T. Baranauskas. Europa, kurios nenorime matyti: kodėl ji gina stribus ir vilioja islamistus?

Autorius: Tomas Baranauskas Šaltinis: http://alkas.lt/2015/10/23/t-b... 2018-10-09 20:41:00, skaitė 968, komentavo 1

Lietuva turės sumokėti 12 tūkstančių eurų kompensaciją stribui Vytautui Vasiliauskui, pokaryje žudžiusiam Lietuvos partizanus. Tai – kompensacija už pasikėsinimą tokį „nusipelniusį“ žmogų nubausti (jis, beje, nė nebuvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme), nes juk okupantams pasipriešinusių Lietuvos partizanų žudymas nėra genocidas, o ir tie partizanai Lietuvos liaudies neatstovavo… Taip nusprendė Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre.

Netikėtumas? Sveiki atvykę į realų pasaulį, gerbiami lietuviai!

Stebėdamas desperatiškus komentarus socialiniuose tinkluose, bandančius kaltę už šį akibrokštą suversti Lietuvos teisininkams, kurie, tiesa, ir patys kartais iškrečia akibrokštų, bet šiuo atveju yra visiškai niekuo dėti, vis mąstau – negi tai dar nėra tas kognityvinis disonansas, kuris priverstų atsibusti ir pamatyti Europą tokią, kokia ji yra, o ne kokią mes norime ir esame įpratę matyti?

Sakote, tik komunistinio raugo Lietuvos teisininkai gali tokius sprendimus priiminėti? Atsipeikėkit! Lietuvoje net užkietėjęs nomenklatūrinis ekskomunistas, laiku prisitaikęs prie naujų sąlygų, tikėjimo komunizmo idėjomis turi mažiau, nei kai kurie Vakarų Europoje krikdemais ar, juo labiau, liberalais besivadinantys veikėjai, kurie, kokios politinės srovės vardu dabar besivadintų, jaunystėje nešiojo marškinėlius su Čegevaros portretu, o jų vaikai gal ir dabar tebenešioja… Kaip kad toks dar neseniai „konservatyviąją-krikdemiškąją“ Europą Europos komisijos pirmininko poste atstovavęs buvęs maoistas Žozė Manuelis Barozas…

Vieno iš „Europos tėvų“ vardu pavadintas Europos parlamento pastatas Briuselyje – Altiero Spinelli. Pastatui vardą davusio asmens biografija spalvinga. Tai – Italijos komunistas, laikui bėgant kiek nutolęs nuo savosios partijos, bet vėl prie jos sugrįždavęs ir būtent per jos sąrašą patekęs į Europos parlamentą. O jau ten užsiėmęs vieningos federacinės Europos valstybės vizijos kūrimu. Tai – Europos federalizmo tėvas, Europos valstybių suliejimo į vieną valstybę ideologas. Būtent už tai šis atviras komunistas taip įvertintas ir pagerbtas.

Europą dabar valdo „1969-ųjų revoliucijos“ karta – visokie peraugę komunistuojantys studenčiokai ir kiti „gėlių vaikai“. Būtent todėl jiems tokios svarbios „gėjų teisių“, „mažumų teisių“, „gyvūnų teisių“, „seksualinio švietimo“, narkotikų legalizavimo ir kitos minėtosios revoliucijos temos. Šią revoliuciją mes prasnaudėme už geležinės uždangos, jos nepastebėjome… O be reikalo – po jos Europa vis labiau grimzdo į leftistinį marazmą, kuriame glūdi ir dabar.

Europos Sąjunga – jau nebe ta pati Europa, kurią palikome 1940-aisiais. Tai – tokia modifikuota Sovietų Sąjunga su kapitalistine ekonomika ir leftistine ideologija „su žmogišku veidu“. Kaip tik toks darinys, į kokį Sovietų Sąjungą nesėkmingai bandė transformuoti Michailas Gorbačiovas Perestroikos metais. M. Gorbačiovo nesėkmę lėmė tai, kad, atleidus griežtos cenzūros varžtus, jam nepavyko įtikinti komunizmą savo kailiu patyrusių žmonių, kad gali būti kažkoks „komunizmas su žmogišku veidu“. O Vakarų leftistai tuo jau iš anksto buvo įtikėję. Jiems netikėtumas buvo tik mylimo Gorbio nesėkmė.

Būtent iš tokios terpės išaugo ir tie Strasbūro teisėjai, kurie tiesiog negalėjo pakęsti, kad jaunystėje už šviesius komunizmo idealus kovojęs vargšas Lietuvos stribukas būtų dabar persekiojamas. „Še, 12 tūkstančių eurų, senučiuk, – ar ne per mažai, gal dar galime kuo padėti? Žinote, mums čia, kapitalistinėje Europoje, Stalinas ir Leninas irgi anuomet buvo šviesuliai…“

Na, ne tai, kad taip jau seniai ir negrįžtamais laikais tai buvo… Jeigu lankysitės Paryžiuje, pavažiuokite metro iki Stalingrado stotelės… Briuselyje galite pasivaikščioti Stalingrado aveniu… Kolčesteryje (Didžioji Britanija) yra ne šiaip Stalino Keliu pavadinta gatvė, kaip koks tolimos praeities nesusipratimas. Ne, šio pavadinimo klausimas buvo iškeltas 2009-aisiais, ir vietos gyventojai demokratiškai nusprendė, kad toks pavadinimas turi likti! Tai ne vienintelė tokia gatvė Vakarų Europoje – yra tokia ir Prancūzijoje, ir Stalingrado aveniu Briuselyje… Tokia ta šiuolaikinė Europa… Bet tai Stalinas – jo įamžinimas kuklesnis. Juk net Sovietų Sąjungoje dar Chruščiovas tokius pavadinimus ištrynė… Leninas – kitas dalykas. Vien Prancūzijoje yra bent 47 gatvės ir aikštės, pavadintos Lenino vardu, Italijoje – dar 33…

Romantizuotas Europos mitas, kurį susikūrėme apie 1990-uosius, vaduodamiesi iš sovietinio lagerio, braška, byra, trūkinėja per visus galus, bet nepasiduoda. Europa buvo ir daugelio lietuvių galvose lieka šviesi alternatyva Sovietijai, Rytams, Blogio imperijai, todėl visais atžvilgiais yra jos priešingybė. Tai – Civilizacijos, Teisingumo, Kultūros ir visapusiško Gėrio erdvė, mūsų Mokytoja ir Vedlė į šviesesnį rytojų, o kas tuo abejoja tegali būti prakeiktas Kremliaus agentas!

Šita pažiūra tebėra gyva, nepaisant dažnėjančių kognityvinių disonansų, su kuriais tenka susidurti tikintiems Europos mitu. Nedaug ką keičia ir tai, kad kai kurie žmonės pastebi mito neatitikimą realybei ir pamažu traukiasi ir tikinčiųjų bendruomenės, kurioje taip gera, patogu ir aišku gyventi…

Pirmasis susvyravo įsitikinimas, kad šiuolaikinė Europa – tai krikščioniška bendruomenė. Turbūt dar prisimenate populiarų palyginimą, aktualizuojantį senąją Lietuvos istoriją: savo katalikišku krikštu ir karūnacija Mindaugas įstojo į „to meto Europos sąjungą“… Mitas laikėsi ilgai, patvariai ir nesu įsitikinęs, kad ir dabar nėra juo tikinčių, nors jis jau taip nebeakcentuojamas.

Kad su šiuo mitu kažkas ne taip, galima buvo įtarti jau tuomet, kai vien už krikščioniškų pažiūrų deklaravimą Europos komisaru nebuvo paskirtas italų politikas Rokas Butiljonė (tai buvo dar 2004-aisiais – vėliau tokių išsišokėlių net nebandyta siūlyti), kai atsisakyta Europos Konstitucijos preambulėje net paminėti krikščioniškas Europos šaknis – ir tai buvo principo reikalas. Ką jau kalbėti apie tokias “smulkmenas”, kaip gausūs gėjų paradai – ne šiaip toleruojami, o privalomi visoms šalims ir finansuojami europinių fondų, nurodymas nukabinti kryžius Italijos mokyklose, ar kol kas pavieniai atsisakymai puošti kalėdines eglutes, kad neva nebūtų įžeisti musulmonų religiniai jausmai…

Visi tie „atsitiktinumai“, „perlenkimai“ ir „pavienės negerovės“, žinoma, ilgai buvo ignoruojami lietuviško Europos mito puoselėtojų, tačiau ilgainiui visgi stiprėjo įsitikinimas, kad apie „krikščioniškų vertybių vienijamą Europą“ gal visgi geriau patylėti… Na, tiesiog patylėti… Galų gale, juk nedidelis nuostolis – gyvename sekuliarioje visuomenėje, o tikėjimas – kiekvieno asmeninis reikalas, už kurį dar nepersekioja. Na, nebent į eurokomisarus nepriima, bet eiliniam žmogui tai bet kuriuo atveju negresia…

Antras mito komponentas – kad suvienytoji Europa bus „tautų Europa“, kuri nesistengs paneigti atskirų tautų tautiškumo ir valstybių narių nepriklausomybės. Mat gi Europa stipri dėl savo įvairovės… Taip taip, „įvairovė“ tikrai svarbi, bet tik kalbant apie musulmonų, negrų ir azijiečių imigraciją, apie kurią neigiamai atsiliepti – „rasizmas“, o ne apie tradicinių Europos tautų rėmimą. Na, o „tautų Europa“, pasirodo, turi net šalininkų – tiesa, ne pačios įtakingiausios Europos parlamento frakcijos pavidalu. Valdo, žinoma, ne jie…

Na, o dėl žodžio „nepriklausomybė“ yra netgi nedidelė teisinė „problemėlė“, nes tuo žodžiu Lietuva apibūdinta pirmajame Lietuvos Konstitucijos straipsnyje, kuris gali būti pakeistas tik referendumu ir tik tada, kai už pakeitimą balsuoja 3/4 visų rinkėjų. Kadangi tai, kaip suprantame, neįmanoma, tai Lietuva oficialiai privalės amžinai likti „nepriklausoma“, net jeigu būtų nuspręsta panaikinti Lietuvos vyriausybę ir Seimą, o jų funkcijas perduoti Europos Komisijai ir Parlamentui… Jeigu prireiktų, Konstitucinis Teismas tai kaip nors „pagrįstų“ su savo konstitucinių dvasių pagalba – jis tą moka.

Bet grįžkime prie šiuolaikinės Europos būklės ir jos diagnozės. Nagi, koks būtų raktinis žodis, apibūdinantis jos ideologiją? Esu tikras, kad jį jau girdėjote daug kartų. Tai – tolerancija, lietuviškai – pakantumas. Tokia būsena, kai žmogui labai sunku su kuo nors susitaikyti, bet jis kenčia ir iškenčia. Ir už tai yra pagiriamas – šaunuolis, tolerantiškas! Tolerancijos žmogus!

Oi, atsiprašau, Tolerancijos žmogus – tai jau ne tas, kuris kenčia, o tas, kuris mėgaujasi tuo, dėl ko kiti kenčia, ir už tai aktyviai, net apsiputojęs, kaunasi. Na, ir apskritai, tolerantiškas žmogus tokius dalykus, kurie dar neseniai europiečiui sukeldavo siaubą, privalo ne šiaip pakęsti, o priimti kaip normą, geriausia – su entuziazmu. Žodžiu, gyvename tolerantokratijos sąlygomis. Tolerancija čia – tai pakantumas tam, kam liepta paklusti.

O ką, jūs gal manėte, kad toleruoti reikia viską? O ne! Aš jau nekalbu apie sveiko proto balsą, kuris sako, kad niekas ir niekada (bent kol kas) netoleravo vagių, žmogžudžių, prievartautojų… Jeigu imtų toleruoti – tokia visuomenė žlugtų iškart. Tą net didžiausi tolerantokratai supranta. Dar daugiau, yra tokia sąvoka, kaip „nulinė tolerancija“ (zero tolerance) – pozityvus ir sveikintinas nepakantumas viskam, kas prieštarauja tolerantokratijos ideologijai. Na, visokios homofobijos, nacionalizmai, judėjimai prieš abortus, prieš imigraciją ir panašūs dalykai. Visa tai gali būti pavadinta net (neo)nacizmu, ir tai jau bus svarus argumentas „nulinei tolerancijai“. Todėl, beje, ir reikia palaikyti isterišką įtampą tokiais atvejais, kai kas nors ranką per aukštai kilstelėjo – panašu į nacių pasisveikinimą! Nubausk tokį kuo griežčiau, kad nacio etiketės gniuždančioji ir stigmatizuojanti jėga nesusilpnėtų! Jei pamenate, taip atsitiko vienam lietuviui krepšinio aistruoliui , stebėjusiam 2012 m. olimpines žaidynes Londone, ir rungtynių metu įtartinai kilstelėjusiam ranką… Toks „baisus“ nusikaltimas uždirbo jam 3,3 tūkst. eurų baudą.

Taigi, abstrakti tolerancija neegzistuoja ir net negali egzistuoti. Kalbame apie toleranciją konkrečių reiškinių sąrašui. Tai – homoseksualizmas ir apskritai seksualinė laisvė (įskaitant atitinkamą privalomą “švietimą” mokyklose), imigracija, rasių ir tautų maišymasis ir pan. Bendras visų toleruotinų temų vardiklis – visų tradicinių vertybių ir bendruomenių (tautinių, religinių, šeimos) naikinimas, arba, madingai išsireiškiant, dekonstrukcija. Tolerantokratijos požiūriu neteisingi istorinės atminties epizodai, nacionaliniai didvyriai ir kiti tapatybę formuojantys dalykai turi būti išklibinti ir nušluoti. Programa sena, kaip “Internacionalas”. Prisimenate? “Pasaulį seną išardysim, iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo.” Ardymo procesas jau vyksta visu greičiu.

Ir štai siurprizas – Europą užgriuvusi „pabėgėlių drama“. Tolerantokratija pasitinka jos propagandos „pabėgėliais“ pavadintus nelegalius imigrantus, plūstančius iš Azijos ir Afrikos, išskėstomis rankomis. „Welcome refugees!“; „Proud to protect refugees“; „Mūsų namai – jūsų namai“. „Vargšai pabėgėliai“, besibraudami į Europą, pažeidžia visus įstatymus ir taisykles, kokias tik įmanoma pažeisti. Šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba su suklastotais pasais, mušasi tarpusavyje, šiukšlina, prievartauja moteris, neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių neva jiems priklausančių teisių.

Pasirodo, biurokratinėje Europoje, pasiryžusioje reglamentuoti viską iki pat agurko formos, taip galima. „Welcome refugees!“ – sako jiems tolerantokratijos elitas Vokietijoje, Švedijoje, Europos Komisijoje. Priima, aprūpina solidžiomis pašalpomis ir dar visą likusią, dar nepakankamai tolerantišką, Europą prievartauja priimti Briuselio nustatytas įsibrovėlių kvotas.

Suprantama, toks Europos lyderių elgesys tik skatina įsibrovėlių srautų augimą. Vien per Slovėniją braunasi jau po 8000 per dieną (tokiu tempu per metus susidarytų trys milijonai). Švediją, kurioje yra 9,8 mln. gyventojų, pasiekia po 2000 įsibrovėlių per dieną (tokiu tempu susidarytų 0,73 mln. per metus, o musulmonų dauguma turėtų susidaryti per kokius 12 metų)…

Mes esame kažkokio pasibaisėtino ir sveiku protu nesuvokiamo spektaklio liudininkai. Begėdiškai eksploatuojant garsiąją Nuskendusio Berniuko nuotrauką, buvo sukeltas propagandinis klyksmas, kad reikia tuos nelegalius imigrantus dar gražiau ir palankiau priimti, taigi, skatinti kuo daugiau tokių berniukų leistis į tokią pačią pavojingą kelionę guminėmis valtimis per jūrą.

Ne, apie saugesnį atvykimą kalbos nėra – skatinamas būtent toks atvykimo būdas, dėl kurio ir nuskendo tas nelaimingai pagarsėjęs berniukas bei tūkstančiai kitų, ne tokių išgarsintų… Pranešama, kad vien už persikėlimą gumine valtimi iš Turkijos į artimiausią Graikijos salą tokie nelegalūs imigrantai sumoka 1100 eurų… O po to jų dar laukia ilga, sunki, varginanti ir pavojinga kelionė iki Pažadėtosios Žemės – Vokietijos… Visą tą kelią juos lydi filmavimo ir foto kameros, pateikiančios to antplūdžio dalyvius ar tai kaip vargšus „pabėgėlius“, kuriems reikia mūsų pagalbos, ar kaip barbarų minios įsiveržimą. Taip, nepavyksta išvengti ir tokių „politiškai nekorektiškų“ traktuočių, kurios turbūt nenumatytos pagrindiniame scenarijuje…

Scenarijuje!? Nustebsite… Ne, čia ne sąmokslo teorija. Tai – elementarus faktas. Tokios kelionės pradžia, kaip sakiau, kainuoja virš tūkstančio eurų. Tik jos pradžia! O žinote, kiek kainuoja lėktuvo bilietas tiesiai iš Turkijos sostinės Ankaros iki Vokietijos sostinės Berlyno? 300 eurų. Ne, atsiprašau, mažiau, nes 300 eurų – tai už kelionę pirmyn ir atgal… Kodėl gi tie migrantai renkasi tokį sunkų, brangų ir daugybės įstatymų pažeidimų reikalaujantį kelią, užuot tiesiog sėdę į lėktuvą ir po kelių valandų išlipę Berlyne tiesiai ant raudono kilimo, sveikinami džiūgaujančios „Refugees Welcome“ minios? Na, taip yra dėl vienos mažytės smulkmenos… Vokietija „Refugees welcome“ pasako tik tiems, kurie šiaip ar taip atvyksta į Vokietiją… nelegaliai. Tuo tarpu Ankaroje vizų jiems neišduoda… O be vizos į lėktuvą neįsėsi… Argi ne spektaklis? Argi ne krokodilo ašaros šalia Nuskendusio Berniuko nuotraukos?

Koks šio spektaklio tikslas? Pabandykime paspėlioti. Tvarkingai su vizomis lėktuvu atskridę žmonės turbūt nebebus tokie panašūs į vargšus „nuo mirties“ bėgančius pabėgėlius, kaip tie, kurie įveikė visą tą ilgą ir pavojingą sausumos kelią, likimo vėtomi ir mėtomi. Vaizdelis ekranuose bus ne toks paveikus. O vaizdelis svarbus…

Antra, tokios kelionės metu imigrantai išmoksta vieną svarbią pamoką. Jie sužino ir savo kailiu daug kartų patiria, kad Europoje gal ir galioja kokie nors įstatymai, bet – ne jiems. Jiems taikomos visai kitos normos. Jie neprivalo paklusti įstatymams – jie turi tik teises. Įsibrovėlis tokiu būdu gali būti iš prigimties nors ir angelas, geranoriškiausiai nusiteikęs laikytis jam prieglobstį suteiksiančios šalies įstatymų. Bet jeigu jis nėra visiškas kvailys (o jis toks nėra), jis turi suprasti, kad paklusnumas taisyklėms ir įstatymams nėra tai, ko iš jo reikalaujama Europoje.

O kokia gi viso to prasmė? Įsiklausykime, ką sako tolerantokratai. „Imigrantai („pabėgėliai“) praturtins mūsų kultūrą, paskatins ekonomiką, nudirbs tuos darbus, kurių patys europiečiai dirbti nenori, taip pat jų tarpe yra puikių specialistų ir t.t., ir bla-bla-bla.“

Kultūros praturtinimas. Taip, tai nėra tušti žodžiai. Nuo pat 1969 m. revoliucijos laikų tradicinės europietiškos kultūros griovimas „iki pačių pamatų“ yra svarbi revoliucinės programos dalis. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio islamo kultūra nelabai dera su tolerantokratų propaguojamu ideologemų rinkiniu, kurio sudedamosios dalys – feminizmas, homoseksualizmas – neturi vietos islamo kultūroje. Manytina, kad kai kurių leftistų laukia kognityvinis disonansas… Bet jie nepratę per daug mąstyti, todėl didelių prieštaravimų savo vertybėms gal ir nepastebės…

Esmė visgi yra kultūros praturtinimas, o ne tokio islamo, koks jis yra, priėmimas. Nuo pat 1969-ųjų revoliucijos greta homoseksualizmo šmėkščioja tokios vis dar neįteisintos temos, kaip pedofilija ir daugpatystė, kurias norima padaryti toleruotino seksualinės laisvės spektro dalimi. Kad ir kiek kartų visuomenė buvo pratinama prie „diskurso apie pedofiliją“, normaliu reiškiniu ji pripažinta nebuvo. Vakarų visuomenė vis dar atmeta tą temą, ir gana. Reikalas užstrigo, per daug prasižioti ta tema vis dar baugu…

Musulmonai gi vadovaujasi savo pranašo Mahometo gyvenimu, kaip modeliu, kuriuo turi sekti kiekvienas musulmonas. Mahometas ne tik savo pavyzdžiu toleravo daugpatystę, kuri ir islamo šalyse yra norma, bet ir iki pedofilijos lygio nuleido lytinės brandos amžiaus kartelę. Jau įkopęs į šeštą dešimtį, garbusis Alacho pranašas vedė vos 6 metukų sulaukusią žmoną Aišą, su kuria lytinių santykių turėjo, kai jai sukako 9 metai. Štai toks modelis… Labai vertingas modelis, laužantis stereotipus ten, kur Vakarų tolerantokratams jų nepavyko sulaužyti per daugiau kaip 40 intensyvios veiklos metų…

Bet, tiesą sakant, įstatymų nepaisančios, tradicijas griaunančios „įvairovės“ importas yra apskritai naudingas tiems, kurie nori sunaikinti tradicinę visuomenę su jos tapatybe, tradicijomis, moralės normomis ir sulieti ją į multikultūrinę vartotojų masę. Tai, žinoma, yra pavojingas procesas, kuris gali atsigręžti ir prieš jo režisierius, bet pastarieji pasitiki savimi ir yra linkę rizikuoti.

Nepaklusnusis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas perspėjo, kad dėl tokios imigrantų krizės į valdžią gali ateiti radikalai. O varge, radikalai!

O argi dar yra pavojingesnių ir radikalesnių ekstremistų nei tie, kurie šiandien valdo Europą!?