Advokato komentaras: Kaip turi elgtis tėvai, norėdami apsaugoti vaikus nuo tarnybų

Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/adv... 2018-11-10 11:17:33, skaitė 674, komentavo 3

Dr. Justas Sakavičius, advokatas, advokatų kontoros Sakavičius, Gogolev ir partneriai PROLAW seniūnas

Pastarųjų dienų naujienos apie vaiko teisių apsaugos sistemos reformos įgyvendinimą, įbaugino nemažai vaikus auginančių tėvų ar jų globėjų. Šeimos sunerimo dėl to, jog vaikus iš jų nuo šiol galima atskirti lengviau. Valdininkams panaikinus šeimų skirstymą į socialinės rizikos šeimas ir visas kitas, potencialiu vaiko teisių pažeidėju ar net smurtautoju gali tapti kiekvienas iš mūsų, o tam užtektų kaimyno ar kitų asmenų skundo.

Tad ką reikėtų žinoti ir kaip reikėtų elgtis, jeigu į svečius užsuktų vaiko teisių apsaugos bei policijos pareigūnai dėl įtarimų, kad yra pažeistos vaiko teisės.

Vaiko išsaugojimas šeimoje – prioritetinis principas

Po vaiko teisių apsaugos sistemos reformos įsigaliojęs naujasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (VTAPĮ) aiškiai deklaruoja, kad prioritetas teikiamas vaiko augimui savo biologinėje šeimoje, nepaisant to, kokia ji būtų (33 str. 4 d.), o atsiradus šeimyninės aplinkos funkcionavimo sutrikimams, šeimai turi būti taikoma kompleksinė pagalba vaiką paliekant šeimoje (33 str. 5 d.). Tik nepavykus prevencinėmis priemonėmis padėti šeimai, vaikas gali būti paimamas iš šeimos jam nustatant laikiną ar nuolatinę globą, ar net įvaikinant jį (33 str. 6 d.).

Todėl VTAPĮ 33 straipsnio nuostatas turėtų žinoti kiekvienas atsakingas tėvas ir jas priminti vaiko teisių apsaugos pareigūnams susidūrimo su jais metu, jeigu iškart po pirmojo apsilankymo šeimoje, dar nespėjus taikyti jokių pagalbos priemonių šeimai ir neesant realaus pavojaus vaiko sveikatai ar gyvybei, šie ketintų taikyti vaiko paėmimą iš šeimos.

Vaiko paėmimas iš šeimos galimas tik realaus pavojaus vaikui atveju

Reikia išskirti dvi situacijas: 1) kai pavojus vaikui kyla neutralioje aplinkoje (36 str. 4 d.) ir 2) kai pavojus vaikui kyla vaiko gyvenamoje aplinkoje (36 str. 5 d.). Šis skirstymas svarbus tuo, kad abiem atvejais galioja skirtingos vaiko paėmimo sąlygos.

Jeigu pavojus vaikui kyla neutralioje aplinkoje, tuomet nebūtina nustatinėti jo realumo ir vaiką iš neutralios aplinkos galima paimti daug lengviau bei grąžinti jį tėvams (išskyrus atvejus, kai yra duomenų, kad grąžinti vaiką tėvams yra nesaugu).

Jeigu pavojus vaikui kyla jo gyvenamojoje aplinkoje (namuose), įstatymas labai aiškiai teigia, kad toks pavojus turi būti realus. Tik realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei sudaro pagrindą tarnyboms paimti vaiką iš jo gyvenamosios aplinkos. Todėl griežtai laikantis įstatymo raidės, bet kokie kiti atvejai, kuomet nėra konstatuotas realus pavojus vaikui, o vaikas paimamas iš jo gyvenamosios aplinkos, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ministro patvirtintais įsakymais, aprašais ar taisyklėmis (kitaip tariant žemesnės teisinės galios poįstatyminiais aktais), turėtų būti laikomi neteisėtais.

Tėvų aktyvus dalyvavimas procese

Visiems tėvams ir kitiems vaikų atstovams svarbu žinoti, kad VTAPĮ išskiria du grėsmės lygius vaikui, t. y. pirmą ir antrą (38 str.). Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų grėsmės lygių yra tas, kad nustačius pirmąjį, yra organizuojama socialinio darbuotojo pagalbą šeimai, o nustačius antrąjį grėsmės lygį, sukuriamos prielaidos paimti vaiką iš nesaugios aplinkos. Tiesa, kartu su antruoju grėsmės lygiu ir jo nustatymu, kaip minėta, turi egzistuoti ir kitą būtina vaiko paėmimo sąlyga – realus pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ir saugumui[1].

SADM ministras savo įsakymu yra patvirtinęs „Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašą“ (Aprašas) ir kartu su juo (kaip Aprašo priedus) Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos (Anketa) formą bei Vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos akto formą.

Vaiko teisių apsaugos specialistai kiekvieno apsilankymo pas tėvus ar kitus, globojančius vaiką, asmenis atveju privalo pildyti Anketos formą. Anketos esmė yra ta, kad nustačius atitinkamą nurodytų požymių kiekį, įvertinus jų reikšmingumą, pagal tai yra nustatomas pirmas ar antras grėsmės vaikui lygis. O tai, kaip minėta, yra svarbu, kadangi nustačius antrą grėsmės vaikui lygį ir kartu realų pavojų vaikui, yra galimas vaiko paėmimas iš šeimos. Todėl kiekvieno Anketos punkto pabraukimas gali būti lemiamas vaiko paėmimo sprendimui. Anketa turi būti pildoma atsakingai ir dalyvaujant tėvams, kurie siekdami sumažinti vaiko paėmimo iš šeimos riziką turėtų atkreipti dėmesį į tokius dalykus:

Pirma, nors Aprašas tam tikrais atvejais vaiko teisių apsaugos pareigūnams šią Anketą leidžia užpildyti per 2 darbo dienas nuo vaiko paėmimo, tačiau tėvai turėtų reikalauti, kad Anketa būtų užpildoma nedelsiant, čia ir dabar, vaiko buvimo vietoje, dalyvaujant vaiko atstovams ir pareigūnams. Taip bus lengviau užtikrinti objektyvų aplinkybių konstatavimas.

Antra, vaiko teisių apsaugos pareigūnui žymint varneles prie atskirų Anketos punktų, tėvams svarbu klausti ir aiškintis, o kokios gi aplinkybės tą patvirtina ir tuo pačiu pateikti savo paaiškinimus. Pavyzdžiui, jeigu yra žymima varnelė prie anketos 2.11 punkto, nurodančio, kad vaikas paliekamas be priežiūros (aukštas rizikos lygis), tėvams būtų pravartu paaiškinti, kad pavyzdžiui, vaikas buvo paliktas neilgam, kol tėvas išneš šiukšles, kad tėvai miegantį vaiką galėjo stebėti per “mobilią auklę” ar pan. Į tai turėtų būti protingai atsižvelgiama.

Trečia, kuomet Anketa bus užpildyta, ji bus duodama pasirašyti tėvams ar globėjams. Nesutinkant su anketos duomenimis, labai svarbu, kad tėvai kartu su savo parašu parašytų ir savo įvykių versiją ar paaiškinimus dėl kiekvieno pabraukto grėsmės vaikui indikatoriaus. Nors anketoje tam specialių skilčių nėra, tačiau galima paaiškinimus užrašyti laisvoje vietoje ar kitoje lapo pusėje. Tokiu būdu bus tėvų nuomonė fiksuota raštiškai ir į ją bus atsižvelgiama vėlesniuose proceso etapuose – paaiškinimus matys ir teismas, jei bus prašoma leidimo paimti vaiką.

Ketvirta, tiek pildant Anketą, tiek ir bendraujant su pareigūnais, tėvams bei kitiems kartu gyvenantiems asmenims ypatingai svarbu išlikti ramiems, atsakinėti į pareigūnų klausimus, kadangi bet koks emocijų rodymas ar elgesio nekontroliavimas, ar nebendradarbiavimas yra formalus pagrindas konstatuoti atitinkamas grėsmes vaikui, pvz., grėsme vaikui būtų laikoma, jeigu nebendradarbiaujama su specialistas ir jie neįleidžiami į namus (Anketos 2.6. punktas), jeigu kartu gyvenantys asmenys nekontroliuoja savo elgesio, yra nusiteikę priešiškai (Anketos 4.4. punktas) ir pan.

Vaiko ilgalaikis paėmimas galimas tik teismo leidimu

Nors pareigūnai gali nedelsiant paimti vaiką iš jam realų pavojų keliančios aplinkos, konstatavus antrą grėsmės lygį, tačiau svarbu žinoti, kad ilgalaikis vaiko paėmimas ir perdavimas laikiniems globėjams yra galimas tik teismo leidimu. Tai reiškia, kad vaiko teisių apsaugos pareigūnai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo antrojo grėsmės lygio ir realios grėsmės vaikui konstatavimo turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (apylinkės teismą) pagal pareigūnų institucijos buveinės vietą, kad vaikui būtų nustatyta laikina globa. Teismas tokį pareiškimą turi išnagrinėti per 5 dienas.

Svarbu tai, kad tėvai, jeigu jie nesutinka su vaiko paėmimu, turi teisę nieko nelaukdami (jie atskirai apie teismo procesą nėra informuojami, todėl turi veikti savo iniciatyva), pateikti teismui paaiškinimus bei įrodymus, paneigiančius vaiko teisių apsaugos pareigūnų nuomonę. Pateikti argumentai ir paaiškinimai gali įtakoti teismo sprendimą ir to pasekoje teismas gali neišduoti leidimo paimti vaiką iš šeimos.

Net ir tuo atveju, jeigu teismas leidimą paimti vaiką išduoda, tėvai turi teisę skųsti tokį teismo sprendimą, nors tai ir nesustabdo paties proceso, t. y. teismo leidimo paimti vaiką galiojimo.

Vaizdo, garso įrašymo priemonių naudojimas proceso metu

Nors tiek teisės aktai, tiek ir logika sakytų, kad visą specialistų apsilankymo procesą reikėtų užfiksuoti atitinkamose garso ar vaizdo laikmenose, tačiau šiuo atveju specialistai gali neturėti ir nenaudoti reikiamų proceso fiksavimo priemonių. Tokiu atveju, labai svarbu, kad tėvai patys išmaniųjų technologijų pagalba fiksuotų vaiko teisių apsaugos pareigūnų apsilankymą, pažeidimų konstatavimo eigą, vaiko apžiūrą, bendravimą, dokumentų pildymą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tai padėtų išvengti bet kokių ginčų dėl aplinkybių nustatomų įvykio vietoje, o tuo pačiu užfiksuota medžiaga galėtų būti naudojama teisme, spendžiant dėl vaiko paėmimo iš šeimos.

Kita vertus, reikia žinoti, kad pašaliniai asmenys be sutikimo negali pažeisti teisės nei į vaiko privatų gyvenimą (VTAPĮ 10 str.), nei teisės į suaugusiųjų privatų šeimos gyvenimą ar atvaizdą, todėl tėvai turi teisę reikalauti, jog proceso metu vaizdo ar garso įrašymo priemonės nebūtų naudojamos.

Mitas, kad atvykusių pareigūnų galima neįsileisti į gyvenamąsias patalpas

Svarbu ne tik žinoti savo teises, tačiau ir vykdyti įstatymų numatytas pareigas. Viena šių pareigų– tai vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus.

Vaiko teisių specialistai savo darbe dažnai pasitelkia policijos pareigūnus, kurie turi specialius įgaliojimus. Teisę policijos pareigūnams patekti į patalpas garantuoja Policijos įstatymo 22 str. 1 d. 3 p., kuris numato, kad policijos pareigūnas, atlikdamas savo pareigas bet kuriuo paros metu, be teismo sprendimo gali įeiti į gyvenamas ar negyvenamas patalpas, jeigu įtaria, kad daromas nusikaltimas. Nepaklusus, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą ir jėga patekti į patalpas.

Kadangi vaiko teisių pažeidimai yra dažnai susiję su tam tikrais Baudžiamajame kodekse (BK) numatytais nusikaltimais (pvz., fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, BK 140 str.), tai esant įtarimui, pareigūnai turi teisę šias aplinkybes patikrinti patekdami į patalpas.

Nors įstatymai tiesiogiai vaiko teisių specialistams nenumato galimybės patekti į privačią erdvę, tačiau jie vis tik turi įstatymuose įtvirtintas pareigas tikrinti ar nėra smurtaujama prieš vaiką, apžiūrėti vaiko gyvenamą patalpą ir pan.

Neteisėtais pareigūnų veiksmais padaryta žala turės būti atlyginama

Galiausiai reikia žinoti, kad neteisėti veiksmai gali sukelti ir teisines pasekmes – pareigą atlyginti žalą. Ši taisyklė taikoma ir vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojams.

Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnio  4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tai reiškia, kad vaiko teisių apsaugos pareigūnai savo pareigas turi atlikti tiksliai pagal jiems taikomus įstatymus ir jų nepažeisti. Todėl bet koks jų pareigų pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip neteisėti veiksmai, sukuriantys pareigą atlyginti padarytą žalą.

Vaiko paėmimas iš šeimos be pakankamo pagrindo (net ir nustačius antrą grėsmės lygi, bet nesant realaus pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai ar saugumui) arba pažeidžiant procedūras, gali tapti pagrindu bylai teisme dėl žalos nukentėjusiems asmenims atlyginimo. Bylos baigtis ir atlyginamos žalos dydis gali priklausyti nuo konkrečios situacijos, patirtos žalos, taip pat nuo to, kaip tėvai bus pasirengę bylos nagrinėjimui teisme, kokius įrodymus turės ir kaip išmanys savo teises.

[1] Vien antro lygio grėsmės nustatymas nėra pakankamas pagrindas paimti vaiką iš šeimos, jeigu jam nėra realaus pavojaus. Tai numato tiek Lietuvos įstatymai, tiek tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pvz., “Removal of the child from his or her family is an extreme measure that should be used only as a last resort for the purpose of protecting a child in the face of immediate danger” (Neulinger and Shuruk v. Switzerland [GC], No. 41615/07, § 136, ECHR 2010.)