

Bet riksmas nuo Tūbinių buvo šimtą sykių baisiau.

Ar mano karta, kuri gimė po karo, išvengs tokios beprotybės?

- Nežinau, - sako Leonas. - Būtų gerai, jeigu to nematytumėt.