Šeimos politikos formavimas: šiaurietiško modelio galimybės Lietuvoje
Autorius: Lukas Grinius Šaltinis: http://www.propatria.lt/2015/0... 2015-04-13 15:03:20, skaitė 3469, komentavo 1
Lukas Grinius
Šeimos politika Lietuvoje
Aiškaus lietuviško šeimos politikos modelio iš principo nėra – teiginį patvirtina ne tik veiksnys, jog Lietuva išgyvena demografinę krizę, tačiau ir tai jog šeimos politikai jautrūs tik su ja susiję pavieniai asmenys, kelios nevyriausybinės organizacijos bei politikai, kiti šiai sričiai tiesiog abejingi.
Neretai kyla klausimas kam šeimos politika reikalinga apskritai, tiksliau problema ta, jog niekas negali įvardinti galutinių jos tikslų bei naudos valstybei. O jei tą naudą ir įvardina, kiekvienas ją supranta skirtingai. Šeimų atstovai siekia palankesnės aplinkos vaikų auginimui – darželių, mokestinių lengvatų, lankstaus darbo kodekso ir pan., akademikai šeimą grindžia kaip pagrindinę valstybės ląstelę – pamatą, homoseksualūs asmenys siekia naujo šeimos suvokimo, vaikų įsivaikinimo galimybės, politikai dažnai akcentuoja, kad siekia suvaldyti neigiamo gimstamumo rodiklius. Prasideda užburtas ratas – visi kalba apie šeimą, toleranciją, vaikų namus, šeimų skatinimą, tačiau lieka neaišku koks šio kalbėjimo galutinis siekis. Kuriamos įvairios koncepcijos, neretai viena kitai prieštaraujančios, tačiau daugelis tikslų šeimos politikos srityje taip ir lieka nepasiekti – bendra šeimos politika lieka nesuformuota.
Naujų modelių paieškos
Šeimos politika turi būti tikslinga – turėti tam tikrą aiškų siekį, tuo tarpu šiandien jo nėra. Šeimos politikos tikslu turėtų būti tai kas naudingiausia plačiai visuomenei bei valstybei. Priešingu atveju šeimos politikos formavimas dažnai tampa interesų grupių kovos objektu, nulemiamu stipresniosios grupės pergalių. Tačiau tikslas turėtų būti suvokiamas priešingai, kai daugumai visuomenės narių bus aišku, kam šeimos politika reikalinga ir kokie jos tikslai, bus galima kalbėti apie jos realų įgyvendinimą ir platų visuomenės palaikymą. Šeimos politika turėtų būti orientuota į bendrąjį didžiausią visuomenės gėrį, valstybės stiprinimą, kuris jungtų ir vienytų ne tik mažas interesų grupes, tačiau didžiąją dalį visuomenės.
Atsiradusį vakuumą neretai bandoma užpildyti ieškant naujų šeimos politikos modelių – dirbtinai juos primetant iš viršaus kaip vienareikšmiškai geresnę praktiką. Tačiau esminė problema – naujų modelių pritaikomumas. Daugelis vakarietiškų modelių subrandinti ir galiausiai įgyvendinami kardinaliai kitokioje aplinkoje nei Lietuva.
Sprendžiant sistemos ydas einama lengviausiu keliu – kovojant su pasekmėmis, neretai ignoruojant priežastis. Galime pastebėti jog neretai tėvų ir vaikų santykiai Lietuvos šeimose vaizduojami tarsi pirmykštėje bendruomenėje, vengiant sąžiningai atsakyti, kad problemos esmė – ne tėvų santykiai su vaikais, o netinkama valstybės ekonominė ir socialinė sistema. Pažvelgus į statistiką matyti, kad 42 proc. Lietuvos šeimų dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir turi 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Šiame kontekste tam tikrų šiaurietiškų modelių pritaikymas tampa iš principo sudėtingas, net nesigilinant į struktūrinę modelių sistemą.
Šiaurietiškas šeimos modelis
Šiaurietiškasis šeimos modelis ganėtinai skiriasi nuo lietuviškojo šeimos suvokimo. Modelyje stiprus lygiateisiškumo principas. Užtikrinamos socialinės garantijos, kol vaikui sueina aštuoneri metai, tėvai turi teisę į sutrumpintą darbo laiką. Išvystytos vaiko priežiūros įstaigos ir kt. Tačiau verta atkreipti dėmesį, jog šiaurietiškajame modelyje bei šalyse, kur jis vystomas visai kitokia socialinė sankloda, ekonominis išsivystymas bei biudžeto lėšų perskirstymas.
Kitas esminis skirtumas, jog modelis orientuotas į individą, bet ne į šeimą. Individų teisės suvokiamos kaip esminės bei pagrindinės. Kaip teigė į Lietuvą atvykusi žmogaus teisių aktyvistė, šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Ruby Harrold-Claesson, šiaurietiškajame modelyje jau seniai nuspręsta, kad nebe tėvai sprendžia kas geriausia vaikui. Kaip teigė aktyvistė, dabartinė sistema įsigalėjo dėl stiprių socialistinių jėgų valdymo, noro atriboti vaikus nuo tėvų, kad jie negalėtų daryti jiems įtakos, diegti savo vertybių.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintas principas, kad visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje. Tačiau šeima šiame modelyje yra antraeilis veiksnys, į svarbiausią vietą pastatant individą. Dėl šios priežasties dažnai šeimos susiduria su nepagrįstais, įvairias teises užtikrinančių įstaigų veiksmais. Pasak R. Harrold-Claesson 90 proc. vaikų atėmimo iš tėvų atvejų yra nepagrįsti. Dažnai dėl nepagrįsto vaikų paėmimo šiaurietiško modelio šalys pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją bei pralaimi bylas Strasbūre.
Prisiminus lietuvių mamos istoriją, analizuojant šią sistemą matyti jog modelis turi rimtų spragų. Kaip pastebi Vytautas Budnikas EŽTT teismų praktikoje nurodoma, kad „tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis.“ Todėl Vaiko teisių konvencijos valstybės-dalyvės yra įsipareigojusios užtikrinti, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo savo tėvų prieš jų norą. Vaiko atskyrimas nuo tėvų tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose įvardijamas kaip išskirtinis atvejis. Minėtame modelyje neretai šiuo aspektu piktnaudžiaujama užuot stiprinant ir padedant šeimoms tiesiog paimant vaikus. Neretai dirbtinis modelio pritaikymas, neįvertinus skirtingos socialinės ir kultūrinės aplinkos gali ne tik neatnešti naudos, bet ir būti žalingas.
Lietuviška šeimos politika
Lietuviškasis šeimos modelis pirmiausia turėtų išsikelti aiškų tikslą, kurio siekis vienytų visą visuomenę. Vienas tokių – orientavimasis ne į individą, bet į darnią bei stiprią šeimą, apimant kompleksinį tai skatinančių priemonių paketą. Nors 2008 metais Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje pertvarkant Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei kitas ministerijas numatyta įkurti Šeimos ir vaiko reikalų ministeriją, o Seime įkurti Šeimos ir vaiko reikalų komitetą nė vienas iš šių siekių taip ir neįgyvendintas. Todėl ilgalaikių šeimos politikos strategijų planuose būtina įtvirtinti aiškius kriterijus bei siekiamus rezultatus, priešingai šeimos politika ir vėl liks tik gražia vizija ar deklaratyviais, neretai vienas kitam prieštaraujančiais pašnekesiais.