A. Guoga. Politinė pasaulio ateitis

Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/pasaulis/stra... 2018-10-09 11:07:41, skaitė 616, komentavo 1

Yra toks įrankis prognozuoti ateičiai: pažiūrėti kas vyksta pas žydus ir laukti, kad tokios pat tendencijos pasireikš ir visa kur kitur.

Praėjusį dešimtmetį Izraelis pirmasis pasuko į konservatyvumą – pirmenybę ėmė teikti produktyviems savo šalies piliečiams, kontroliuoti migraciją, ryžtingiau tvarkytis su arabų terorizmu. Kaip žinote, pirmieji sieną migrantų antplūdžiui sulaikyti pasistatė ne kas kiti, o izraeliečiai (2000-2003).

Per šį laiką terorizmas pasiekė ir Vakarų pasaulio miestus, o sienos idėja atrodo vis patrauklesnė – Vengrijoje tvora padėjo suvaldyti migrantų antplūdį, JAV dešinieji ragina prezidentą pradėti statyti gelžbetoninę sieną pasienyje su Meksika. Italija tapo Europos jūrine siena, nes į ją uždrausta įplaukti laivams su migrantais.

Kadangi tendencijos žydų tarpe yra pasaulinių tendencijų pranašas, pažvelkime į pastarojo laiko tendencijas Izraelyje ir žydų tautoje.

Pirmiausia į akis krenta tai, kad žydų intelektualiai meta ateizmą, kairuoliškumą ir grįžta prie judaizmo. Tai pastaraisiais metais padarė prancūzų filosofas Bernard-Henri Levy, amerikiečių satyrikas Danny Lobell, amerikiečių filosofas Hilary Putnam ir daugelis kitų. Žydų intelektualiai linksta prie nuomonės, kad būti nereligingu yra neprotinga.

Antra tendencija – po kelių dešimtmečių bevaisių pastangų izraeliečiai nustojo ieškoti sutarimo su palestiniečiais. Vietoj to jie segreguojasi ir bendrauja su palestiniečiais tik kiek tai yra būtina. Palestiniečiai laikomi ne tiek piliečiais, kiek grėsme tikriems piliečiams.

Iš čia plaukia trečia tendencija – Izraelis tampa valstybe žydams. Jie atmetė demokratiniame pasaulyje dominuojantį naratyvą, kad reikia pataikauti tautinėms mažumoms. Maždaug prieš vienerius metus Knesetas paskelbė, kad Izraelis yra žydų tautos namai ir prieglobstis. Visi kiti turi teisę ten gyventi tik tokiu atveju, jeigu nekelia grėsmės šiam principui. Jeigu kai kurios Izraelio mažumos negali su tuo susitaikyti, jiems bus pasiūlyta išvykti. Nuo šiol oficiali Izraelio politika bus užtikrinti žydų tautos saugumą ir gerovę.

Visa tai mums leidžia prognozuoti, kad ir toliau Vakaruose bei kitur savo pozicijas stiprins nacionalistai; įsigalės „tautų Europos“ modelis, ES prie šio modelio prisitaikys arba iširs. Europiečiai ir amerikiečiai vis įtariau žvelgs į migrantus iš atsilikusių šalių, tačiau mielai priims tuos, kurie sutiks prisitaikyti prie šalyje dominuojančios tvarkos ir kultūros.

Ekonomikoje jau dabar įsibėgėja ekonominio nacionalizmo tendencijos, kurioms postūmį davė D.Trumpas. Daugiašaliai tarptautiniai prekybos susitarimai, tokie kaip PPO, išsivysčiusioms šalims ne visuomet naudingi. Pavyzdžiui, vokiečiai daug eksportuoja į JAV, energetinius išteklius perka iš Rusijos, o JAV tenka mokėti už Vokietijos saugumą nuo tos pačios Rusijos. Tokie piktnaudžiavimai turės baigtis.  

Tarptautinės saugumo struktūros gal ir išliks, tačiau, panašiai kaip ekonomikoje, saugumo vartotojos negalės piktnaudžiauti savo donorėmis. Nors atskiros šalys tarsi ir galės laisviau prekiauti su šalimis agresorėmis ar teroristėmis, tačiau su tokiomis mažiau reikalų norės turėti civilizuotos šalys. Taigi sankcijų principas bus išplėstas – jeigu nori sklandžių prekybos santykių su JAV ir kitomis ekonomiškai pajėgiomis šalimis, neieškok laimės prekiaudamas su Iranu ar Rusija. Tai nususins probleminius režimus ir dėl to saugumo padėtis pasaulyje turėtų pagerėti.

Išsivysčiusios šalys skelbs, kad jiems svarbiausia jų šalis, tačiau tai nereikš grįžimo prie tarpukario nacionalizmo. Ateities nacionalizmas skelbs, kad šalis yra atvira visiems geranoriškiems ir gabiems žmonėms, o štai visokių atplaišų iš atsilikusio pasaulio mums nereikia. Vietoj to, kad priiminėtų ir šelptų svetimuosius, šalys sutelks dėmesį pasirūpinti savo silpnesniaisiais.

Žinoma, ir mes išgyvensime intelektualų posūkį į religiją. Tikriausiai jau pastebėjote, kaip pastaruoju metu religija protingėja – dogmatizmo ir klišių nesigirdi, religinės minties atstovai paprastai geba racionaliai pagrįsti savo teiginius. Krikščionybės, ypač katalikybės, laukia atgimimas, nes šiuo metu ji itin draugiška žydams, todėl susilauks palaiminimo ir sėkmės.

Krikščionybės laukia kažkas panašaus į antrąją protestantišką revoliuciją. Pirmosios revoliucijos metu protestantai perėmė nemažai idėjų iš judaizmo ir tai jiems suteikė civilizacinį pranašumą prieš katalikus, jau nekalbant apie visus kitus nežydus. Šį kartą dėl draugiškų santykių su žydais laukia nauja judėjiškų žinių perėmimo banga. Krikščionių teologai uoliai domėsis judaizmu ir sužinotas įžvalgas pateikinės kaip krikščioniškas.

Tiesa, tai nebus universali tendencija. Vengrijoje V. Orbanas duoda suprasti, kad nori restauruoti tvarką iki leftizmo įsigalėjimo, taigi jis norės ir krikščionybės kokia ji buvo anksčiau. Tačiau kaip ir originalios protestantų revoliucijos metu, ateities pasaulyje dominuos tos šalys, kurios uoliau periminės judėjišką išmintį. Mes šioje srityje kol kas esame tarp lyderių – praėjusį dešimtmetį Lietuva išvengė rimtesnių sukrėtimų užsienio politikoje, labai išaugo mūsų tarptautinis statusas ir prestižas.

Žinoma, visa tai skamba labai optimistiškai, kai kam gal ir per gražiai kad būtų tikra. Tačiau perėjimas iš komunizmo į kapitalizmą taip pat buvo sunkus tik tiems, kurie laiku neperprato tendencijų ir nepasinaudojo atsiradusiomis galimybėmis. Ir šį kartą bus ne kitaip. Naujoms jėgoms tai bus pakilimo metas; bedieviai, liberalai ir materialistai staugs iš nevilties, nes jų pasaulis sugrius ir paliks juos ant ledo. Tačiau laiku perpratusieji ko iš jų nori naujas laikas įgaus naują kvėpavimą.

Lietuvos politikoje, sprendžiant iš padėties Izraelyje, turėtų ir toliau dominuoti valstiečiai. Labiausiai naujas pasaulio tendencijas suvokiantis kandidatas į prezidentus - A.Juozaitis. Konservatorių revanšas nepavyks. Mes žengiame į puikią erą, kur žmonių motyvaciją lems dvasinės vertybės. Sveiki atvykę į dvasingumo amžių!